Visatos simuliacijos hipotezė

Visata tokia sudėtinga, joje tiek daug paslapčių, kad bandydami jas įminti didžiausi žmonijos protai kelia netikėčiausias hipotezes.

Masačiusetso technologijos instituto (JAV) profesorius Setas Loidas kuria kvantinius kompiuterius. Jie informacijos kodavimui ir skaičiavimams naudoja atomus. Jis pabandė įvertinti, koks gali būti didžiausias visatoje kompiuteris, jeigu kažkas panaudotų kiekvieną visatos atomą?

2002 metais Loidas paskelbė formulę, leidžiančią įvertinti visatos bitų skaičių. „Bitas“ yra informacijos vienetas, kuris atitinka atsakymą į klausimą taip arba ne. Dabar kompiuteriai bitus laiko tranzistoriuose, bet bitai gali būti užkoduoti ir fizikinių dalelių būsenoje, tokioje kaip elektrono sukinys.

Toks kvantinis visatos kompiuteris galėtų laikyti atmintyje 10⁹⁰ bitų, arba trilijoną trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų megabitų. Tokiu kompiuteriu galėtume žaisti didelius visatos žaidimus.

Pasaulio fizikai teoretikai rimtai svarsto, ar jūs, aš ir bet kas kitas kosmose nėra tik personažas kažkokio milžiniško kompiuterio žaidime. Deja, šito mes nežinome. Mintis, kad visata yra tik imitacija, atrodo keista, bet ji yra viena iš mokslinių hipotezių.

Garsus amerikiečių fizikas ir kosmologas Nylas Taisonas mano, kad yra 50 proc. tikimybė, jog visas mūsų egzistavimas yra programa kažkieno kompiuterio kietajame diske. Jis pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp žmogaus ir šimpanzės proto, nors ji turi daugiau nei 98 proc. mūsų DNR.

Kažkur gali būti būtybių, kurių protas yra daug didesnis nei mūsų. „Mes būtume visiški idiotai, tauškiantys kvailystes jų aplinkoje. Jeigu taip būtų, man lengva įsivaizduoti, kad viskas mūsų gyvenime yra tik kažkokios kitos esybės kūryba savo pramogai,” – mano Taisonas.

Pirmą kartą visatos imitacijos hipotezę 2003 metais iškėlė Oksfordo universiteto filosofas Nikas Bostrumas. Jis daro prielaidą, kad visatos technologiškai pažangesnės civilizacijos, turinčios milžinišką skaičiavimo galią, galėtų nuspręsti pamodeliuoti savo prototipų elgesį.

Galbūt jie turėjo galimybę atlikti daugybę modeliavimų su mūsų dirbtiniu protu greičiau nei su originaliu paveldėtu protu. Gal būt mūsų protai yra to modeliavimo rezultatas. Yra ir kitų priežasčių manyti, kad mes galime būti virtualūs. Pavyzdžiui, kuo daugiau sužinome apie visatą, tuo daugiau ji atrodo tiksliai suderinta ir paremta griežtais matematikos dėsniais.

„Jei aš būčiau tik kompiuterinio žaidimo personažas, matyčiau, kad žaidimo taisyklės yra griežtos ir matematinės, atspindinčios kompiuterio kodą, kuriuo jis parašytas,“ – sako Masačiusetso technologijos instituto kosmologas Maksas Tegmarkas. Be to, informacinės teorijos idėjos atsiskleidžia fizikoje.

„Savo tyrimuose aš pastebėjau labai keistą dalyką – buvau įstumtas į klaidų taisymo kodus. Bet kodėl jie pasirodė lygtyse, kuriomis tyriau kvarkus, elektronus ir supersimetriją? Tai man padėjo suprasti, kad tokie žmonės, kaip Maksas, nėra pamišę,” – sako Merilendo universiteto fizikas teoretikas Džeimsas Geitsas.

Kai kurios hipotezės pernelyg drastiškos. „Jeigu jūs esate plaktukas, kiekviena problema jums atrodo kaip vinis“ – sako Taisonas. Tačiau ne visi mokslininkai mano, kad visata yra tik imitacija. Manymas, kad mūsų protas yra dirbtinis, o ne biologinis, yra niekuo nepagrįstas, mano Harvardo universiteto fizikė teoretikė Liza Rendel.

Ji nesupranta, kodėl pažangesnės rūšys norėtų mus modeliuoti. Nors ši hipotezė nepatikrinama, bet kai kurie tyrėjai mano, kad galima rasti ir eksperimentinį patvirtinimą, jog mes gyvename kompiuteriniame žaidime.

„Jeigu kažkas būtų norėjęs modeliuoti visatą nekrintančiu į akis būdu esant ribotiems skaičiavimo resursams, tai fizikos dėsniai turėjo būti pritaikyti ribotam duomenų kiekiui ribotame tūryje. Tada pažiūrėkime, kokie visatos bruožai sakytų mums, jog erdvėlaikis yra netolygus,“ – klausia Masačiusetso technologijos instituto fizikas Zorehas Deivudis.

Tai galėtų būti, pavyzdžiui, neįprastas į Žemę atsklindančių kosminių spindulių energijos pasiskirstymas, kuris liudytų, kad erdvėlaikis yra ne tolygus, bet sudarytas iš atskirų taškų. „Tai būtų įrodymas, kuris mane, kaip fiziką, įtikintų,“– sako Geitsas.

Įrodyti priešingą atvejį, kad visata yra reali, o ne modelis, būtų sunkiau, nes bet koks įrodymas, kurį gautume, galėtų būti modeliavimo rezultatas. Jeigu pasirodytų, kad mes tikrai gyvename sumodeliuotoje visatoje, tai nereikštų, kad yra labai blogai. Tiesiog reikia dorai gyventi ir daryti gerus darbus. Bet kai kuriems tai kelia dvasinius klausimus.

„Jei visatos modeliavimo hipotezė yra tikra, tai mes turėtume pripažinti amžinąjį gyvenimą ir prisikėlimą – dalykus, kurie aptarinėjami religijos. Esmė tame, kad jei mes esame programos kompiuteryje, tai kol kažkas turi veikiantį kompiuterį, jis visada gali programą paleisti iš naujo,“ – sako Geitsas.

Jeigu kažkas kažkada sumodeliavo visatą, ar tas kažkas yra Dievas? „Mes taip pat galime sukurti kompiuteryje dirbtinius pasaulius ir tame nėra nieko labai baisaus. Mūsų kūrėjas taip pat nėra baisus,” – sako Niujorko universiteto filosofijos profesorius Deividas Kelmersas.

Mes savo kompiuteriuose taip pat elgiamės kaip dievai – modeliuojame elektronikos prietaisų darbą, modeliuojame gyvybės atsiradimą ir jos evoliuciją ir daug kitų reiškinių, kuriame įvairiausius žaidimus. Sumodeliuota dirbtinė visata turėtų gąsdinti tik vienu aspektu – kas būtų, jeigu koks nors virusas sugadintų visą visatos kvantinio kompiuterio programą?