Ar iš tikrųjų egzistuoja artimos sielos?

Pasak mokslininkų, užtenka mažiau nei 10 sekundžių, kad žmogus nuspręstų, ar jo stebimas asmuo jam patinka, ar ne. Nustatyta, kad nepažįstamas veidas vienu metu sužadina net 12 skirtingų smegenų sričių, kurios apdoroja gaunamą informaciją. Todėl staigi simpatija, antipatija ar net meilė neturėtų stebinti. Tačiau ne viskas taip paprasta. Apie neįtikėtiną nepažįstamų žmonių artumą pasakoja žurnalistas, bioenergetikas ir ezoterinių klubų lektorius Gintaras Mikšiūnas.

- Ezoterikų teigimu, kai kurių žmonių sąmonė tokia jautri, kad net jų pagalba galima skaityti kitų mintis. Gal vadinamosios sielų draugystės paslaptys glūdi būtent čia?

- Žmogus kitam asmeniui turi išlikti paslaptimi, nepriklausomai nuo to, kokie artimi būtų santykiai. Jeigu partneriai ar draugai vieni kitiems bus kaip atverstos knygos, ar bus įdomu gyventi? Galbūt bus patogu, bet tikrai neįdomu. Jei kitą žmogų perprasti siekiama tik dėl asmeninio patogumo, derėtų suvokti, kad toks elgesys jį tiesiog išsunkia emociškai, neleidžia laisvai kvėpuoti. Galbūt mokslininkai ir teisūs sakydami, kad galima perprasti kito žmogaus charakterį ir intencijas tik su viena sąlyga – jeigu jo požiūris, mąstymas ir gyvenimo būdas bus panašūs. Tačiau yra kitas požiūris: kiekvienas žmogus – atskira visata, turinti savus dėsnius ir savą supratimą apie pasaulį. Taigi mokėti skaityti kitų mintis – neįmanoma misija. Ir tai jokiu būdu negalima sieti su artumo jausmu ar sielų draugyste. Sielų bendravimo modelių yra daug. Būna sielų dvynių, sielų pakeleivių, sielų mokytojų, sielų skolininkių ir daug kitų variacijų. Visada svarbu ieškoti bent kelių kriterijų, pagal kuriuos galima atpažinti dvasiškai artimas sielas. Pirmiausia tai – meilė be jokių sąlygų, antra – laisva valia. Jeigu asmuo pažįsta save, pasitiki savimi, yra laisvas, taip pat žiūri ir į jam artimą žmogų, net jeigu jį ką tik sutiko.

- Psichologai tikina, kad potraukis ir artumas atsiranda tarp panašias vertybes puoselėjančių žmonių. Kiek tame yra mistikos? Gal tai tiesiog pasąmonės žaidimai, kurie apgauna žmogų ir ragina patikėti sutikus neva artimą sielą?

- Žodį „pasąmonė“ sugalvojo Karlas Gustavas Jungas. Šiame reiškinyje nėra nė krislelio mistikos. Nors kartais žmogaus protas ir gali iškrėsti pokštų, tačiau derėtų labiau domėtis savimi ir savo galimybėmis, kartais pamirštant visa tai, ko mokė mokyklose. Tam, kad pavyktų geriau suprasti visatos prigimtį, nereikia daug pastangų, bet reikia daug drąsos. Juk vien mokslu neįmanoma paaiškinti kai kurių dalykų. Viskas visatoje, nuo elementarių dalelių iki kosminių kūnų, turi dvejopą prigimtį: tai ir banga, ir materija. Viskas, ką žmogus mato, turi ir savo energetinę prigimtį. Vadinasi, yra galimybė šią energiją pažinti.

Žinomas dar į kitas dėsnis, kad panašios energijos turi polinkį kauptis. Panašus panašų traukia. Jeigu žmonės panašūs ir vidumi, ir išore, jie traukia vienas kitą. Tai aiškinama ir psichologiškai, ir parapsichologiškai – sielos gali turėti turi bendrą prigimtį. Jeigu lemta atpažinti minioje savo žmogų, tai į jį dėmesys nukryps dar prieš tai, kai protas pasakys: „Aha, koks jis patrauklus.“ Ir jeigu toliau žmogus žiūrės į kitą asmenį ir matys jame savo paties atvaizdą, vadinasi, didelė tikimybė, kad tai – tas vienintelis (-ė). Ar leis likimas būti su juo visą gyvenimą – čia jau kitas klausimas. Kartais būna taip, kad tas „savas“ žmogus ateina į gyvenimą po to, kai šeima su kitu žmogumi jau sukurta kelis dešimtmečius. Taip nutinka dėl to, kad jaunas žmogus svajoja, o neišsipildžius svajonėms sukuria santykius su kitu žmogumi. Dviejų sielos dalelių susitikimas šiame gyvenime nerodo, kad tie du žmonės bus kartu.

- Mistiškas artumo jausmas kartais aiškinamas ir déjà vu reiškiniu. Mokslininkų teigimu, tai net gali būti smegenų veiklos sutrikimas. Tad gal šiuo jausmu nevertėtų kliautis?

- Į déjà vu jausmą numoti ranka nereikėtų. Tai paranormali patirtis. Jeigu tokios patirtys kartojasi dažnai, vadinasi, žmogus gauna ženklų iš visatos, kad bręsta esminiai pokyčiai. Kita vertus, nereikėtų į tai kreipti ir per daug dėmesio. Į tai reikia žiūrėti kaip į kelio ženklą, kuris praneša apie pokyčius. Kaip rašė žymus čekų tyrinėtojas Stanislavas Grofas, kiekvienas iš mūsų esame susiję su viskuo, kas yra visatoje. Ir jeigu tam tikri saitai netikėtai sužadinami, žmogaus subtilusis kūnas gauna išankstinę informaciją apie tai, kas gali nutikti arba kas tiesiog neišvengiama.

- Mitais apipintas jausmas, kad ką tik sutiktas žmogus atrodo pažįstamas, dažniausiai aiškinamas karminiais ryšiais. Tačiau kaip iš tikrųjų veikia karminių ryšių sistema? Iš ko atpažįstama karminė meilė?

- Nagrinėjant žmonių santykius pirmiausia derėtų apibrėžti karmos ir meilės sąvokas. Jeigu žodis „karma“ daugmaž aiškus – tai esą žmogaus veiksmai, kurie sukelia atlygį per vieną ar kelis gyvenimus, tai žodis „meilė“ suvokiamas labai individualiai. Kita vertus, tai abipusis arba kolektyvinis jausmas. Tai vienybės pojūtis su konkrečiu žmogumi. Galima vadovautis kvantine fizika ir pacituoti žinomą airių rašytoją Robertą Antoną Wilsoną, kuris yra šmaikščiai iššifravęs susietų dalelių fenomeną: „Jeigu du žmonės vienas prie kito prisiliečia, tai jie lieka visą gyvenimą tuo pačiu žmogumi, esančiu dviejose vietoje.“ Kitaip tariant, jei gatvėje sutikus iki tol nepažinotą žmogų kyla klausimas „kur aš jį mačiau“, tikėtina, kad kažkada jau teko su juo turėti reikalų. Karminę meilę atpažinti kiek sudėtingiau. Tačiau paprasčiausias aiškinimas dažniausiai grindžiamas ne tik atpažinimo, bet ir artumo fenomenu: žiūrint į žmogų jame galima atpažinti save, ir tai visiškai netrikdo, nežeidžia, nenervina. Tokio asmens nesinori keisti, tobulinti, tiesiog jis priimamas toks, koks yra. Šis pojūtis būna staigus, nes veikiausiai atgimė vos tik sutikus artimą sielą. Ar reikia su tokiu žmogumi tęsti santykius, klausimas atviras. Vienais atvejais – taip, kitais – ne. Tada būtina pagalvoti apie tai, kodėl Dievas, visata abu žmones vėl atvedė prie vieno taško.

- Egzistuoja ne tik teigiami, bet ir neigiami karminiai ryšiai. Gal sutikus žmogų, kuris kelia nepaaiškinamą antipatiją, jo derėtų vengti?

- Visus karminius ryšius derėtų priimti besąlygiškai. Jeigu sutikto žmogaus skleidžiamos energijos turi aiškiai apibrėžtą griaunamąjį poveikį, dvasiškai brandaus asmens pareiga – pakeisti jas. Jei kuriamąjį – mėginti sukurti kažką gražaus kartu. Į karminius ryšius dera žiūrėti kaip į visatos dėsnį, kuris nėra nei blogas, nei geras. Jis tiesiog toks: kiekvienas veiksmas turi pasekmes. Dėsnių neišmanymas nesušvelnina pasekmių ir neatleidžia nuo atsakomybės. Kiekvienas susitikimas su kitu žmogumi tam tikra prasme jau būna nulemtas. Gali būti taip, kad sutinkamas žmogus, su kuriuo lemta atlikti tam tikrus darbus. Pavyzdžiui, žmonės kartu atveria kelią ateiti į šį pasaulį kitai sielai. Vėliau jų keliai gali išsiskirti.

Įdomu

• Anot psichologų, žmogus įsimylėti ir mylėti per gyvenimą gali vidutiniškai 2–3 kartus. Ir visos šios meilės vienodai svarbios.

• Trečdalis amerikiečių teigia laukiantys to vienintelio žmogaus, kurį jiems skyrė likimas.

• 2011 m. Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa parodė, kad net 41 % gyventojų tiki reinkarnacija. Persikūnijimu tiki net katalikybę išpažįstantys žmonės. O penktadalis apklaustųjų teigia sutikę artimus žmones iš buvusių gyvenimų.

• Netikėtas nepažįstamos vietos ar žmogaus atpažinimas dar vadinamas paramnezija – atminties apgaule. Medikų teigimu, dažnai patiriamas déjà vu jausmas gali būti smegenų veiklos sutrikimo priežastis. Jis dažniausiai pasitaiko sergant epilepsija.

• Buvusius gyvenimus prisimena ir sielos draugus dažniausiai randa vaikai bei paaugliai. Vyresni žmonės tokį netikėtą artumą patiria daug rečiau.

• Apklausos rodo, kad bent kartą gyvenimą jausmą, kai nepažįstamajam pajuto netikėtą potraukį ar net gluminantį artumą, patyrė net 70 % žmonių.

• Keltų tikėjimas grindžiamas dvasiniais papročiais ir amžinomis vertybėmis. Jie pirmieji pradėjo vartoti terminą anam cara, reiškiantį sielų draugystę. Tikėta, kad egzistuoja aura, kuri leidžia dviem sieloms suartėti ir užmegzti stiprų dvasinį ryšį. Dvi sielos besąlygiškai atsiveria viena kitai ir susijungia.

• Psichologai tikina, kad draugystė ir romantiški santykiai nėra apgaubti mistikos. Žmogaus psichika trokšta priklausyti kokiai nors bendruomenei tam, kad būtų užtikrinti saugumas ir giminės pratęsimas. Siekiantys saugumo gali patirti artumą nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar socialinės padėties – taip užsimezga draugystė. O trokštantys pratęsti giminę ieško patrauklių ir sveikų partnerių.

• Psichologų nuomone, gyvenime žmonės sutinka realius asmenis, o ne idealus. Tad raginama ieškoti ne giminingos sielos, o geriau pažinti save, įvertinti savo vertybes, tikslus, poreikius ir norus. Tik tuomet ieškoti naujų draugų ir partnerių. Būtent tada užmegzti ryšiai būna stipriausi.

Eglė Stratkauskaitė, Žurnalas „Būrėja“, 2017 m gegužė