Seksualumas kabalos požiūriu

Pirmiausia pažvelkime, kas yra žmogaus kūnas kabalos požiūriu. „Tada Dievas tarė: ‘Sukurkime žmogų pagal atvaizdą savo, - panašų į mus’...”. Ir iškart kyla klausimas: o koks yra Dievo atvaizdas? Juk kitoje vietoje pasakyta: „... jokio atvaizdo nematėte tądien, kai Dievas kalbėjo su jumis pas Chorevą iš ugnies“. Šituo remdamasis Rambamas^*), vardindamas 13-a judaizmo pagrindų, nurodo, kad Aukščiausiajam nėra būdingos jokios fizinės savybės: „Jis nėra nei kūnas, nei kūnams būdinga energija“. Be to, žinoma, kad Aukščiausiasis yra beribis, niekuo neribojamas. Jo esmė nesuvokiama ir  negali būti išreikšta žmogui suvokiamais terminais. Tačiau tai iškelia dar painesnį klausimą: koks ryšys tart beribio Sutvėrėjo ir baigtinio jo tvarinio? Būtų logiška galvoti, kad jokio ryšio tarp jų negali būti...

Šis (vos ne svarbiausias) klausimas kabaloje sprendžiamas taip: Aukščiausiasis sąveikai su savo tvariniais sukūrė ypatingą (sakytume, vartotojo interfeisą) „sefirų“ sistemą (kurią galima būtų vadinti „pasaulių“ arba „parcufimų“, antropomorfinių atvaizdų, sistema). Kai kurie šios sistemos elementai vadinami „vyriškais“, o kai kurie – „moteriškais“. Mat pirmieji skirti dvasinės energijos atidavimui, o antrieji – jos priėmimui. Be to, visos sefirų sistemos bei atskirų jos elementų struktūra panaši į žmogaus kūno sandarą. O tiksliau sakant, žmogaus kūnas yra sefirų sistemos (kuri, tiesą sakant, ir yra „Dievo atvaizdu“) atspindys ar projekcija. Tad, laikantis šio aiškinimo, tą Biblijos frazę reiktų versti: „Sukurkime žmogų mūsų atvaizdo pagalba...“.

Būtų naudinga parodyti atitikmenis tarp sefirų ir atskirų žmogaus kūno dalių. Keter (karūna) sefirą atitinka aura; Chochma ir Bina (išmintis ir pasiekimas) – du smegenų pusrutuliai; Tiferet (grožis) – kūnasl Necah ir God (amžinybė ir puikumas) – kojos; Yesod (pagrindas) – lyties organai; Malchut (karalystė) – žmona. Tai neturėtų mūsų stebinti, nes pasakyta, kad vyras ir žmona turi tapti „vienu kūnu“.

Taigi, žmogaus kūnas yra tarsi vaizdinė priemonė kabalos studijoms. Į tai užuominą duoda Jovos knygos žodžiai „iš savo kūno išvysiu Dievą“. Būtent tuo paaiškinama ta aplinkybė, kad kabala naudojasi antropomorfinių aprašų kalba. Kita vertus, tokiais atitikmenimis naudotis reikia labai atsargiai. Reikia atminti, kad aukščiausiosios esybės yra visiškai abstrakčios ir neturi jokio kūniškumo, daiktinio ar seksualinio turinio (žmogiškąja prasme).

Sefirų sistemos paskirtis yra užtikrinti, kad tvėrimo procesas būtų permanentinis. Visas pasaulis ir atskiros būtybės nuolat iš Aukščiau gauna tam tikrą galią, energiją, kuri užtikrina jų egzistenciją. Ta gyvybinė galia ivrite vadinama žodžiu „šefa“ (dieviškąją šviesa). Ji, praeidama 10-ies sefirų sistemą, susitelkia Yesod sefiroje, iš kur „šefa“ perduodama Malchut sefirai, kuri ją paskirsto atskiriems fizinio pasaulio individams. Sekant prieš tai pateiktomis analogijomis, nesunku atspėti, kad „šefa“ atitinka vyro sėklą.

Bet būtina suprasti, kad žmogaus kūnas yra gerokai daugiau, nei vien sefirų sistema. Tai, kaip minimumas, modelis su atgaliniu ryšiu. Kitaip sakant, viskas, kas vyksta su žmogaus kūnu, paveikia ir sefirų sistemą. Kiekvienas mūsų judesys sukelia Visatos masto pasekmes. Tad tampa aišku, kad pasaulyje nėra didesnės laimės ir pasitenkinimo už vyro sąjungą su moterimi, kuri yra jo žmona pagal visus Toros reikalavimus dėl tokios sąjungos tyrumo („švarumo“) – juk tą akimirką žmogus prilygsta pačiam Sutvėrėjui, teikiančiam gyvybinę energiją visiems pasauliams ir visiems jų tvariniams. Tad didžiausia nuodėmė būtų veltui švaistyti tą šventąją gyvybinę galią (galima sakyti, netgi pačią žmogaus esmę). Ir taip pasiekėme tai, kas pasakyta „Zoharo“ (Pašvaistės“) knygoje: nėra didesnės nuodėmės, nei beprasmis sėklos išliejimas (čia turima omenyje bet kokie draudžiami lytiniai santykiai).

Dalinai galime suprasti šį „Zoharo“ draudimą – juk tai iš Aukščiau žmogui duotos brangios dvasinės energijos išleidimas į blogio ir nešvaros sritį, kuri kabaloje vadinama „klipot“ (daugiskaita nuo „klipa“ - žvynai, apvalkalas). Švaistoma dvasinė energija nedingsta be pėdsakų (juk ir šiuolaikinis mokslas tiki energijos tvermės dėsniu). „Klipot“ sugerta energija gimdo nemalonias būtybes, demonus ir piktąsias dvasias, kurios vėliau gali pakenkti savo pačių „tėvui“ – tiek jam gyvam esant, tiek po jo mirties.

Galima tarti, kad toji nuodėmė sudaro bet kurio Toroje minimo nusikaltimo metafizinę esmę arba kvintescenciją. Štai Tanijaus knygoje sakoma, kad bet kurios nuodėmės esmė yra gyvasties atidavimas klipot pasauliui. Tai taikoma ir su seksualumu nesusijusioms nuodėmėms, pvz., nekošerinio maisto valgymui. Matyt, Z. Froidas savo teorija, kad bet kas turi seksualinį pagrindą, ne taip jau toli nuo tiesos.

Biblinius Erą ir Onaną Aukščiausias nubaudė mirtimi už tokią nuodėmę (reikia pridurti, kad jų

nuodėmė  buvo ne savęs patenkinime, o nutrauktų ryšių su buvusia žmona atnaujinimas – tas sėklos išliejimas siejamas su Onano vardu yra netikslus). Vis tik įdomu, kad beprasmis sėklos išliejimas nėra tarp 365-ių Toros draudimų, o yra pateiktas išminčių. Vieną to paaiškinimų galima rasti Tanijaus knygos pirmos dalies 7-e knygoje – atseit, šios nuodėmės pasekmės pasireiškia daugiau dvasinėje, o ne materialioje sferoje. T.y. veltui išleistos sėklos gyvastis priskiriama „į indus nesutalpintai šviesai“. Nors ji gali gimdyti dvasinę nešvarą, ypatingai sunkia situacija reiktų laikyti tokią, kai toji galia sutalpinama į materialinį „indą“: „Iškreipto neįmanoma ištiesinti“ (Koelet, 1:15) – čia kalbama apie mamzerą – vaiką, pagimdytą po Toros neleistino artumo – „Jis [šio vaiko tėvas] niekada negalės pakelti šios gyvybinės galios prie Šventumo, nes ji jau nusileido į šį pasaulį ir apsirėdė gyvu žmogaus kūnu“.

Reiktų paliesti ir išplitusią homoseksualizmo nuodėmę, kurią Biblija vadina „bjaurastimi“. O ji tiesiog baisi kabalos požiūriu – juk jos sefirų sistema pagrįsta vyriško prado perdavimu moteriškajam pradui. Tad homoseksualistai pažeidžia pačio Dievo atvaizdo esmę ir todėl į pasaulį atneša didžiausią betvarkę ir mirtį. Ir reikia atminti, kad ši siaubinga nuodėmė taikoma ne tik žydams, bet ir visai žmonijai.

Kai kurie vyrai turi įgimtą polinkį į šią nuodėmę – ir polinkyje nėra nieko nuodėmingo, - bet Rambamas^*) sakė: „Išstudijavę mūsų išminčių veikalus, darome išvadą, kad jie labiau vertina žmogų, savyje įveikusį blogio pradą, nei neturintį polinkio blogiui ir todėl su juo nekovojantį. Jie eina dar toliau, tvirtindami, kad kuo tobulesnis tampa žmogus, tuo didesnis noras nusidėti jame kyla, tuo aršiau jis kovoja su tuo polinkiu blogiui“; „kuo didesnis žmogus, tuos stipresnis jo blogasis pradas“. Be to, ir nuopelnas yra tiesiog proporcingas kančioms, patirtoms tos kovos metu.

Vis tik, net padarius sunkiausias nuodėmes, nereikia pulti į neviltį. Rabinas Nachmanas iš Vroclavo^**) didžiausiu savo pasiekimu laikė „visuotinio ištaisymo kelio“ atskleidimą. Jis mokė, kad beprasmio sėklos išliejimo – nevalingo ar sąmoningo - nuodėmės ištaisymu yra dešimties Dovydo psalmių skaitymas šia tvarka: 16, 32, 41, 42, 59, 77, 90, 105, 137, 150. Jis taip pat patarė tądien panirti į mikvos vandenis. Jis sakė, kad „jei tiki, kas sugebėjai kažką pagadinti, tai privalai tikėti, kad gali tai ištaisyti“.

^*) RAMBAM – Mošės Maimonido trumpinys (Rabbeinu Moše Ben Maimon).

^**) Rabinas Nachmanas iš Vroclavo (Reb Nachman of Breslov, 1772-1810) – Vroclavo chasidų judėjimo įkūrėjas. Gimė Ukrainoje, užaugo Baal Šem Tovo (buvo jo proanūkis) namuose, kuriuos buvo paveldėjo jo tėvai. Tarp chasidų lyderių prasidėjus nesutarimams, Nachmanas ėmė dažnai keisti gyvenamąją vietą ir galiausiai įsikūrė Lenkijoje, Vroclavo mieste.

Nachmano mokyme pagrindinę vietą užima cadiko (nenuodėmingo žmogaus, teisuolio) santykis su jo pasekėjais: cadikas – siela, o chasidai – kūnas (ir jiedu papildo vienas kitą). Cadike glūdi dvi jėgos – viena mirtį nešančoji, o kita – gyvybės. Ir nuo chasido laisvo pasirinkimo priklauso, kuriai jėgai jis paklus.
Į chadisizmą įvedė naują elementą – liaudies pasakas, t.y. alegorinius pasakojimus apie princeses ir didvyrius.