Pasaulio naujienos kitaip... gamta, sveikata, medicina:

Mišelis de Nostradamas (Michel de Nostredame) gimė 1503 m. gruodžio 14 d. (arba gruodžio 21 d.) nedideliame Provanso Sen-Remi miestelyje žydų, 15 a. atverstų į krikščionybę, 9 vaikų šeimoje. Jo tėvas, Žomas de Nostradamas, buvo notaras, o motinos vardas buvo Renė de Sen-Remi.

1908 m. birželio 30 d. po 7 val. ryte (vidurnaktį pagal Grinvičą) Sibiro Uolėtosios Tunguskos (Podkamennaja Tunguska, Krasnojarsko krašte) upės baseine (60°55' š.pl. 101°57' r.ilg.) įvyko milžiniškas sprogimas, kurio galia prilygo 10-40 mln. tonų trotilo (kaip vidutinė termo vandenilinė bomba). Sprogimą užfiksavo observatorijos visame pasaulyje. Manoma, kad tai buvo 50 m skersmens akmeninis meteoroidas, įsiskverbęs kelių dešimčių kilometrų per sekundę greičiu į Žemės atmosferą. Dėl staigaus stabdymo jis sprogo 8 km aukštyje ir išsisklaidė atmosferoje. Tačiau kritimo vietoje nebuvo rasta nė vieno meteorito gabalo, tik meteoritinių dulkių. Šiuo metu manoma, kad tai buvo kometos branduolys, nes panašūs reiškiniai vyko ir 2002 m. rugsėjo 25 d. nukritus Vitimsko meteoroidui.

Klausimas, ar J. Gagarinas tikrai buvo pirmasis tarybinis kosmonautas, keliamas nuolat. Štai ir prieš to istorinio skrydžio 40-metį „Interfaksui“ kažkoks Michailas Rudenko, pasivadinęs OKB-246 inžinieriumi- eksperimentatoriumi, pranešė, kad 1957-59 m. iš Kapustin-Jaro kosmodromo buvo paleistos balistinės raketos, kurias pilotavo lakūnai Ledovskich, Šaborinas ir Mitkovas. Visi jie žuvo, o jų pavardės niekada oficialiai nepaminėtos. Atseit, jie atliko vadinamuosius suborbitinius skridimus, t.y. neapskrieti žemę, o skristi parabole. Beje, jie, atseit, buvo paprasti lakūnai, neturėję jokio specialaus pasiruošimo.

Jau 16 šimtmečių prieš kiekvienas Velykas Jeruzalės Kristaus prisikėlimo bažnyčioje įvyksta stebuklas; į tą vietą, kurioje po mirties buvo palaidotas Jėzus, nusileidžia dangiškoji ugnis. Pirmosios apraiškos užfiksuotos 4 a. – pagal apaštalų ir šventųjų Tėvų liudijimus, Viešpaties karstą šviesa nušvietė sekmadienį po Kristaus prisikėlimo. Tai matė vienas apaštalų. Bažnyčios istorikas Grigalius Nisietis rašė: „Petras tikėjo, matė ne tik savo žvitriomis akimis, bet jautė ir aukštu apaštališkuoju protu – šviesa užlieja šviesa taip, kad nors buvo naktis, tačiau vaizdus matė dvigubai – jausmais ir siela“.