Pranašiški sapnai ar saviapgaulė numatyti ateitį

Jau seniai buvo manoma, kad pagal matytus sapnus galima numatyti ateitį, buvo sudarinėjama daugybė sapnininkų, aiškinančių sapnų reikšmę, tačiau pats populiariausias buvo „Senas ir naujas įprastinis spėjimo ORAKULAS, po mirties rastas pas 106 metų amžiaus senolį Martyną Zadeką, pagal kurį jis sužinodavo kiekvieno likimą per žmogaus laimės ir nelaimės ratus, naudojant stebuklingą veidrodį arba sapnininką”. Sapnininke buvo teigiama, kad sapne pamatyti mirusį žmogų – reikia laukti lietaus, gėles – laukia pasimatymas, ir taip toliau. Įsitikinimas, kad yra pranašiški sapnai, atsirado ne tuščioje vietoje, nes ne kartą tikrovėje pasikartojo tai, kas buvo matyta sapne, nors dabartinis mokslas tai neigia, pareikšdamas, kad pranašiškų sapnų negali būti, pasitaiko tik atsitiktiniai sutapimai.

Kaip liudija istorija, Julijaus Cezario žmonai Kalpurnijai prisisapnavo, kad jos vyras kitą dieną bus nužudytas. Kai Cezaris susiruošė eiti į Senatą, raudodama moteris papasakojo jam apie savo baimę ir prašė pasilikti namie. Tačiau šiame veiksme dalyvavęs Brutas tik pasijuokė iš žmonos nuojautos ir išviliojo Cezarį iš namų. Visiems žinoma, kas vyko toliau…

Imperatorius Marcianas sapne pamatė Atilą, kuriam sulūžo lankas. Būtent tą naktį hunų karalius mirė.
Imperatoriaus Augusto draugas susapnavo, kad valdovas bus tą naktį nužudytas priešų. Imperatorius buvo labai atsargus ir prietaringas, todėl nepasiliko nakvoti savo žygio palapinėje. Tą naktį imperatoriaus priešai kardais sukapojo tuščią guolį.

Kartą kapitonas Džonatanas iš Kalifornijos sapne pamatė grupę išsekusių žmonių, žūstančių kalnuose iš bado. Ryte apie matytą sapną papasakojo savo draugui medžiotojui. Šis pagal sapne matytą vertikalią baltų uolų sieną atpažino vietovę Karsono tarpeklyje. Kapitonas organizavo gelbėjimo ekspediciją, nors niekas negalvojo, kad ji yra reikalinga. Kai gelbėtojai atvyko į vietą, spėjo išgelbėti likusius gyvuosius.

Antropologas Džozefas Mendemantas susapnavo urvą, kurį tyrinėjo. Jis sapne ryškiai matė pirmykščius medžiotojus, sėdinčius aplink laužą, o ant lubų – medžioklės scenų paveikslus. Netikėtai lubos sugriuvo ir užvertė praėjimą į senovės žmonių būstą. Atsibudęs mokslininkas iš karto patraukė į urvą, kuriame iš tiesų buvo įvykusi griūtis. Kai viskas buvo išvalyta, urvo lubose pasirodė tie patys piešiniai, kuriuos antropologas matė sapne.

1956-as metais anglė Helen Votson susapnavo, kad ji atsidūrė Diunkerke, kapinėse tarp bevardžių kapų. Prie vieno kryžiaus pamatė savo sūnų, kuris dingo be žinios 1940-ais metais mūšyje prie Diunkerko. Moteris nuvyko į kapines, gavo leidimą iškasti karstą iš kapo, prie kurio sapne pamatė savo sūnų. Pagal asmeninius daiktus, buvusius karste, moteris atpažino savo sūnų.

1858-ais metais rašytojas Samuelis Klemensas, labiau žinomas Marko Tveno pseudonimu, sapne pamatė metalinį karstą, kuriame gulėjo jo jaunesnysis brolis Henris. Ant mirusiojo krūtinės buvo padėta puokštė baltų gėlių, tarp kurių išsiskyrė vienas raudonas žiedas. Samuelio brolis dirbo garlaivyje „Pensilvanija”, kuris plaukiojo Misisipės upe. Netrukus po to, kai Samuelis pamatė sapną, garlaivis susprogo netoli Memfio. Žuvo dauguma keleivių ir komandos narių. Kai Samuelis atvyko į tragedijos vietą, jo brolis Henris jau buvo miręs. Kitą dieną po brolio mirties Samuelis įėjo į patalpą, kurioje žuvusieji buvo ruošiami laidojimui. Tarp medinių karstų buvo vienas metalinis. Jame gulėjo rašytojo brolis, kuriam ant krūtinės buvo padėta gėlė raudonu žiedu. Rašytojas prisipažino, kad tuo metu patyrė didžiulį šoką.

Pranašiškas sapnas gali išgelbėti

Į Hofmanų namus atėjo didžiulis liūdesys – mirė penkiametis sūnus. Naktį po laidotuvių motina sapne pamatė sūnų, kuris gulėjo karste, tačiau buvo gyvas ir bandė išsilaisvinti. Tas pats sapnas pasikartojo ir kitą naktį. Atsibudusi ji įkalbėjo vyrą iškasti ir atidaryti karstą. Berniukas buvo nuneštas pas gydytoją, kuriam pavyko jį atgaivinti. Taip motinos sapno dėka išsigelbėjo Maksas Hofmanas, kuris gyveno net 90 metų.

1750-ais metais aukštas pareigas užimantis valdininkas atsibudo išpiltas šalto prakaito: jis susapnavo savo paties mirtį. Sapne Morisas žuvo nuo patrankų salvės, iššautos jo garbei iš laivo, kurį turėjo tą dieną aplankyti. Išsigandęs valdininkas atsisakė pakilti į laivą, tačiau kapitonas tikino, kad nebus jokio šaudymo. Morisas, pabuvojęs laive, sėdo į valtį, kuri pasuko link kranto. Praėjus kelioms minutėms iš laivo pasigirdo salvė. Sviedinio skeveldra mirtinai sužeidė valdininką. O viskas įvyko dėl nesusipratimo: laivo kapitonas pakėlė ranką, norėdamas nuvyti įkyrią musę, o kanonierius tai suprato kaip signalą šauti iš patrankų.

Sapne matoma savo paties mirtis – reiškinys nėra retas. 1812-ais metais generolo Aleksandro Tučkovo žmona du kartus susapnavo tą patį sapną – jos tėvas, ant rankų laikydamas jos mažą sūnų, pasakė: „Aleksandras žuvo prie Borodino”. Tuo metu Napoleonas jau buvo įsiveržęs į Rusiją, tačiau mūšis prie Borodino dar nebuvo planuojamas. Generolas Tučkovas žuvo būtent Borodino mūšyje. Kitą dieną po mūšio pas dukrą atėjo tėvas su anūkų ant rankų ir pasakė: „Aleksandras žuvo. Jis žuvo prie Borodino”.

Pranašiškus sapnus sapnavo ir pats Napoleonas. Mūšio prie Vaterlo išvakarėse jis susapnavo visas savo reikšmingas pergales, kurias įkūnijo nuostabaus grožio moterys. Paskutinė moteris buvo kruvina ir sukaustyta grandinėmis. Karvedys sapne pamatė juodą katę, bėgusią iš jo stovyklos į priešo stovyklą. Kaip žinoma, Vaterlo mūšis buvo paskutinis Napoleono mūšis. Jame prancūzų armija patyrė triuškinamą pralaimėjimą.

1883-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Bostono laikraščio „Globė” žurnalistas Sampsonas susapnavo ugnikalnio išsiveržimą nežinomoje Pralomės saloje Indonezijoje, netoli Javos. Sampsonas sapne matė siaubingas katastrofos smulkmenas ir tūkstančių žmonių žūtį. Atsibudęs žurnalistas, sukrėstas matyto sapno, iš karto užsirašė tai, ką jame stebėjo. Šis raštelis pateko į rankas redaktoriui, kuris pamanė, kad Sampsonas šią informaciją gavo telegrafu, ir nurodė šią medžiagą išspausdinti kitos dienos numeryje. Tačiau iš tikrųjų nebuvo gauta jokių pranešimų apie žemės drebėjimą ir ugnikalnio išsiveržimą. Kilo didelis skandalas. Tik po to, kai Sampsonas jau buvo atleistas, ėmė plaukti pranešimai apie milžinišką katastrofą.

Tai buvo visą pasaulį sukrėtęs Krakatau ugnikalnio, esančio tarp Javos ir Sumatros salų, išsiveržimas. Žuvo tūkstančiai žmonių, nukentėjo netoliese esančios salos ir Indijos bei Ramiojo vandenynų pakrantės. Išsiveržimas įvyko būtent tą dieną, kai Sampsonas pamatė savo sapną. Dar vienas nepaprastas dalykas – vėliau mokslininkams pavyko sužinoti, kad vietiniai Krakatau salos gyventojai šią salą vadino Pralome.

Įdomūs faktai susiję su „Titaniko” žūtimi. Yra žinoma, kad mažiausiai 18 keleivių grąžino bilietus, nujausdami artėjančią nelaimę. Penki jų patys matė šią tragediją sapne arba tai susapnavo jų artimieji. Vieno iš atsisakiusiųjų bilieto žmona netgi nupiešė skęstantį keturių kaminų laivą su aukštyn iškeltu laivagaliu.

Pranašiškų sapnų fenomenas savo laiku domino garsų rusų akademiką Bechterevą. Mokslininkas kreipėsi į savo pažįstamą gydytoją P.Vinogradovą, prašydamas paklausinėti pacientų ar šie kada nors sapnavo pranašiškus sapnus. Nuo 1910 iki 1914 metų Vinogradovas surinko daugiau nei 1500 liudijimų, įrodančių, kad beveik kas antras apklaustasis bent kartą gyvenime matė pranašišką sapną. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, gydytojas nespėjo išspausdinti savo tyrimų medžiagos. Tai atliko Flamarionas savo knygose „Pranašiški sapnai ir ateities numatymas” bei „Tai, kas nežinoma”.

Reikia tikėtis, kad pranašiškų sapnų tyrinėjimai padės atskleisti jų paslaptį ir, gal būt, žmonės juos dažniau sapnuos.