Pranešimai iš ano pasaulio

Ar yra gyvenimas po mirties? Religija į tai atsako teigiamai, oficialusis mokslas - neigiamai. Kurie teisūs, pasakyti sunku, nes iš ano pasaulio dar niekas negrįžo. Tačiau iš ten kartais ateina žinios, pavyzdžiui, kai žmogus ima automatiškai rašyti, prieš savo valią fiksuodamas popieriuje įvairią informaciją, kuri pati pas jį ateina. Kokios žinios gaunamos iš ano pasaulio?

Daugiadarbė

XIX amžiaus antroje pusėje visoje Europoje išgarsėjo anglė Elizabeta Houp, kuri labiau žinoma pseudonimu madam D‘Esperans. Mediumas, aiškiaregė ir būrėja labiausiai stebindavo publiką savo psichograftniais seansais. Madam D‘Esperans galėjo vienu metu automatiškai rašyti abejomis rankomis visiškoje tamsoje, užrašydama iš ano pasaulio atėjusius tekstus skirtingomis kalbomis, piešti jai nežinomų žmonių portretus. Su mediume dirbo garsūs mokslininkai, įskaitant vokiečių profesorių Frydrichą Colnerį, profesorių Barką iš Niukastlo. Jie tvirtino, kad Houp pateikė pačius tiksliausius atsakymus į klausimus iš istorijos, anatomijos, meno sričių (paranormal.lt).

Aukštesnių jėgų balsas

Pasaulio literatūroje yra ne vienas rašytojas ir poetas, kuris savo kūrinius parašė, mintyse girdėdamas kažkieno diktuojamus žodžius ar būdamas savotiško transo būsenoje. Pavyzdžiui, anglų poetas Viljamas Bleikas kartą prisipažino, jog savo poemas „Miltonas“ ir „Jeruzalė“ parašė, girdėdamas diktavimą iš anapusinio pasaulio. Teosofijos bendrijos įkūrėjai Jelenai Blavatskajai iš aukščiau buvo padiktuotas jos kertinis ir gana didelės apimties darbas „Slaptoji doktrina“. Ji teigė, kad šiuos tekstus jei perdavė mahatmos - didieji indų mokytojai. Automatiškai tekstus užrašinėjo švedų mokslininkas Emanuelis Svedenborgas, Jelena Rerich. Albertas Einšteinas tvirtino, jog irgi naudojosi šia mistiška metodika.

Pasaulio naujienos kitaip ... su paranormal.lt (Astralinis pasaulis). Prisijunk prie paskyros!

Transo būsenoje

Vienas iš ryškiausių nevalingo rašymo pavyzdžių yra susijęs su amerikiečių rašytoju Morganu Robertsonu. Didžiąją dalį savo gyvenimo jis praleido plaukiodamas, o vėliau įsikūrė Niujorke. Jo apsakymus apie jūrą skaitytojai labai mėgo. Kartą autorius korespondentui prisipažino, jog rašytoju tapo visiškai atsitiktinai. Vieno plaukiojimo metu, kai jam nesimiegojo, jis paėmė popieriaus lapą ir ėmė rašyti laišką namuose likusiems artimiesiems. Parašęs, atsigulė ir užmigo, o kitą rytą, kai atsikėlė, labai nustebo, nes vietoje laiško buvo parašęs apsakymą apie laivą, patekusį į audrą. Kaip tai įvyko, Robertsonas neatsimena.

Vėliau, jau būdamas žinomu rašytoju, jis atsisėsdavo už rašomosios mašinėlės, visiškai nežinodamas apie ką rengiasi rašyti. Paprasčiausiai sėdėdavo, padėjęs rankas ant klavišų. Kartais praeidavo kelios valandos, Morganas nugrimzdavo į transą ir imdavo spaudyti klavišus, visiškai nežinodamas, apie ką bus naujas kūrinys.

Įdomiausia tai, kad 14 metų prieš „Titaniko“ tragediją Morganas Robertsonas parašė apsakymą „Titano žūtis“, kuriame aprašė didžiulį gražų lainerį, kuris nuskendo, susidūręs su ledkalniu. Apsakyme buvo detaliai aprašyta tai, kas nutiks „Titanikui“ 1912-ais metais, netgi buvo nurodytas tikslus keleivių skaičius laive - trys tūkstančiai. Viso to rašytojas vėliau paaiškinti negalėjo.

Vienuolių žinios

1907 metais anglų archeologas ir parapsichologas Frederikas Blai-Bondas nusprendė atlikti Glastonberio abatijos (Didžioji Britanija) griuvėsių kasinėjimus. Padavimuose buvo teigiama, jog būtent tenai buvo palaidotas legendinis karalius Artūras su savo mylimąja Ginevere. Glastonberio abatiją iki pamatų sugriovė karalius Henrikas VIII, kuris buvo aršus katalikų bažnyčios priešininkas, todėl didžiausia problema buvo ta, jog archeologas neturėjo atskaitos taško, nuo kurio pradėti kasinėjimus, o be jo pradėti žemės kasimo darbus buvo beprasmiška. Paieškos senuosiuose archyvuose nedavė nieko gero. Tuomet Blai-Bondas nutarė pasikviesti į pagalbą savo seną bičiulį kapitoną Bartletą, kuris teigė, jog gali gauti žinių iš praeities, automatiškai jas užrašydamas.

Pirmojo seanso metu psichografo pieštukas užrašė tik vieną eilutę: „Visos žinios yra amžinos ir pasiekiamos tik nuoširdžioms proto mintims“. Tačiau jau kitame seanse informacija iš anapusinio pasaulio pasipylė tarsi iš gausybės rago. Pasinaudodami gautais nurodymais Blain-Bondo darbininkai netrukus atkasė senų statinių griuvėsius, vėduoklės formos skliauto liekanas ir mūro sienas su mūrininkų paliktomis žymėmis.

Per tuos dešimt metų, kol vyko kasinėjimai, Blai-Bondas ir Bartletas užrašė šimtus pranešimų iš savo nežinomų korespondentų. Stebino tikslumas, kuriuo buvo nurodomi įvairūs dalykai - tiesiog iki colio.

Savaime suprantama, kad per tokį netrumpą laiką archeologas su savo bičiuliu negalėjo nepasiteirauti, kas jiems teikia tokias išsamias žinias. Pieštukas ant popieriaus parašė, kad atsakinėja vienuoliai, kurie abatijoje gyveno nuo jos įkūrimo dienos.

1933 metais Frederikas Blai-Bondas parašė knygą „Atminties vartai“, kurioje pateikė iš anapusinio pasaulio gautus pranešimus, kurie visiškai pasitvirtino

Yra kontaktas

Parapsichologai teigia, kad psichografai savo informaciją gauna iš noosferos arba, kitais žodžiais, iš psi-vandenyno ar visuotinio informacinio lauko. Nesvarbu, kuris terminas yra naudojamas, tačiau kalbama apie vieną ir tą patį: apie duomenų banką, kuriame sukaupta viskas, kas kada nors vyko Žemės gyventojų sąmonėje. Iš ten galima gauti bet kokią informaciją. Visuotiniame informaciniame lauke yra duomenys apie viską, kas mūsų planetoje ar net visoje bekraštėje Visatoje vyko praeityje, vyksta dabar ir kas dar įvyks.

Dabartiniu metu daugelis parapsichologų palaiko mintį, kad kiekvienas žmogus, kaip biologinė sistema, turi savo energetinį informacinį antrininką. Jis atsiranda žmogaus gimimo momentu tarsi savotiška kompiuterinė matrica, užtikrinanti patikimesnį biologinio subjekto funkcionavimą. Be to, šis antrininkas tam, kad apsaugotų žmogų, turi egzistuoti nepriklausomai nuo savo biologinės sistemos, t. y. būti ne jos viduje, o už fizinio apvalkalo ribų. Energetinis informacinis antrininkas, arba, kaip dar jis yra vadinamas, energetinė būtybė, nežūsta tuo metu, kai miršta mūsų trumpaamžis kūnas, ir toliau išlieka aktyviu subjektu. Religijos požiūriu tai ne kas kita, kaip siela. Žinoma, nekalbama apie jokį rojų ar pragarą kaip apie šios būtybės buvimo vietą. Greičiausiai, ji yra visuotiniame informaciniame lauke ir yra tik viena iš nesuskaičiuojamos daugybės ląstelių, sudarančių šį duomenų banką. Žmogaus gyvenimo metu antrininkas gauna visą informaciją apie tai, kas vyksta jo globotiniui ir jį supančiame pasaulyje. Būtent šių duomenų sankaupa sudaro neišsemiamą informacijos lobyną, saugomą visuotiniame informacijos lauke, iš kur ji patenka pas mus psichogramų pavidalu.

Kadangi mūsų antrininkai gyvena amžinai, galima daryti prielaidą, jog po žmogaus kūno mirties jis gali užmegzti informacinį kontaktą su kitais gyvais žmonėmis, gavus ar net negavus jų energetinių būtybių leidimą. Virtualūs korespondentai dažniausiai veikia inkognito, tarsi leisdami suprasti, jog jiems nesvarbu, ką apie juos pagalvos žmonės.

Silpna apsauga

Kas gi verčia našlaičiais likusius energetinius informacinius žmonių antrininkus siųsti pranešimus į mūsų žemiškąjį pasaulį, žinant, kad nebus gauta atsakymo, kodėl psichogramos siunčiamos vieniems ar kitiems konkretiems žmonėms? Atsakyti į šiuos klausimus gali padėti naujausi biofizikų ir neurofiziologų atradimai. Nesileidžiant į detales galima pasakyti, kad mūsų smegenys pačios save ekranuoja nuo išorinio elektromagnetinio spinduliavimo, įskaitant bangas, ateinančias iš visuotinio informacinio lauko. Jei to nebūtų, smegenys nepajėgtų apdoroti tokio gaunamo informacijos kiekio ir žūtų. Tačiau kai kuriems žmonėms ši apsauga būna nusilpusi -laikinai ar nuolat, ir tuomet smegenys priima psichogramas, kurių autoriais yra virtualūs antrininkai iš subtiliojo pasaulio. Akivaizdu, jiems tampa žinoma, kada šiuos pranešimus kažkas perskaitys, todėl vėl ir vėl siunčia tokiems adresatams.

Su tarpininko pagalba

Teksaso universiteto psichologijos daktaras, knygos „Automatinis rašymas pradedantiesiems“ autorius Edainas Makojus mano, jog psichografija - tai būdas bendrauti su mūsų pasąmone, kuri yra laidininkas į anapusinį pasaulį. Žmogaus sąmonė turi neribotas galimybes, kurių tyrinėjimas dar tik prasideda. Technika, padedanti įsisavinti automatinį rašymą, suteiks mums galimybę priartėti prie mistinių sugebėjimų atradimo, o šie mums padės įsiklausyti į patarimus, kuriuos mums duoda mūsų pasąmonė, ir surasti atsakymus į sunkius, gyvybiškai svarbius klausimus bei priimti teisingą sprendimą.

- Reikia atsisėsti, atsipalaiduoti ir pasistengti išvaduoti galvą nuo pašalinių minčių bei tokioje būsenoje pasėdėti pusvalandį, - savo metodo esmę aiškina daktaras Makojus. - Tuo metu ranka su joje esančiu pieštuku guli ant popieriaus lapo. Po to reikia lėtai nuleisti akis į lapą, ranka turi pati pradėti rašyti. Maždaug po mėnesio tokių kasdieninių treniruočių bet koks žmogus gali įgyti psichografijos sugebėjimų.