Tamsos jėgų šėlsmas

Per pastarąjį pusę amžiaus vaiduokliai, kurie anksčiau gyveno išskirtinai senovinėse pilyse ir dvaruose Europoje, sėkmingai apsigyveno ir visiškai šiuolaikiškuose Naujojo Pasaulio būstuose. Jie neretai visiškai atvirai vaikštinėja namų kambariuose ir kiemuose, tiesiog viduryje baltos dienos, keldami nemažai rūpesčių daugeliui amerikiečių. Štai viena tokių istorijų.

Nekviesto svečio vizitai

1964-ais metais viena Holivudo kino žvaigždė, vokiečių kilmės artistė Elkė Zomer ir jos vyras rašytojas Džo Hajemsas įsigijo prabangų namą netoli Los Andželo. Netrukus po pirkinio įsigijimo sutuoktiniai suprato, kad be jų name dar gyvena vaiduoklis. Pirmoji tai pastebėjo pas juos viešėjusi draugė, vokiečių žurnalistė, kai, besidegindama prie baseino, pastebėjo šalia namo „iš niekur“ atsiradusį nepažįstamą maždaug 50-ies metų vyriškį - apie 2 m ilgio, atletiško kūno sudėjimo, apsirengusio elegantišku juodu kostiumu ir baltiniais ir kaklaraiščiu. Viešnia namo šeimininkams pranešė, kad kieme matė keistą

lankytoją, ir apibūdino jo išvaizdą, Šie nusistebėjo ir sunerimo, nes niekas iš jų pažįstamų neatitiko apibūdinimo.

Praėjo dvi savaitės, džentelmenas juodu kostiumu vėl pasirodė. Šį kartą anksti ryte pro savo miegamojo langą jj pamatė aktorės motina. Pagyvenusi moteris išsigando, jau norėjo pradėti rėkti ir kviestis pagalbos, tik staiga neprašytas svečias dingo.

Mįslingi nakties įvykiai

Tačiau šie du atvejai buvo tik pradžia problemos, su kuria susidūrė sutuoktiniai savo prašmatniame name. Netrukus naktimis name ėmė girdėtis keisti, gana garsūs triukšmai - kažkokie šlamesiai, girgždėjimai, o kartais atrodė, kad nakties metu kažkas valgomajame stumdo kėdes, sustatytas aplink pietų stalą.

Iš pradžių Džo Hajemsas manė, kad šių garsų kilmė yra natūrali, pavyzdžiui, jie atsirado dėl sode užaugusių didelių medžių ir krūmų lapų šlamėjimo ir šakų girgždėjimo. Medžiai ir krūmai buvo apipjaustyti, tačiau keisti garsai naktimis buvo girdimi ir toliau. Po to kiekvieną vakarą prieš miegą Džo apeidavo visą namą, tikrindamas ar gerai uždaryti langai, užrakintos visos durys. Tačiau kitą rytą vieno ir to paties lango pirmajame aukšte rankena visą laiką būdavo randama pakelta. Greitai be ankstesnių  garsų pasigirdo ir nauji. Dabar ir tarnai, ir šeimininkai neretai girdėdavo, kaip keletą kartų atsidaro ir užsidaro pagrindinės durys, nors ryte patikrinus jas visada būdavo iš vidaus įkištas raktas, o durys užrakintos. Galiausiai visi šie nesuprantami įvykiai Hajemsui nusibodo. Jis namuose įrengė kažką panašaus į sekimo įrangą iš mikrofonų, radijo siųstuvų ir imtuvų. Tačiau šios priemonės nepadėjo aptikti nakties rimties drumstėją.

1965-ųjų metų pavasarį sutuoktiniai iškeliavo pailsėti į Europą, o namą paliko prižiūrėti save bičiuliui. Su jo „valdymo" pradžia paslaptingų name dar labiau padaugėjo. Pavyzdžiui, bičiulis ryte rasdavo atlapotas pagrindines duris, nors vakare jos buvo užrakintos. O vieną rugpjūčio diena sodininkas iš lauko per langą pamatė, kaip valgomajame vaikštinėja tas pats subjektas juodu kostiumu. Nusprendęs, kad tai vagis, sodininkas jau norėjo skelbti pavojaus signalą, tačiau "svečias“ tiesiog jo akyse ištirpo ore.

Ką išsiaiškino specialistai

Gįžus iš Europos Hajemsas suprato, kad nepaaiškinamų įvairių įvykių kiekis name vis didėja, todėl nusprendė kreiptis konsultacijos ir pagalbos į Pietų Kalifornijos paranormalių reiškinių tyrimo draugiją. Ten susijaudinęs ir užsikertantis Hajemsas buvo atidžiai išklausytas. Išsiaiškinti, kas vyksta name, buvo pasiųsta Telma Mos, psichologė iš Kalifornijos universiteto Los Andžele Neuropsichologijos instituto. Telma dalyvauti tyrime pakvietė dvi autoritetingas vietines ekstrasenses - Lotą van Štral ir Brendą Krešnou. Netrukus visos trys iškeliavo į Hajemsų namą.

Ekstrasensės iš karto pajuto vaiduoklių buvimą ir netgi sugebėjo nupasakoti pagrindinio iš jų išvaizdą.

Apibūdinimas visiškai atitiko išvaizdą „niūraus tipo juodu kostiumu" -taip jį apibūdino tarnaitė, kuri, kaip ir namo šeimininkai, ne kartą matė šį vaiduoklį. Kadangi ekstrasensės iš anksto nieko nežinojo apie tai, kas vyksta namuose, tai Teima tokį sutapimą palaikė gana svarbiu požymiu. Be to, ekstrasensės papasakojo, kad vaiduoklio „originalas", maždaug 50-55 metų amžiaus vyras, mirė nuo širdies priepuolio. Gyvenime jis buvo tiesiogiai susijęs su šiuo namu ir dėl kažkokių priežasčių nenorėjo ar negalėjo jo palikti.
Gavęs tokios informacijos, Hajemsas pabandė išsiaiškinti, kas buvo ankstesni namo šeimininkai, kaip klostėsi jų gyvenimas ir t.t. Duomenys, kuriuos pavyko surinkti, buvo gana skurdūs, tačiau pasirodė, kad visi anksčiau čia gyvenę žmonės nuolat jautė, kai išsireiškė vienas jų, „diskomfortą dėl kažkokių anapusinių jėgų kišimosi" į jų kasdienybę. Tačiau ši aplinkybė Hajemso neišgąsdino.

- Kad ir kas buvo visi šie vaiduokliai ir ką jie čia bekrėstų, - pasakė jis pokalbio su „Saturday Evening Post" laikraščio žurnalistu metu, - jiems nepavyks mūsų įbauginti ir priversti palikti mūsų namą,

Liūdnas finalas

Tačiau tai buvo tik drąsūs žodžiai. Tolimesni įvykiai vis tik privertė Džo Hajemso šeimą nuspręsti namą parduoti.

Po to, kai Telmos Mos grupė baigė namo tyrimą, Elkė Zomer pasiūlė vyrui pakviesti dar kokį nors anomalių reiškinių specialistą ir išklausyti jo nuomonės apie tai, kas trukdo jiems ramiai gyventi. Džo sutiko su žmonos pasiūlymu. Sutuoktiniai nusprendė pasikviesti tuose kraštuose gerai žinomą ekstrasensę ir aiškiaregę Žakliną Istlund.

Ji atvyko 1966-ųjų metų pavasarį, apžiūrėjo namą, papasakojo šeimininkams panašiai tą patį, ką ir Telma Mos su kolegėmis, tik dar pridūrė:

- Matau, kad jūsų valgomajame ateinančiais metais gali kilti gaisras. Būkite atsargūs.

Po ilgų svarstymų sutuoktiniai 1967-ais metais nusprendė namą parduoti, tačiau to nespėjo padaryti. Likus nedaug laiko iki sandorio įforminimo, vieną naktį valgomasis paskendo ugnyje. Laimei, pavyko išvengti žmonių aukų, tačiau namo išgelbėti nebebuvo galima. Gaisro priežastis bei tai, kodėl namuose šeimininkavo vaiduokliai, taip ir liko paslaptimi.