Kabala - taškas širdyje

Kabalos negalima apibrėžti nei kaip religinės pakraipos, nei kaip mistinio mokymo, filosofijos ar mokslo teorijos, bet galbūt tik kaip tūkstančius metų gyvuojančią pasaulėžiūrą.

Gavimas

Kabala yra Toros dalis. Ji yra didelė, sudėtinga, subtili ir daugiamatė. Pirmuoju kabalistu laikomas Abraomas. Savo žinias apie pasaulio sukūrimo paslaptis ir žmogaus vaidmenį dieviškajame plane jis perdavė savo sekėjams, mokiniams, kurie savo ruožtu išmokė tolesnes kartas. Kabalos originalas parašytas hebrajiškai, o žodis kabbalah reiškia gavimą. Kabalistai hebrajų kalbą vartojo kalbėdami vieni su kitais dvasinio pobūdžio temomis. Kabalos kilmės vieta laikoma Mesopotamija, kur maždaug prieš 5 tūkstančius metų kilo daug senų praktikų ir mistinių mokymų.

Iš pradžių kabala buvo atviras ir prieinamas mokymas. Kabalistų mokytojai nesėdėdavo celėse, užsidarę nuo aplinkinio pasaulio, jie dosniai dalijosi savo žiniomis ir aktyviai prisidėjo prie visuomeninio gyvenimo. Kabalos idėjos paveikė daugelį mokslininkų ir filosofų. Daugelis jos idėjų yra Vakarų filosofijos pagrindas. Manoma, kad iškilusis senovės graikų matematikas ir filosofas Pitagoras savo mokymą perėmė ne iš graikų ir egiptiečių, o iš žydų. Be to, jis išvertė žodį kabala į graikų kalbą kaip filosofija. Vakarų filosofijoje yra kabalos daigų, vis dėlto jos kryptis buvo visiškai kitokia. Ji krypsta į materialųjį pasaulį, suvokiamą ir paaiškinamą žmogaus protu, o štai kabalos tyrimų laukas išeina už materialiojo pasaulio suvokimo ribų.

Mūsų laikais kabala asocijuojasi su slaptu ezoterinio pobūdžio mokymu. Du tūkstančius metų ji buvo laikoma paslaptyje tik todėl, kad kadaise buvo nepageidaujama. Sis paslaptingumas visada buvo įvairių mistinių legendų priežastimi, nors paprastai jos, žinoma, neatitiko tiesos. Taip pamažu kilo įvairių mitų apie kabalą. Matematikas ir filosofas Gottfriedas Leibnizas tokį kabalos variantą pavadino vulgaria kabala, labai nutolusia nuo tikros senojo mokymo esmės. Kuo toliau kabala plito į kitas pasaulio dalis, tuo labiau keitėsi.

Nuo 1500 iki 1800 metų kabala buvo laikoma tikra europiečių teologija ir beveik niekas į ją nežiūrėjo kritiškai. Žydams įžengus į modernųjį pasaulį, kuriame racionalios žinios vertinamos labiau nei mistinės, kabalą imta pamiršti. Mūsų laikais vėl susidomėta senuoju mistiniu mokymu, kurio dabar mokosi žydai chasidai ir daug netikinčių žydų, laikančių ją alternatyviosios kultūros dalimi.

Pavojingas kelias

Kabalos istorikas ir žinovas, Jeruzalės hebrajų universiteto profesorius, netikintis žydas Gershomas Scholemas apie savo susidomėjimą kabala

kartą pasakojo taip: „Nusprendžiau užsiimti žydų misticizmu tą dieną, kai apsilankiau žymaus vokiečių rabino, garsėjančio kabalos pasiekimais, namuose. Apžiūrėjęs knygų lentynose tomus su intriguojančiais mistiniais pavadinimais, paklausiau apie juos. „Tai tik niekai, - šypsodamasis atsakė rabinas. - Ar verta švaistyti laiką šioms kvailystėms?“ Būtent tada nusprendžiau, kad radau darbo lauką, kur galiu save išreikšti. Jeigu šis žmogus tapo autoritetu, neskaitydamas tekstų, tai kuo tapsiu aš, kai juos perskaitysiu?“

Vis dėlto kabalistai skeptiškai žiūri į tokio tipo tyrinėtojus kaip G. Scholemas, nes jie išmoksta kabalą kaip akademinę discipliną, o ne vedami jie kartu darė mistinius pratimus. Pabaigoje Benas Azajas išprotėjo, Benas Zoma mirė, Eliša ben Avujas tapo eretiku ir nukrypo nuo judaizmo, tik rabinas Akiva „susitaikė su ramybe ir išėjo į ramybę". Šis pasakojimas be kitų realių faktų apie išprotėjimą per mistinius užsiėmimus lėmė tai, kad XVII amžiuje buvo priimtas griežtas reglamentas dėl kabalos praktikavimo. Ją leista mokytis tik vedusiems vyrams, vyresniems nei keturiasdešimt metų ir gerai mokantiems Torą bei Talmudą. Viduramžių rabinai taip pat kabalą mokytis leido tik subrendusiems ir dvasiškai, ir fiziškai.

Dievo išraiškos

Kabalos sekėjai teigia, kad ji padeda žmogui surasti savo kelią. Radęs jį, žmogus pasiekia sielos ramybę. Be to, kabala sugeba atsakyti į pagrindinį žmonijos klausimą - kokia yra gyvenimo prasmė.

Žinomiausia kabalistikos knyga yra Zoharas, kurio autoriumi laikomas II amžiaus išminčius Šimonas bar Johajus. Zoharas, kaip ir Talmudas, parašytas aramėjų kalba ir jį sudaro penkių Toros knygų komengilaus asmeninio įsitikinimo ir motyvų. Kabalistas rabinas Abraomas Henas kartą G. Scholemo studentams ironiškai pasakė, kad mistikos tyrinėtojas panašus į buhalterį: jis gali žinoti, kur yra turtai, bet negali jų panaudoti.

Kartą žmonės atkreipė dėmesį į keistą dėsnį, kad kabalos praktikuotojai negyvena iki žilos senatvės. Galbūt todėl, kad kelias pas Dievą yra pavojingas. Yra toks garsus pasakojimas apie keturis Talmudo išminčius Beną Azają, Beną Zomą, Elišą ben Avują ir rabiną Akivą. Susirinkę tarai. Dauguma komentarų interpretuoja Torą kaip skelbiamojo ir teisinio pobūdžio tekstą, o mistikai jį laiko simbolių sistema, atskleidžiančia paslaptingąją kosmoso tvarką ir net Dievo paslaptis.

Mūsų laikų skaičiavimais žmonijai teliko 226 metai.

Yra keletas kabalos interpretacijos krypčių. Pavyzdžiui, viduramžių kabalistai kalbėjo apie Dievą kaip apie „esantį už bet kokių ribų". Toks Dievas yra žmogui neprieinamas ir nežinomas, bet pasauliui atsiskleidžia per dešimt emanacijų - sfirotų. Jos yra Dievo galių konfigūracijos. Kabalos sąvoka sfirot kilusi iš hebrajų kalbos ir susijusi su žodžiu sapir- spindintis. Kiekviena Dievo išraiška turi unikalią šviesą, dievišką spindėjimą. Pagrindinė sfirota yra keter (karūna), reiškianti Dievo kūrimo valią. Kita sfirota bina (supratimas) reiškia Dievo kūrimo daugiapusiškumą. Sfirota hesed (meilė, gėris) yra spontaniška Dievo gėrio išraiška. Visas sfirotų sąrašas yra toks: keter, hohma, bina, hesed, gvura, tiferet, necah, hod, jesod ir malhut.

Dauguma sfirotų yra žmogui leidžiami suvokti objektai, būdai, kuriais žmogus gali kontaktuoti su Dievu. Per įvairius meditacinius apmąstymus ir gerus darbus pats žmogus skatina dieviškosios galios išraišką šiame pasaulyje. Meditacijos kabaloje užima svarbią vietą. Jos skirtos neigiamiems išoriniams veiksniams iš kūno ir sielos išvalyti ir suteikia galimybę mintimis kontroliuoti realius gyvenimo įvykius.

Sielos tobulinimas

Kabaloje yra idėjų, kurios daugeliui atrodo ne visai „žydiškos", pavyzdžiui, tikėjimas reinkarnacija. Kabaloje širdis suprantama kaip pasaulietinių norų visuma, o noras tobulinti sielą vadinamas „tašku širdyje". Siela tobulinama panašiai kaip vystosi embrionas. Kad siela augtų, reikia labai to norėti. Įdėjus pakankamai pastangų, ta J kas širdyje virsta sielos daigu, kuriam užaugus įvyksta stebuklas - siela gimsta, t. y. žmogus gimsta dvasiškai. Ta: yra tikroji žmogaus užduotis.

Žmogaus siela įsikūnija į materialųjį pasaulį tol, kol atlieka savo uždavinį - funkciją, dėl kurios ji sukurta. Kabalos tikslas - padėti rasti savo kelią, pasiekti galutinę korekciją - būklę vadinamą gmar tikum. Pasiekus šį tikslą siela nebeatgimsta kūnišku pavidalu. Gyvenime žmogus turi išlaisvinti savo sielą nuo 620 egoistinių norų - lipti visais 620 dvasinių laiptų. Reinkarnacijos tikslas yra gerinti nešvarius sielos aspektus.

Garsus mūsų laikų klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas rašo, kad pasiekusios savo galutinį tobulumą visos sielos susijungia į vieną bendrą sielą. Dar aukštesni nei galutinis tobulumas laipsniai vadinami Toros paslaptimis. Jų negalima rasti jokioje knygoje, jos niekur neaptariamos ir nepaaiškintos, bet šios būsenos pasireikš, kai visa žmonija pakils iki atitinkamo lygmens. Pagal žydų laiko skaičiavimą tai įvyks sukakus 6000 metų. Mūsų laikų skaičiavimais žmonijai teliko 226 metai.

Vieninga esybė

Kabala skelbia, kad iš pradžių visi žmonės buvo vieningi, veikė kaip viena visuma, viena žmogiška sąmonė.
Šią kolektyvinę esybę kabaloje įkūnijo Adomas - pirmykštis žmogus. Žmonės iš pradžių buvo panašūs vieni į kitus ir į Dievą, bet pamažu jie susiskaldė, atitolo nuo Dievo, atsiskyrė vienas nuo kito. Tai nutiko todėl, kad jie tapo atskirais aš — egoistais. Vis dėlto ši kryptis - tolyn nuo Dievo - pagal kabalos idėją įrašyta dieviškajame plane. Egoizmas turi augti tol, kol žmonės supras, kad jis juos atitolina vieną nuo kito, nuo savo esmės, nuo pirminio šaltinio - Dievo. Egoizmo reikia žmogui, kad jis suvoktų, kad tai yra niekur nevedantis aklakelis. Jeigu norime pajusti vienovę su Dievu, visų pirma reikia būti su juo vieningiems, o tada prarasti šią vienovę, nes tik pajutęs abi būsenas žmogus gali

sąmoningai pasirinkti, kuriuo keliu nori eiti - klaidinguoju ar teisinguoju. Tikra sąjunga turi būti sąmoninga. Kol žmonės taps altruistiški, jie taps ir dieviški bei dvasingi, nes altruizmas yra Dievo prigimties išraiška. Egoizmą kabalistai lygina su žmogumi ir kalaviju, ant kurio geležtės -nuostabiu kvapu viliojantis, bet mirtinas nuodų lašas. Žmogus žino, kad jis mirtinas, bet negali atsispirti, išsižioja, nuleidžia lašą nuo geležtės ir nuryja.

Kabaloje yra teorija apie penkių norų vystymosi etapus, kurie nustato ir civilizacijos evoliuciją apskritai, ir pavienio žmogaus vystymąsi. Kabalistai visą žmogiškų norų kompleksą skiria į penkis etapus: pirminiai norai (seksas, valgymas); turto noras; valdžios ir šlovės troškimas; žinių troškimas; ir galiausiai dvasingumo troškimas. Pastarasis noras atsiranda tada, kai žmogus nebegauna pasitenkinimo iš kasdienio gyvenimo. Kai tai įvyksta, gimsta noras, kurio negali patenkinti visi kiti, t. y. troškimas pasiekti dvasinę pilnatvę. Tai yra Dievo ilgesys. Būtent čia žmogui tampa aktualūs klausimai: kodėl apskritai gyvenu, koks yra žmonijos ir mano unikalus uždavinys ir gyvenimo prasmė?

Iš tiesų nėra nieko, kas slypi už mūsų išorinio pasaulio įsivaizdavimo. Viskas, ką apie jį žinome, yra tik mūsų pojūčių ir asmeninės patirties projekcija. Yra tik asmeniniai norai, kabalos vadinami kelim. Jie ir sukuria išorinį pasaulį pagal individualias jų formas. O viskas, kas egzistuoja už mūsų, yra tik abstrakcija. Taip mes gyvename savo sukurtame pasaulyje, kurį sukuriame pagal savo kelim. Pagal kabalos koncepcija pasaulis nėra nei geras, nei blogas, taip pat kaip žmogus. Pasaulis ir mes patys esame vien savo asmeninių būsenų atspindys. Pasaulį galima keisti tik pakeitus savo kelim - norus. Kabala tada ir suteikia tikruosius modelius, žadinančius žmogų iš jo vaizduotės sapno į tikrąją realybę.

Grįžimas

M. Laitmanas teigia, kad anapus mūsų nėra nieko, ką būtų galima nustatyti, išskyrus abstrakčią aukštesniąją šviesą, kuri veikia mus ir atskleidžia naujus vaizdus pagal tai, kiek esame
pasirengę. Kabalistas Baruchas Ašla-gas užrašė žodžius, kuriuos sakė jo tėvas Jehuda Ašlagas, ir vėliau publikavo juos knygoje Išrinktasis. Viename skyriuje klausiama: jeigu esame Dievo sukurti, tai kodėl jo nejuntame, kodėl jis pasislėpęs? Jeigu žinotume, ko Dievas iš mūsų nori, tada nedarytume klaidų ir išvengtume bausmės. Gyvenimas taptų daug gražesnis, paprastesnis ir laimingesnis. Tada pažintume savo sukūrimo priežastį ir tikslą, žinotume, iš kur atėjome ir kur link einame. Tada galėtume matyti jo reakciją į mūsų veiksmus, bendrautume su juo ir prašytume patarimo, prieš ką nors darydami. Koks nuostabus ir lengvas būtų gyvenimas!

Pasirodo, išties laisvai pasirinkti įmanoma tada, kai Dievas nematomas.

••• Kabala sugeba atsakyti j pagrindinį žmonijos klausimą: kokia yra gyvenimo prasmė?

Kad veiksmai būtų iš tiesų altruistiški, gimę iš „taško sieloje“, jų vertė turi būti paslėpta. Altruistiškai pasirenkama tada, kai žmogus neklausia, ką už tai gaus, kokia to nauda. Svarbiausia yra duoti. Tik nežinodamas, kas -jam suteiks daugiau malonumo, žmogus galės padaryti išties laisvą sprendimą. Kabalistai savo tikėjimo nemaišo su „akla“ arba teorine koncepcija.

Jų tikėjimas yra reali patirtis, kurią jie jaučia kiekvieną dieną. Vieninteliu keliu, kaip įgyti tikėjimą, kabalistai laiko dvasinį kelią, reiškiantį pastangas būti panašiam į Dievą, tampant tokiu pačiu kaip jis.

Kabalistai dvasinę evoliuciją apibūdina kaip kilimą aukštyn dvasiniais laiptais. Eiti į viršų reiškia grįžti prie savo užuomazgų, atgal prie šaltinio. Kad patektum prie jo greitai ir užtikrintai, reikia didžiulio troškimo - kli. Toks polinkis gali kilti tik iš šviesos - Dievo. Iš tiesų dvasingumo troškimo šviesa yra visada šalia, mes jau joje esame kaip embrionas motinos pilve. Mes tiesiog turime išmokti savo norus teisingai panaudoti ir susieti su teisingais - altruistiniais - ketinimais.

Fizinis pasaulis yra dvasinio pasaulio projekcija. Tai yra norų piramidė. Dvasiniame pasaulyje norai sudaro negyvąjį, augalų, gyvūnų, kalbantįjį ir dvasinį pasaulius (Adam Kadmon, Acilut, Brija, Ecirą ir Asija). Materialiajame pasaulyje jie sudaro mineralus, augalus, gyvūnus, žmones ir žmones su „tašku širdyje“. Materialusis pasaulis atsirado suskilus vieningajai Adam Rišon sielai. Tada visi troškimai ištrūko tarsi iš Pandoros skrynios ir pradėjo chaotiškai reikštis vienas po kito - nuo silpnojo iki stipriojo, nuo negyvojo iki dvasingojo, stadija po stadijos dedant pamatus mūsų pasauliui. Dabar, XXI amžiaus pradžioje, visos stadijos jau susiformavusios, išskyrus paskutiniąją - dvasinę. Vis dėlto ji pasireiškia vis aktyviau, nes mūsų laikais labai daug žmonių siekia dvasingumo. Patobulinę šį naująjį troškimą, žmonės pasieks vienybę su Kūrėju. Sustiprėjus žmonių norui grįžti prie dvasinių šaknų, sukuriame dvasinį kli. O tai yra perėjimas į naują vystymosi lygį.

"Planetos paslaptys"