Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Religija » Peržiūrų: (1.0K) Komentarų: (0) (03.04.2015 - 10:09) Spausdinti

Ieva Urbonaitė-Vainienė

Už kiek parduotum savo sielą velniui

Noras smagiai gyventi ir nuojauta kainos, kurią po mirties reikės už tai sumokėti – populiariausia bestseleriais tapusių knygų, filmų tema. Siužetai skiriasi, tačiau esmė ta pati: siekiamybė būti gražiu, turtingu, populiariu ir neišvengiami kompromisai su sąžine.

Už kiek parduotum savo sielą velniui – tiesus klausimas tikintiems ir netikintiems. Populiariausias atsakymas – nė už kiek. Tačiau ar tikrai?

Gyventi čia ir dabar – apčiuopiamiau už Amžinybę, juolab kai nesi tikras, kad po mirties, kaip sakė vysk. Kęstutis Kėvalas, nebūsi vien trąša žemei. Taigi, kaip yra su tuo sielos pardavimu, –  klausė teologo Valdo Mackelos.

– Posakyje „parduoti sielą“ svarbūs abu žodžiai. „Parduoti“ reiškia sandėrį, prekybą. Siela anksčiau buvo suprantama kaip Dievo paveikslas žmoguje, kaip dvasinis nemirtingas jo pradas, dabar – dažniau kaip žmogaus protas, jausmai, valia, tačiau visų pirma tai – pats žmogus.

Kai kalbama apie sielos pardavimą iš karto vaizduotėje iškyla Judo Iskarijoto figūra. Kiekvienas žino istoriją apie Jėzaus Kristaus artimą bičiulį, vieną iš dvylikos apaštalų, kuris pardavė jį už 30 sidabrinių, nurodydamas jį pabučiavimu. Vėliau prislėgtas kaltės Judas pasikorė. Už jo pinigus buvo nupirktas Kraujo laukas, puodžiaus dirva ateiviams laidoti. Ta vieta tapatinama su Ben Hinomo slėniu prie Jeruzalės, kurį ir dabar galima pamatyti, buvusį miesto šiukšlyną, vietą kur pagonys aukodavo vaikus, kuris ir davė pavadinimą „pragarui“.

Judas mums yra pats tikriausias klastos, godumo, niekšiškumo ir parsidavimo už pinigus simbolis. Evangelijose netgi parašyta, kad jam apsisprendus išduoti, į jį „įėjo šėtonas“. Ir nors populiaru manyti, kad taip jis susilaukė pelnytos bausmės ir jį tikrai galime sutikti pragare, Judo atvejis nėra toks paprastas.

Visų pirma stebina labai nedidelis už išdavystę paprašytas atlygis – tokia Hebrajų Biblijoje buvo vergo kaina. Jei Judo nuodėmė buvo godumas, tai jis ir iki tol turėjo galimybių pralobti, kaip rašoma evangelijoje pagal Joną, grobstydamas bendruomenės kasą.

Taip galvodami galėtume sakyti, kad nėra mažo sukčiavimo. Bet kuris, net ir mažas sukčiavimas, tai kelias į Dievo išdavystę ir jo nužudymą.

Keistas ir Judo pasirinktas būdas parodyti Jėzų – pabučiavimu. Meno istorijoje tai vienas iš populiaresnių siužetų iliustruojantis, kai ženklas kuris reiškia meilę ir intymumą tampa niekšybės, veidmainystės ir nužudymo veiksmu.

Dviprasmiškas Judo elgesys po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo – jis nubėga į Šventyklą, meta pinigus ir sako „išdaviau nekaltą kraują“. Vėliau pasikaria. Užkietėję nusikaltėliai ir niekšai taip nesielgia. Judas tiesiog netikėjo Dievo gailestingumu. Ir mes dažnai atgailą tapatiname su savigrauža. Pvz., Petras išsigynęs Jėzaus gailėjosi ir gavo antrą šansą. Judas atmetė tokią galimybę.

Ne kartą iškilių filosofų bei rašytojų, tarp jų Bertrando Russello ir Jorges Luiso Borgeso, buvo keltas klausimas – ar vienas suklydimas, viena išdavystė, vienas sielos pardavimas velniui gali užtraukti amžinąjį pasmerkimą? Jei žmogus buvo „velnio apsėstas“, tai ar apskritai gali būti pakaltinamas? Net jei išdavystė atnešė pasauliui išganymą? Sunkūs ir nelengvai atsakomi klausimai.

Valdas Mackela
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Judo elgesys kiek primena vokiečių filosofo F. Nietzsches pamišėlį, kuris iš besityčiojusiems, nes šis vidury dienos ieškojo su žiburiu Dievo, neviltingai šaukė: ,,Aš jums pasakysiu! Mes jį nužudėme – jūs ir aš! Visi mes esame jo žudikai!“ Judas yra savotiškai artimas šiuolaikiniam žmogui, kuris tikėjimą Dievu, sekimą Kristumi iškeitė į sekuliaraus buvimo be religijos „gyvenimo būdą“.

Neveltui atradus apokrifinę evangeliją pagal Judą, kurioje pats Jėzus prašo Judą jį išduoti, kad taip išlaisvintų jo dievišką asmenį iš kūno, buvo mėginama ja pasinaudoti kaip tryliktojo apaštalo reabilitacija. Nukrikščionėjusiame Vakarų pasaulyje mes pasąmoningai atpažįstame Judą kaip save.

Dabar linkstama manyti, kad Judo išdavimo motyvas buvo galbūt ne pinigai, bet noras išprovokuoti Jėzų parodyti savo galią ir imtis politinės veiklos, pradėti sukilimą ir pakeisti romėnų bei jų kolaborantų valdžią Jeruzalėje. Tačiau tiksliau turbūt niekada nežinosime.

Apie jį tik pasakyta, kad „nuklydo pasukdamas į savo kelią“. Taigi, pasukimas gyventi savaip gali būti ne mažesnė šventvagystė nei parduoti ką nors švento už pinigus.

Parsiduodame tada, kai savo sielai sakome: „Cit! Nenoriu didelių dalykų, man užteks patogumo, populiarumo, šiek tiek valdžios ir bus gerai“. Tačiau taip netenkame džiaugsmo, kuris – ragavimas to, kas yra dangus.

Jei nuolat darai kompromisus su sąžine, tildai ją, didelė tikimybė, kad grimsi į liūdesį, vienišumą, pyktį, neviltį, nuobodį. Kitaip – pragarą, kuris Naujajame Testamente nusakytas kaip verksmas ir dantų griežimas.

- Sakoma, parsidavė velniui. Kaip konkrečiai?

- Velnio pagundos asocijuojasi su baisiais dalykais, bandymu įtraukti į priklausomybes, kenkti, apgaudinėti, vogti ir t. t. Tačiau paradoksas, kad realiai stipriausiai esame gundomi gerais, bet ribotais dalykais. Esame gundomi svarbiausiu gyvenime padaryti sotumą: nestokoti finansinių išteklių, maisto, pramogų, bendravimo, laisvalaikio.

Klausimas, ar dėl patogumo, saugumo galėčiau daryti kompromisus su savo sąžine, tikėjimu, įsitikinimais? Ar galėčiau viską paaukoti dėl šlovės ir populiarumo?

Tariamai žymių žmonių istorijos – visiems prieinamos, net leidžiamos atskirais leidiniais. Dažnai jos nėra laimingos. Jeigu sieki būti garsus, galima numanyti, jog kenčia tavo santykiai su artimaisiais, nesiklosto asmeninis gyvenimas, nes tai, kas išviešinama, tampa visų nuosavybe. Kaip gali būti laimingas privačiame gyvenime, jei jį padarai viešu?

Dar viena pagunda – valdžia, dėl kurios žmonės pasiryžę paaukoti gyvenimą ir net minėtąjį populiarumą. Kai kuriems net nesvarbu, ar juos mėgs. Gali keikti, nekęsti, tačiau svarbiausia – kad bijotų

Tai gundymas galia, kai nuo tavęs priklauso kiti žmonės, kad gali pakreipti istorijos vagą, palikti pėdsaką žemėje. Nesvarbu kokį, svarbiausia, kad tave prisimintų kaip galingą.

Tokie buvo ir Kristaus gundymai dykumoje – sotumu, stebuklais, pažadu, kad galės valdyti žemės

Jėzaus Kristaus statulos Lenkijoje statybos © AFP/Scanpix

karalystę. Kristus juos atmetė, nes Dievo karalystė – daugiau. Daugiau už sotų, patogų gyvenimą, kurį sau norime susikurti šiandien.

Todėl kompromisas su sąžine – išdavystė ir savęs, o ne tik kitų žmonių ar Dievo. Kiekvienas iš mūsų yra ir Kristus, ir Judas. Dievo balsas, kuris sako: „Žmogau, rinkis gyvenimą, kelias į laimę toks paprastas: nedaryk kitiems to, ko pats nenorėtum, kad Tau kiti darytų. Skirk laiko tikriems dalykams. Ne vartok, o dovanok. Ne smaginkis, o džiaukis“. Tačiau Judas kalba priešingai. Jam paklusę tikrus dalykus iškeičiame į saviapgaulę ir mūsų kelias veda ne į gyvenimą.

- O kaip su „dvasingaisiais“, kurie iš aukšto žiūrint į nevertuosius?

- Noras liestis tik prieš šventų dalykų gali slėpti pagundą nesusitepti. Iš visų pagundų ši pati klastingiausia.

Vartojamos pramogos, kultūra, tačiau dar baisesnis dvasingumo vartojimas, kuris leidžia pajusti pasitenkinimą savimi, augina puikybę, tuštybę, savęs išskirtinumo iliuziją.

Atsiribodamas nuo visko, kas nešventa, užmiršti pasaulio vargą. Tarsi gelbsti savo sielą, bet iš tiesų prarandi. Apie tai ir Velykų tridienio istorija.

Kristus juk galėjo pasitraukti į dykumą ir likti ten gyventi pamatęs, kad daugėja nepatenkintų jo skelbiama žinia. Neva, nenorit – nereikia. Juk galėjo gyvenimą nugyventi kaip šventas atsiskyrėlis, tačiau pasirinko būti teisiamas, kryžiuojamas – atsiduoti į žmonių rankas.

Paskutinės vakarienės įvykiai parodo, kad siela, gyvenimas išsaugomas ne pasilaikant sau, o ją dovanojant.

Norą susikurti sau gražų pasaulį ir būti jame patenkintu Popiežius Pranciškus vadina netikro dvasingumo pagunda. Čia mano ašramas, mano maldos kambarys, mano koplyčia, mano dvasinis gyvenimas ir nieko prie jo neprileisiu. Tačiau tikras dvasingumas – būti arti žmonių. Kiek tu arti gyvenimo, tiek arti tikrovės ir Dievo. Ir atvirkščiai – buvimas arti Dievo leidžia būti greta savo artimo.

- Tikrovė – konkretesnė už anapusybę, kuria negali būti tikras

- Dėl nieko negalime būti tikri ir tai – šių laikų problema. Kaip normą priimam, kad nieko iš tiesų

Šviesa tunelio gale © Shutterstock nuotr.

nežinome ir nesužinosime. Gyvenimas neapibrėžtume tarsi tenkina, nors būna situacijų, kai ne. Tarkim, jei tėvams kas nors pasakytų, kad nežinia ar jų vaikų sveikatai arba gyvybei viskas gerai. Joks tėtis ar mama negalėtų būti laimingi. Tas pats su dalykais, kurie paliečia asmeniškai.

Didžiulis skirtumas, ar mano gyvenimas yra baigtinis, ar po mirties yra dar kažkas. Tai pamatinis klausimas, į kurį turime sau atsakyti, tačiau labiausiai vengiame.

Pagal tikimybių teorijos pamatus padėjusio Blrezo Pascalio lažybų principą, labiau verta tikėti nei netikėti anapusybe. Galimi tik du statymai. Vienas, kad yra tik šis gyvenimas, antras, kad jis nesibaigia ir po mirties.

Pagal pirmąjį principą gyvenimo strategiją pasirenkantis žmogus gyvena, kaip jam patinka, miršta ir išnyksta, kaip ir jo sukaupta patirtis. Tokia epikūriška laikysena žinoma dar nuo senovės Antikos – dėl būsimų dalykų neverta jaudintis, tiesiog reikia griebti akimirką „Carpe diem“, nepraleisti progos, gyventi šia diena, o jau kas bus tas.

Tačiau B. Paskalis kalba ir apie kitą galimybę, kurios negalima atmesti – o jeigu viskas šia diena nesibaigia? Ką tada laimi ir pralaimi vien šia diena gyvendamas?

Jei Amžinojo gyvenimo ar gyvenimo po mirties galimybė reali, žmogus, statęs tik ant šio gyvenimo, dėl jo prarastų amžinybę. Pasirinkęs antrą statymą nieko nepraranda – dorai nugyvena šį gyvenimą, džiaugiasi amžina palaima danguje, tuo tarpu kai pirmasis, gaudęs akimirką, pagauna ją, bet praranda amžinybę.

Pasak B. Paskalio, protingas žaidėjas nesirinktų laikino pasidžiaugimo vietoje amžinybės. Tiesiog per didelė rizika.

- Tačiau norėti gyventi gerai natūralu?

- Negyventi praeities prisiminimais ar ateities iliuzijomis, būti čia ir dabar, išgyventi šios akimirkos prasmę ir grožį – teisinga. Tačiau tai neturi nieko bendro su vartojimu, kuris tapo mūsų gyvenimo sinonimu: gyvenu tiek, kiek vartoju.

Evangelijose tai apibūdinama taupiais, bet esmingais Jėzaus žodžiais, kad kas iš to, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, bet pakenktų savo sielai.

Tikrą džiaugsmą gali pažinti tik tas žmogus, kuris atsiliepia į giliausius savo sielos troškimus. Tačiau problema ne ta, kad mes daug ko norime, o kad kartais pasitenkiname per mažais dalykais. Mumyse – begalybės troškimas, bet sakome: „Man užteks ir mažiau. Užteks ir šio gyvenimo, gyventi, kaip visi“. Tai savęs išdavystė, nes tik tada kai nedarome kompromisų su savo sąžine, savo esybe, pašaukimu, galime būti laimingi.

Ir asmeninės laimės siekimas, ir rojaus žemėje kūrimas per turėjimą, veiklą anksčiau ar vėliau nuvilia. Dalykai, kurie, kaip įsivaizdavai, padarys tave laimingu, tampa nuobodžia kasdienybe, juos keiti kitais ir tuo naudojasi įvairūs linksmintojai, siūlydami dar ir dar ką nors išbandyti.

Pasitenkinimas yra trumpalaikis, o tikras – būties džiaugsmas – nedingsta net ir kančios, mirties akimirkoje, nėra saistomas turėjimo-neturėjimo, galėjimo-negalėjimo. Daugybė istorijų, kai žmonės gali būti laimingi, nors yra neįgalūs ir tai – tikras iššūkis fitneso pasaulio žmogui, manančiam, kad netilpęs į tam tikrą standartą negalės būti laimingas.
 

Šaltinis

Turite naujienų, nutikimų, mistinių istorijų, sveikatos patarimų, receptų, pasveikimo istorijų? Pasidalinkite su skaitytojais... Rašykite blog‛e! Kaip galite tai padaryti.

reklama

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be (gyvos) nuorodos su logotipu į PARANORMAL.LT šaltinį.

Facebook komentarai

reklama

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar

//Nemokami skelbimai » Paranormal skelbimai...

Konditeriniai gaminiai
Used Cooking Vegetable Oil...

Mes esame augalinio aliejaus gamintojai ir gaminame įvairių rūšių rafinuotą augalinį aliejų ...

Konditeriniai gaminiai
Rafinuotas cukrinių runkelių cukrus ICUMSA 45...

Mes runkelių cukraus gamintojai, tai yra kristalai ir kubiniai. Mes turime rafinuotą baltąjį...



//Medicina, Ligos, Mutacijos, Liaudies medicina » Liaudies medicinos naujienos


Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Mokslininkai: šie du ingredientai išgydo net krūties vė...

Ciberžolė ir juodieji pipirai turi daug gydomųjų savybių, tai vieni iš labiausiai naudojamų liaudies medicinos ingredientų. Tači...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Nustokite valgyti tuną!...

Žuvis pagrindinis elementas daugelyje dietų. Dažniausiai tai būna tunas. Ją visi dietologai rekomenduoja, kaip naudingiausia ...

Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Kalendra gali išvalyti sunkius metalus iš organizmo...

Kalendra yra viena iš labiausiai efektyvių produktų, skirtų detoksikacijai, kuris pašalina toksinius teršalus ir sunkiuosius ...

Ligos, mutacijos
Kvepalų daroma žala sveikatai ir aplinkai...

Jie kvepia maloniai, tačiau kas būtent juose kvepia? Parduotuvėse yra kvepalų su citrinos, medžių, gėlių aromatais, bet tai nere...

Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo tonzilito (lakišius, liepžiedžiai, kietis)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo laringito (šalavijas, ramunėlė, pipirmėtė)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo laringito (ramunėlė, juoduogio šeivamedis, liepži...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo laringito (šalavijas, ramunės žiedai)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Morkos su medumi laringitui gydyti...
Užsienio spauda / Paranormal news
Rogue planet could bring end of days this weekend, numerolog...