Nubijos Piramidės

Visi esame girdėję apie garsiąsias Gizos slėnio piramides. Kai kurie iš mūsų net ir matė jas. Tačiau, pasirodo, yra ir dar daugiau kitų, tik ne taip išgarsintų, piramidžių.

Senovės Merojės miestas yra viena iš didžiausių Sudano įžymybių ir gali daug ką pasiūlyti turistams. Senovinėje Kušo karalystės valdovų kapavietėje yra maždaug 200 piramidžių. Jos yra gerokai mažesnės negu Egipto piramidės, bet jų kiekis - įspūdingas. Piramidės buvo pastatytos iš smiltainio blokų su gerokai statesniu nuolydžiu, negu Egipto statiniai. Deja, lobių medžiotojai XIX amžiuje sunaikino daug Merojės piramidžių (paranormal.lt).

Nubija - tai didelė teritorija Nilo slėnyje. Šiandien čia įsikūręs šiuolaikinis Sudanas. Nubijos istorija - tai beveik visada konkuravimas su senesniu ir galingesniu šiauriniu kaimynu Egiptu. Įvairiais laikais Nubijos teritorijoje yra buvę trys Kušo karalystės: pati seniausia Kermos karalystė atsirado 2600 m. pr. m. e., gyvavo iki 1520 m. pr. m. e.; antroji buvo Napato karalystė (nuo 1000 m. pr. m. e. iki 300 m. pr. m. e.), o trečioji, pati garsiausia, buvo Merojės karalystė (nuo 300 m. pr. m. e. iki 300 mūsų eros metų).

Nubai bet kokia kaina norėjo pasirodyti beesą galingesni už Egiptą. Dėl to karalius Kašta, Napatos valdovas, 770 metais pr. m. e. užgrobė didžiąją Egipto teritorijos dalį, tačiau tik jo sūnui, faraonui Pi, pavyko iš tikrųjų rimtai valdyti užgrobtas žemes.

Šis laikotarpis Nubijos ir Egipto istorijoje žinomas kaip Dvidešimt penktosios dinastijos valdymo laikotarpis, kuris baigėsi, atėjus asirams 656 m. pr. m. e. Būtent tuo laiku El Kurru teritorijoje buvo pastatytos pirmosios Nubijos piramidės, o karalius Kašta tapo pirmuoju valdovu, palaidotu piramidėje per paskutinius aštuonis šimtus metų. Nuo jo laidojimo rūsio ir prasidėjo 223 Nubijos piramidžių statybos. Jos užsitęsė kelis šimtmečius.

Be karaliaus Kaštos ir jo sūnaus Pi, El Kurru piramidėse buvo palaidoti keli jų įpėdiniai ir keturiolika karalienių. Napato karalystės sostinėje Nuri senovės statytojai pastatė pačią didžiausią piramidę - faraono Taharko laidojimo vietą. Nubijos masteliais, jos matmenys buvo didžiuliai: pagrindo plotas - beveik 52 kvadratiniai metrai, o aukštis - daugiau kaip 40 metrų. Nuri piramidėse iš viso palaidotas 21 karalius, 52 princai ir karalienės. Jų kūnai buvo sudėti į masinius sarkofagus iš granito, kai kurie iš jų svėrė daugiau kaip penkiolika tonų.

Tačiau daugiausia piramidžių pastatyta centrinėje Sudano dalyje Merojėje. Šiandien tai - vienas iš didžiausių archeologinių paminklų. Čia atgulė daugiau kaip keturiasdešimt karalienių ir karalių, o kiekvienas karališkas kapas buvo pridengtas atskira piramide.

Istorinę Nilo vagos vidurinę dalį - nuo Asuano šiaurėje iki Dabo miesto Sudano pietuose - priimta vadinti Nubija. Šis pavadinimas greičiausiai kilo iš senovės egiptiečių žodžio “nubu”, kuris reiškia “auksas”. Nedideliuose uolinguose kalnuose palei Nilą iš tikrųjų buvo gausu aukso turinčio kvarco, iš kurio dar gilioje senovėje buvo išgaunamas brangus metalas.

Senovės egptiečiai Nubiją su jos siauru pakrantės slėniu laikė savotiškais “vartais į Afriką”. Kai Egipto valstybė klestėjo, faraonai užgrobdavo Nubiją. Kai Egiptas susilpnėdavo, nubai sukildavo ir vėl atkurdavo nepriklausomybę. VIII-VII a. pr. m. e. nubai net patys sudarė XXV Egipto valdovų dinastiją ir pusę amžiaus valdė šalį.

Kasinėjimai Musavarat-al-Sufra slėnyje padėjo mokslininkams praskleisti senovės valstybės Merojės istorijos paslapties šydą. Ši karalystė kažkada buvo labai didelė ir galinga. Čia buvo atlikta nemažai atradimų, pavyzdžiui, buvo atkastos ir ištyrinėtos Kušo valdovų piramidės. Tiesa, jos buvo apiplėštos neatmenamais laikais. Taip pat buvo rasti sudėtingi požeminiai
tuneliai, kurie vedė į karalienių palaidojimo vietas...

Anglų istorikas B. Devidsonas taip aprašė miestą, kuris ir šiandien yra dar mažai ištyrinėtas: “Merojėje ir aplinkiniuose rajonuose yra išlikusių rūmų ir šventyklų griuvėsių, kurie liudija apie civilizaciją, gyvavusią ir klestėjusią čia prie daugiau kaip 2000 metų. O aplink griuvėsius, kurie vis dar spinduliuoja buvusią didybę, išsidėstę laidojimo vietos tų, kurie kūrė šiuos rūmus ir šventyklas... Sienos iš raudono bazalto, išmargintos paslaptingais raštmenimis; bareljefų iš balto alebastro fragmentai, kažkada puošę nuostabias tvirtoves ir šventyklas; dažytų molinių indų šukės, dar savo ryškių raštų nepraradę akmenys - tai kažkada gyvavusios didingos civilizacijos pėdsakai. Šen ir ten liūdnai stovi apleistos Amon-Ra statulos... ir dykumos vėjas nešioja virš jų rudai geltono smėlio debesis”.

Pirmieji Kušo istorijos amžiai buvo susiję dar su Egipto viešpatavimu: karaliaus rūmai, aristokratai ir žyniai stengėsi perimti egiptiečių papročius ir madas, nors, I. Možeikos nuomone, šios svetimos tradicijos kažin ar giliai įsiskverbdavo į Kušo visuomenę. Ji ne tik etniškai skyrėsi nuo egiptiečių visuomenės, bet ir jos gyventojai užsiėmimai buvo kitokie: nubai nebuvo susiję su upe, kaip egiptiečiai su Nilu. Didžioji jų teritorijos dalis buvo savana. Čia nubai užsiiminėjo gyvulininkyste.

Maždaug 800 m. pr. m. e. silpni XXII egiptiečių dinastijos faraonai buvo priversti suteikti Kušui nepriklausomybę. Valstybės sostine tapo Napatos miestas - dievo Amono kulto centras. Kušo gyventojai jį vaizduodavo avino pavidalu. Po tam tikro laiko Kušo karaliai patys pradėjo traukti į šiaurę, kariavo jie ir pietiniuose Egipto nomuose. Keletui tokių žygių vadovavo karalius Pijė, kuris pasirodė beesąs sumanus karvedys. Jis rasdavo silpnas vietas priešininkų gynyboje, sudarydavo sąjungas su tarpusavyje kariavusiais nomarchais, bet nepamiršdavo gerbti egiptiečių žynių.

Nugalėjęs Egipto faraoną, Kušo karalius ir įkūrė XXV dinastiją. Tačiau netrukus jų valdymą Egipte nutraukė asirai. Prieš jų geležines ietis ir kalavijus egiptiečių ir kušų bronziniai ir akmeniniai ginklai buvo bejėgiai. Bet asirai nepersekiojo jų Nilo upe aukštyn. Taip Kušo gyventojai išsaugojo savo nepriklausomybę.

Pusantro tūkstančio metų geltonas dykumos smėlis slėpė Merojės miesto - paslaptingos nubų Merojės karalystės sostinės -griuvėsius. Graikai ir romėnai apie šį miestą sužinojo I tūkstantmetyje prieš mūsų erą, kai Meroje tapo Nubijos sostine vietoje šiauriau buvusios Napatos. Tačiau antikos istorikai neatsako į klausimus, kodėl sostinė buvo perkelta, kada tiksliai tai nutiko, kokia ankstesnė paties miesto istorija. Informacijos apie Meroję trupiniai mus pasiekė romėnų ir graikų rašytojų kūriniuose. Pavyzdžiui, žinoma, kad Merojės miesto teritorija buvo vadinama “Merojės sala”. Ji buvo skydo formos. Žemėlapiuose buvo vaizduojama kaip apvalus sausumos gabalas, kurį iš visų pusių supo Nilo intakai.

Iš Merojės į Romą kelis kartus buvo siunčiamos pasiuntinių delegacijos, tačiau pasiuntiniai ir pirkliai romiečiams pateikdavo labai mažai žinių apie savo tolimą tėvynę. Taip pat žinomas faktas, kad imperatorius Neronas I amžiuje siuntė į Nubiją savo karininkus, kuriems pavyko prasiskverbti “toliau už Merojės”. Žvalgų gautus duomenis garsus geografas ir gamtos tyrinėtojas Plinijus Vyresnysis panaudojo savo darbe “Gamtos istorija”. Čia jis, pavyzdžiui, mini Nubiją valdančias paslaptingas karalienes, kurios turėjo “paveldimą vardą” Kandak; pasakoja apie mieste esančią šventyklą, skirtą egiptiečių saulės dievui Amonui. Su akivaizdžia nuostaba Plinijus kalba apie nedidelius miesto matmenis, o toliau seka dėmesio verta frazė: “Beje, ši sala, kai etiopams pavyko sukurti valstybę, buvo gerai žinoma; kalbama, kad ten gyveno 250 000 karių ir prieglobstį rado keturi tūkstančiai dailininkų”.

Pirmas Merojės griuvėsius radęs europietis buvo prancūzas Frederikas Kajo. Jis išspausdino runų iliustracijas 1821 metais. Karlas Lepsijus detaliai išnagrinėjo runas 1844 metais, detalų planą ir kai kuriuos antikinius radinius nugabeno į Berlyną. Merojės kasinėjimai ir griuvėsių atkūrimas tęsiasi ir šiais laikais.

Dar 1822 metais toje vietoje, kur, pagal aprašymus, turėjo būti Meroje, mokslininkai rado didelio miesto griuvėsius. Tačiau garantuotai pasakyti, kad tai buvo būtent Meroje, buvo sunku, nes nė vienas Antikos autorius nenurodė tikslių šios karalystės ribų. Tik po šimtmečio pavyko nustatyti, kad senųjų autorių minima Merojė yra dešiniajame pagrindinės Nilo vagos krante - toje vietoje, kurią pietvakariuose riboja mėlynasis Nilas, o šiaurės rytuose - Atbaros upė. Tiesa, ši teritorija yra ne apvalios formos, (kaip buvo manoma senovėje), o kvadrato.

1920 metų pradžioje archeologai ištyrinėjo tik karališkas kapavietes ir šventyklas, ir tik XX amžiaus viduryje Merojės teritorijoje prasidėjo sisteminiai ir planingi kasinėjimai. Smėlis šimtmečiais slėpė senovės karalystės istoriją, bet smėlis ir išsaugojo ją mums.

1960 metų pavasarį karštuose Nubijos dykumos smėlynuose dirbo vokiečių archeologų ekspedicija. Kai mokslininkai, vadovaujami profesoriaus F. Hincės, atvažiavo į Musavarat-al-Sufra slėnį, jie pamatė, kad smėlio jūros viduryje styro tik kolonų viršūnės, o aplink netvarkingai mėtosi akmeniniai blokai. Tačiau, jau atlikdami bandomuosius kasinėjimus, mokslininkai rado šventyklų, kapaviečių ir kai kurių kitų statinių griuvėsius.

Vėliau prasidėjo darbai “Liūtų šventykloje”. Ji buvo taip pavadinta dėl švento liūto skulptūros. Archeologai rado ir kartušus su karaliaus Arnekamanio atvaizdais. Šį karalių archeologai laiko “Liūtų šventyklos” įkūrėju. Išliko ir daugybė akmeninių blokų, iš kurių buvo pastatyta senovinė šventykla, ją puošusių užrašų, piešinių ir reljefų. Ne veltui slėnio pavadinimas verčiamas kaip “vieta, papuošta atvaizdais”.

“Liūtų šventykla” Merojėje buvo skirta liūtagalviui karo ir vaisingumo dievui Apedemakui. F. Hincės nuomone, šventovę sugriovė kažkokia netikėta katastrofa, todėl, rekonstruodami ją, mokslininkai turėjo derinti vieną prie kito daugiatonius akmeninius luitus.

Baigę darbus, mokslininkai išvydo nuostabų stačiakampį statinį, beveik visą jį dengė reljefiniai vaizdai ir užrašai. Viename reljefe dievas Apedemakas pavaizduotas su svogūnu rankoje, už virvelės veda belaisvį.

Ypač efektingai atrodo grandioziniai, iki 15 metrų ilgio reljefai, vaizduojantys karalių ir princą įpėdinį prieš dievą Apedemaką, taip pat liūtų, kurie kažkada sutikdavo visus įeinančius į šventyklą, statulos.

Pagal meninį atlikimo lygį šie reljefai ir statulos niekuo nenusileidžia egiptietiškoms ar asiriškoms, todėl Plinijaus žodžiai apie “keturis tūkstančius dailininkų”, matyt, nelabai toli nuo tikrovės. “Liūtų šventyklos” viduje buvo rasta daug lakštinio aukso. Mokslininkų nuomone, juo buvo padengtos vidinės šventyklos kolonos.

Už 30 kilometrų nuo Merojės guli didingi vieno iš Kušo valdovų rūmų griuvėsiai. Vokiečių archeologai ištyrinėjo ir apvalų lietaus vandens surinkimo rezervuarą. Tai gigantiška cisterna, kurios skersmuo 250 metrų, gylis iki 10 metrų. Ji galėjo aprūpinti vandeniu ne mažiau kaip 300 000 žmonių. Rezervuaras buvo išklotas akmenimis ir apsuptas tvirtovės siena. Mokslininkai iškėlė versiją, kad jis buvo įtvirtintos slėptuvės viduje, ilgalaikės apgulties atveju galima būtų išsaugoti brangias vandens atsargas. Tyrinėdami teritoriją aplink rezervuarą, vokiečių archeologai rado ir vandentiekio tinklą - kanalus bei akmeninius požeminius vamzdžius. Drėkinimo sistemos likučiai rodo, kad aplink rūmus buvo dirbami laukai, o žali medžiai teikė šešėlį bei vėsumą akmeninėms terasoms.

Kai kurie mokslininkai mano, kad Meroje tapo Kušo karalystės sostine dar IV amžiuje pr. m. e. Tačiau I. Možeiko iškėlė versiją, kad tai nutiko tik ant ribos su mūsų era. Jis rėmėsi faktu, kad būtent tuo laiku deivių-ka-ralienių kapavietės pradedamos statyti būtent Merojėje, o ne Napate. Jis mano, kad sostinė galėjo būti perkelta dėl to, kad dykuma vis labiau artėjo prie Napato.

Bet šiuo klausimu yra ir kitų versijų. Pavyzdžiui, nuo Plinijaus laikų buvo manoma, kad Nubijoje klestėjimo laikotarpiu viešpatavo egiptiečių religija, ir ypatingą įtaką turėjo dievo Amono žyniai. Šio dievo orakulus Napato mieste net vadino “aukščiausia valstybine institucija”, nes nuo jų priklausė galutinis daugelio valstybinių klausimų sprendimas.

“Liūtų šventyklos”, pastatytos tarp 235 ir 221 mūsų eros metų, užrašai ir reljefai parodė, kad Merojės suklestėjimas buvo susijęs su dievo Apedemako kultu. Visi kiti dievai, net ir egiptiečių, buvo žemesnio rango. Po dievų Amono ir Apedemako “lenktyniavimu” slėpėsi gana realūs socialiniai santykiai. Todėl mokslininkai ir galvojo, kad Kušo karalystės sostinės perkėlimas iš Napato į Merloję susijęs su kova prieš dievo Amono žynius, o šios kovos požymiu tapo nacionalinio dievo Apedemako kulto išaukštinimas.

Dviejų senovės kultūrų - didžiojo Egipto ir Merojės - ryšio įrodymai buvo aptikti Sudano šiaurėje. Itin sausoje Nubijos dykumoje archeologai atkasė 35 piramides, kurios buvo pastatytos maždaug prieš du tūkstančius metų.

Nuo 2009 metų Sudano Senienų valdybos Prancūzų skyriaus specialistai (French Section of the Directorate on Antiquities of Sudan) tyrinėja neįprastą senovinės Afrikos Kušo civilizacijos, pietinio Egipto kaimyno, nekropolį.

Apie Kušo šalies arba Merojės karalystės istoriją žinoma mažiau, negu apie didžiųjų piramidžių tėvynę. Tačiau istorikai neabejoja: Egiptas padarė milžinišką įtaką Kušo kultūrai.

Sedeingo vietovėje rastą nekropolį sudaro nedidelių piramidžių-kapaviečių grupės. Tos piramidės yra neįprastai arti viena kitos. Archeologai buvo nustebę, kai 2011 metais, atliekant kasinėjimus, 500 kvadratinių metrų plote rado 13 akmeninių statinių.

“Piramidžių išsidėstymo tankumas paaiškinamas tuo, kad čia kapinės buvo ilgą laiką: statymo procesas vyko šimtmečiais, o kai vietos liko visai mažai, laidoti buvo pradėta tarpuose tarp statinių”, - pasakoja Amerikos gamtos mokslų muziejaus antropologas Vinsentas Fransigni (Vincent Francigny).

Įdomu, kad kapaviečių dydžiai nevienodi. Pavyzdžiui, pačios didžiausios pagrindo plotis yra 7 metrai, o pačios mažiausios, greičiausiai skirtos vaikui - vos 75 centimetrai.

Ant vienos palaidojimo vietos rasta lentelė. Lentelėje buvo užrašas merojiečių kalba, kuriame moteris, vardu Aba-la, kreipiasi į Osirį ir jo žmoną bei seserį Isidę ir prašo dovanoti jai vandens ir duonos.

Egipto įtaką rodo kapaviečių statybos pobūdis: tai savotiška Egipto piramidžių ir galimai vietinio pilkapių statymo būdų sintezė.

Dar daugiau - vienoje piramidėje vidinis apvalus mūras padarytas vien iš plytų. Kušo karalystėje anksčiau buvo rastas tik vienas toks statinys.

Vidinis piramidžių dekoras praktiškai neišliko. Specialistai pasakoja, kad kapavietės buvo dengiamos apdailos akmenimis, o viršūnės buvo puošiamos saulės, paukščių ir lotoso žiedų vaizdais.

Kai piramides atrado archeologai, daug šių statinių buvo apiplėšti. Iki šių dienų išliko vienintelė brangenybė - žmonių palaikai.