Kodėl vis dar oficialiai neįrodyta, kad žmogus turi sielą?

Didžiausia problema, susijusi su žmonių nesusikalbėjimu, nulemta pačios žmogų apibūdinančios sąvokos. Dažnai viešoje erdvėje vykstančiose diskusijose šis klausimas net nekeliamas, lyg viskas būtų savaime suprantama. Ar iš tikrųjų žmogų apibūdinanti sąvoka yra vienodai suprantama?

Tikėtina, kad taip siekiama suformuoti vieningą supratimą, kad žmogus tėra kūnas ir nieko daugiau. Neatsakius į šį svarbų klausimą, kas yra žmogus ir kas yra gyvybė, tolesnės vaisingos diskusijos neįmanomos. Vadovaujantis viešais šaltiniais, žmogaus apibrėžimas visose enciklopedijose, vadovėliuose ir žodynuose yra beveik toks pat: „Žmogus (lot. Homo sapiens) – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei. Visų žmonių populiacija dar vadinama žmonija“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 7, Vilnius, 2005, p. 635 ). Šis mokslinis apibrėžimas išplaukia iš Čarlzo Darvino rūšių atsiradimo teorijos. Apie sielą, juolab dievišką žmogaus kilmę, nėra nė menkiausios užuominos. Keista ir tai, kad mokslas vadovaujasi prielaida, kuri moksliškai nėra iki galo pagrįsta – jog sielos nėra. Klasikinis mokslas to neįrodė. O Vakarų pasaulietinė visuomenė priverstinai spraudžiama į darviniško apibrėžimo rėmus. Kodėl tai daroma, derėtų susimąstyti visiems. Juk praktikuojantys katalikai per mišias kalba maldą „Tikėjimo išpažinimas“. Joje rašoma: „Tikiu į Dievą, Visagalį, Dangaus ir Žemės, regimosios ir neregimosios Visatos Kūrėją...“ Tikintiesiems neįmanoma žmogaus vertinti tik kaip kalbančio primato. Vien šis maldos posmas rodo, kad žmogus yra (ne)regimos Visatos dalis.

Atsakant į klausimą, kodėl mokslas iki šiol neatrado sielos, reikėtų pabrėžti, kad to niekada ir nebus, nes pati šiuolaikinio mokslo paradigma ir mokslinis metodas negali to padaryti. Tam tikra prasme akademinės diskusijos šia tema yra aklavietėje jau daug šimtų metų. Norint moksliškai įrodyti sielos egzistavimą reikėtų daryti tyrimus prieš ir po mirties. Kitaip tariant, turime numirti ir gimti vėl su vaizdo kamera rankose, o patirtį aprašyti. Jeigu tie aprašymai smarkiai nesiskirs, vadinasi, tai bus arti tiesos. O to padaryti tiesiog neįmanoma. Netiesioginiai įrodymo būdai vis dėl to egzistuoja. Pirmas – reinkarnacija, nes kai kurie žmonės prisimena savo praeitus gyvenimus. Apie tai parašyta daug knygų ir liudijimų. Antras – regresinės hipnozės metu žmogus gali nukeliauti į praėjusius gyvenimus ir į vietas tarp gyvenimų. Tai irgi šiuo metu labai plačiai taikoma.

Mokslininkai vis dažniau sielą tapatina su sąmone ir atmintimi. Ar tai iš tikrųjų sugretinami dalykai?

Ir taip, ir ne. Dar neaišku, kur apskritai yra žmogaus sąmonė. Gal tai tiesiog smegenų produktas, o gal kur kas sudėtingesnis dalykas, esantis neregimoje Visatos pusėje. Mėginant aiškinti, kas yra žmogus, gali būti naudojamas bangos dalelių dualizmas. Žmogus kaip kvantų dalelės yra ir kūnas, ir energija (kitaip tariant, banga) vienu metu. Greičiausiai tai, ką vadiname siela, yra energetinis darinys, turintis tam tikrų individualių požymių. Kuo jų mažiau, tuo labiau tikėtina, kad siela yra atsiskyrusi nuo fizinių apvalkalų. Atsiskyrimas šiame kontekste reiškia, kad ji sudaro vienį su Dievo kūrinija. O kuo daugiau individualių požymių (jeigu siela gali save atskirti, suvokti save kaip subjektą), tuo labiau tikėtina, kad ji turi keliolika ar net kelias dešimtis fizinių pavidalų. Visgi žmogui lengviausia suvokti vieną jų. Būtent dėl tokios prigimties siela yra visur ir ją galima suvokti atskirai nuo kūno. Ufologiniuose šaltiniuose, nagrinėjančiuose žmonių ryšius su nežemiškos kilmės civilizacijomis, dažniau užsimenama, kad fizinis kūnas – tai skafandras sielai. Esą egzistuoja technologijos, sudarančios galimybę sielą patalpinti iš vieno kūno į kitą. Kartais tai įvyksta spontaniškai. Religijos dažnai maksimaliai iškelia sielą aukščiau kūno, primindamos, kad pastarasis yra sielos namai.

Egzistuoja daugybė teorijų, teigiančių, kurioje tiksliai kūno vietoje yra siela. Galbūt tokie sielos paieškos metodai veda į aklavietę?

Esu įsitikinęs, kad tokios paieškos yra nevaisingos. Mes, alternatyvistai, kalbame apie gyvybę, neišskirdami kūno ir sielos. Žmogus – tai įvairių kūnų visuma. Siela greičiausiai yra daugiasluoksnis, daugiakūnis, daugiafunkcis realios tikrovės kūrinys. Toks požiūris rodo, kad viskas yra gyva. O žmogus šiame kontekste gali būti vadinamas dvasiniu ir biologiniu procesu. Taip pat žmogų galima sutapatinti su keliu, kuriame fizinis apvalkalas yra tik viena iš sielos raidos stadijų. Jo būklė priklauso nuo konkrečios sielos pasirinkto kelio esamos aplinkos kontekste. Liga vadinama pagalba žmogui. Jeigu kelias nėra tiesus, vadinasi, asmuo klaidžioja, neranda pusiausvyros. Rytų tradicijoje tai vadinama karma. Žmogaus gyvenimo kelio tiesumą, gebėjimą sugyventi (ne)taikiai pirmiausia atspindi stuburo būklė, o kaip pasekmė – ir visos kitos vidaus organų problemos. Todėl galvoti, kad siela yra širdyje, smegenyse ar inkstuose, o gal stubure, yra beprasmiška. Mes galime ieškoti vietos fiziniame kūne, kur siela yra sujungta su juo. Mano nuomone, tai akys. Kiti gali galvoti kitaip ir visos nuomonės greičiausiai bus teisingos.

Ezoterikų teigimu, žmogus turi ne vieną kūną. Visų jų fizika ir chemija skiriasi. Žmogaus kūnai, taip pat ir fizinis apvalkalas, yra ir banga, ir konkretus objektas, esantis asmens suvokiamame laiko ir erdvės vientisume. Paprasčiau sakant, tiesiog kūnas yra tankesnis, todėl apčiuopiamas. Siela ir subtilieji žmogaus kūnai nėra tas pat. Nuo fizinio apvalkalo subtilieji kūnai skiriasi tuo, kad pirmieji yra labiau kvantinės prigimties. Jie neturi mums įprastų laiko ir erdvės parametrų, todėl suvokiami subjektyviai, intuityviai, per individualius ar bendrus, atskirų dvasinių tradicijų naudojamus simbolius arba modelius: tokius kaip aura, čakros, gyvybės medis, energijos, kanalai ir t. t. Todėl plika akimi ir prietaisais nematomi. Siela – žmogaus esmė. Ji yra substancija, suvienijanti visus kūnus. Siela nemari, o apvalkalai yra kūnai, kurie miršta ir suyra.

Kaip galima pažinti savo dvasinę esybę? Ar yra vienas teisingas kelias?

Savęs pažinimas – niekada nesibaigiantis procesas. Vienintelis buvęs gnostikų kandidatas į popiežiaus sostą, bet, deja, juo netapęs – Tertulionas, labai atsidavęs Kristaus mokymui žmogus, apie 200 mūsų eros metus rašė, kad Dievo akistata su žmogumi visada yra tik individuali. Bendrų kelių į Tėvo karalystę nėra. Jeigu kas nors jums juos siūlo, vadinasi, meluoja. Nereikia pamiršti, kad mes gyvename Žemėje, kur evoliuciniai procesai yra grubūs, o dažnai ir priverstiniai. Patekusios į Žemę fiziniu pavidalu jos negali patekti į kitus, aukštesnių virpesių pasaulius, nes veikia priverstinės karmos mechanizmas. Jis reikalingas energijai išgauti, kai sielos gauna fizinį pavidalą ir yra įspraudžiamos į sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Mes gimstame praradę atmintį apie buvusius gyvenimus ir patirtis juose. Paskui darome tas pačias klaidas, todėl esame įsukami į tą patį karmos ratą. Neva tai mus verčia evoliucionuoti. Šį procesą, pasak gnostikų, prižiūri demonai, senojoje graikų kalboje vadinti archontais. Vyresnysis archontas Demiurgas, manoma, nukopijavo Kūrėjo pasaulį, apvertė jį aukštyn kojomis. Todėl kai kurie naujojo gnosticizmo atstovai pataria po mirties lekiant tuneliu ne žiūrėti į šviesą jo gale, o bandyti irtis priešinga kryptimi arba ištrūkti ir paties tunelio. Pastarasis ir šviesa jo gale reiškia, kad išeidama iš kūno siela patiria hipnozę. Paskui yra teisiama karminės valdybos už poelgius, kurių nepadarė, nesuvokė ar nežinojo. Tai savotiška sutartis, kad žmogaus siela gauna būtent tokį likimą. Tame menamame teisme, arba pokalbyje su šviesos būtybe, siela turi ne atgailauti už nuodėmes, bet atsisakyti karmos, karminių sutarčių ir panašių dalykų, skiriamų neva už tai, kad blogai nugyveno gyvenimą. Todėl pritariu minčiai, kad kolektyvinių savęs pažinimo kelių nėra. Jokia bažnyčia ar dvasinis judėjimas negali savintis Dievo. Kiekviena siela yra individuali. Antros tokios nėra. Gali būti panašūs evoliuciniai šablonai, patarimai, perspėjimai, instrukcijos, bet keliai visada skirtingi.

Kalbino Eglė Stratkauskaitė,
Žurnalas „Būrėja“, 2018 m. birželis