Prisirišimo tipai santykiuose: nuo vartotojo iki brandžios partnerystės

Kodėl prisirišimas slepiasi po meilės kauke?

Prisirišimas bet kokiuose santykiuose – ir meilės, ir draugystės, ir gerų pažįstamų bendravime, ir giminystės ryšiuose – pasireiškia sudėtingu būdu. Dažniausiai prieraišumą mes vadiname tokiais skambiais žodžiais kaip meilė ir draugystė. Visur, kur šiame straipsnyje vartojamas žodis „prisirišimas“, galite jį mintyse pakeisti „meile“. Bet ar tikrai tai meilė? Arba, tiksliau, kokia meilė? Šis straipsnis, remdamasis psichologiniais tyrimais ir praktiniais pavyzdžiais, atskleis, kas dažniausiai slepiasi po meilės kauke, ir padės suprasti, kaip kurti sveikus, brandžius santykius.

Prieraišumo teorija, kurią sukūrė britų psichologas Džonas Bouli (angl. John Bowlby), teigia, kad mūsų ankstyvosios patirtys su globėjais formuoja, kaip mes prisirišame prie kitų suaugus. Remiantis šia teorija, išskiriami keturi pagrindiniai prieraišumo stiliai: saugus, nerimastingas, vengiantis ir dezorganizuotas. Tačiau populiarioje psichologijoje, ypač lietuviškuose šaltiniuose, prisirišimas skirstomas į daugiau tipų, kurie atspindi kasdienius santykius: vartotojo, savininko, vaikiško, globėjo, žaidėjo ir partnerių. Šie tipai nėra griežtai moksliniai, bet jie padeda suprasti, kodėl santykiai kartais žlunga, o kartais klesti.

Remiantis tyrimais, apie 50–60% žmonių turi saugų prieraišumą, o likusieji patiria įtampą santykiuose dėl nesaugių tipų. Pavyzdžiui, nerimastingas prieraišumas (panašus į vaikišką) sukelia baimę būti paliktam, o vengiantis (kaip vartotojo) – vengimą artumo. Šiame straipsnyje mes išplėsime šiuos tipus, pridėdami pavyzdžių iš realaus gyvenimo, tarptautinių tyrimų ir patarimų, kaip pereiti prie brandžios partnerystės. Jei jaučiate, kad jūsų santykiai kartojasi kaip blogas filmas, šis tekstas padės jums suprasti priežastis ir pakeisti scenarijų.

Prisirišimas nėra blogas – jis evoliucinis mechanizmas, skirtas išlikimui. Bet kai jis tampa disfunkciniu, santykiai virsta kančia. Pradėkime nuo pirmojo tipo – vartotojo prisirišimo, kuris dažnai maskuojasi po "laisvos meilės" idėja.

Vartotojo prisirišimas: kai vienas ima, o kitas duoda

Vartotojo prisirišimas – kai vienas žmogus nuoširdžiai mėgsta naudotis kitu žmogumi. Praktiškai taip pat, kaip naudojasi daiktais. Vartotojas paprasčiausiai ima iš santykių tai, ko jam reikia, o paskui užsiima kažkuo kitu, nes nuolat naudotis daiktu nėra būtinybės. Ten, kur iš vartotojo laukiama stabilumo, prasideda problemos. Jeigu žmogus „myli“ jus tokia meile, jokio stabilumo tokiuose santykiuose būti negali, nes vartotojas negali nuolat vartoti vieną ir tą patį „patiekalą“.

Nesunku nuspėti, kad prekės vaidmuo santykiuose su vartotoju, žmogui kelia nesupratimą ir nepasitenkinimą. Tokie santykiai gali būti priimtini, jeigu jie yra abipusiai. Pavyzdžiui, meilužių santykiai, kai jų niekas daugiau nesieja, išskyrus seksą. Tačiau jei vienas pusė nori daugiau – emocinio artumo, bendrų planų – o kitas tik "naudojasi", prasideda kančia.

Psichologijoje šis tipas panašus į vengiantį prieraišumą (avoidant attachment), kai žmogus vengia emocinio artumo, nes bijo prarasti nepriklausomybę. Tyrimai rodo, kad vengiantys žmonės dažnai renkasi partnerius, kurie yra labiau nerimastingi, taip sukurdami "persekiotojas-vengiantysis" dinamiką. Pavyzdžiui, JAV tyrime, publikuotame "Journal of Personality and Social Psychology", nustatyta, kad 25% suaugusiųjų turi vengiantį stilių, o jie santykiuose investuoja minimaliai, siekdami tik trumpalaikės naudos.

Įsivaizduokite Oną, kuri susitikinėja su Jonu. Jonas skambina tik tada, kai nori susitikti vakare, bet ignoruoja jos žinutes dieną. Ona jaučiasi kaip "atsarginis variantas". Tai klasikinis vartotojo pavyzdys. Remiantis britų psichologo Maiklo Solomono tyrimais apie vartotojų elgseną santykiuose, tokie žmonės mato partnerį kaip "produktą", kuris patenkina poreikį, bet nėra investicija. Jei esate tokioje situacijoje, klauskite savęs: "Ar aš jaučiuosi vertinama kaip asmenybė, ar tik kaip paslauga?"

Patarimai, kaip išeiti iš vartotojo rato: Pradėkite nuo savęs – ugdykite savarankiškumą. Jei esate vartotojas, pabandykite investuoti emocijas: planuokite bendrus vakarus ne tik seksualiniams, bet ir pokalbiams. Terapija, kaip kognityvinė-elgsenos, padeda pakeisti vengimo modelius. Lietuvių psichologė Vytautė Ž. savo substack'e dalijasi, kad 70% jos klientų su vengiančiu stiliumi pagerina santykius per 6 mėnesius terapijos.

Šis tipas dažnas jaunimo tarpe, ypač Tinder kartos, kur santykiai tampa "naudojimo ekonomika". Bet atminkite: tikri santykiai reikalauja abipusės investicijos. Toliau pereikime prie savininko prisirišimo, kuris atrodo stabilus, bet slepia pavydą.

Savininko prisirišimas: stabilumas ar kontrolė?

Savininko prisirišimas skiriasi nuo vartotojo tuo, kad šiuose santykiuose pasireiškia stabilumas. Skirtingai nuo vartotojo, savininkas nori naudotis savo „daiktu“ nuolat, todėl net būna pasirengęs vesti moterį, kad remdamasis savininko teisėmis galėtų ja naudotis kasdien. Kaip mes žinome, savininkas sugeba rūpintis savo daiktu, kad jis išsaugotų savo išvaizdą ir kuo ilgiau išliktų tinkamas naudoti. O jeigu „daiktas“ priešinasi ir reiškia nepasitenkinimą, savininkas pajunta pavydą kaip grėsmę, kad gali prarasti savo daiktą. Jeigu daiktas buvo labai brangus, jį praradęs savininkas ima liūdėti ir kankintis iš ilgesio.

Šis tipas artimas nerimastingam-posedančiam prieraišumui (anxious-possessive), kur baimė prarasti partnerį virsta kontrole. Remiantis "Psychology Today" tyrimu, posedančios asmenybės dažnai kyla iš vaikystės, kai tėvai buvo pernelyg kontroliuojantys. Pavyzdžiui, Kanados tyrime nustatyta, kad 15% porų patiria posedavimą, kuris didina skyrybų riziką 30%.

Įsivaizduokite Petrą, kuris tikrina žmonos telefoną ir draudžia jai susitikti su draugėmis. Jis sako: "Aš myliu tave per daug, kad leisčiau tau rizikuoti." Tai savininko meilė – pavydas kaip meilės įrodymas. Tarptautiniame tyrime, publikuotame "Journal of Social and Personal Relationships", posedavimas siejamas su žemu pasitikėjimu savimi.

Kaip atpažinti? Jei jūsų partneris reikalauja ataskaitų apie dieną ar riboja jūsų socialinį ratą, tai raudona vėliava. Patarimai: Ugdykite pasitikėjimą per bendrą veiklą, ne kontrolę. Jei esate savininkas, praktikuokite mindfulness – meditaciją, kuri mažina nerimą 40%, pagal Harvardo tyrimą. Lietuvių šaltinyje "Alfa.lt" psichologai pataria: "Leiskite partneriui erdvės – tai stiprina ryšį."

Savininko tipas atrodo saugus, bet gali virsti toksiniu. Dabar pažiūrėkime į vaikišką prisirišimą, kur suaugęs žmogus ieško tėvų globos.

Vaikiškas prisirišimas: suaugęs vaikas santykiuose

Vaikiškas prisirišimas – tai visada prisirišimas prie gynėjo ir globėjo, kuriam galima suversti atsakomybę už savo gyvenimą. Iš esmės tai yra tėvų pakeitimas sutuoktiniu arba vyresnio amžiaus draugu. Toks prieraišumas atsiranda, kai žmogus nėra įpratęs elgtis savarankiškai, pavyzdžiui, jei tėvai jį per daug globojo.

Vaikišką prisirišimą dažnai papildo atsidavimas, stiprus troškimas visiškai pasitikėti, kad dar geriau būtų galima jausti gynėjo globą ir saugumą, galutinai nusiimti atsakomybę nuo savęs už savo gyvenimą, įsikurti komforto zonoje ir gyventi atsipalaidavus, be rūpesčių, kaip vaikui. Jeigu toks prisirišimas palaikomas, žmogus regresuoja ir iš tikrųjų tampa vaiku suaugusiojo kūne. Grėsmę prarasti globėją vaikas išgyvenama kaip nerimą ir baimę likti be apsaugos. Išgyvendamas tokią baimę peraugęs vaikas stengiasi sužadinti savo globėjo gailestį ir kaltės jausmą, kad pastarasis imtų gailėtis ir vėl apgaubtų jį savo dėmesiu ir rūpesčiu.

Psichologijoje tai atitinka nerimastingą prieraišumą (anxious-preoccupied), kur suaugusieji ieško nuolatinio patvirtinimo. Remiantis "Simply Psychology" analize, tokie žmonės turi neigiamą savęs vaizdą, bet idealizuoja partnerį. Tyrimas JAV rodo, kad 20% suaugusiųjų su šiuo stiliumi patiria depresiją santykių krizėse.

Pavyzdys: Marija, 30 metų, visada kreipiasi į vyrą dėl sprendimų – nuo pirkinių iki karjeros. Ji sako: "Tu žinai geriau." Tai vaikiškas modelis, kylančias iš perglobotos vaikystės. "Psichika.eu" straipsnyje minima, kad toks regresas didina priklausomybę.

Patarimai: Mokykitės savarankiškumo – pradėkite nuo mažų sprendimų. Terapija padeda pereiti prie saugaus stiliaus, kaip rodo Minnesota tyrimas, kur 60% keičia modelį per metus. Jei esate globėjas, skatinkite partnerio augimą, ne priklausomybę.

Dabar – globėjo prisirišimas, kuris atrodo rūpestingas, bet gali slopinti augimą.

Globėjo prisirišimas: rūpinimasis ar perteklinė globa?

Globėjo prisirišimas tolygus „tėvų“ prieraišumui. Tėvai globoja ir rūpinasi. Tai nėra besąlygiška meilė, veikiau motinos ar tėvo instinkto bei savimeilės patenkinimas. Bene darniausi globėjo santykiai susiklosto su „vaiku“ – tai yra, žmogumi, kuris ieško santykiuose saugumo ir rūpinimosi juo. Jeigu sutuoktinių santykiai būna tokio tipo, tai jie patiria seksualinių problemų, kylančių iš pasąmonės, nes seksas tokiuose santykiuose gali būti laikomas „iškrypėlišku incestu“. Jeigu „vaikas“ išauga iš tokio prieraišumo, jis ima veržtis į laisvę ir ieškoti brandesnių santykių.

Šis tipas panašus į saugų globėjišką stilių, bet jei perteklinis – gali virsti codependency. "PMC" tyrime minima, kad globėjai dažnai patenkina savęs poreikius per partnerį. Pavyzdžiui, 40% porų su šiuo stiliumi susiduria su seksualinėmis problemomis dėl ribų stokos.

Pavyzdys: Tomas viską daro už žmoną – nuo skalbimo iki finansų. Ji jaučiasi saugi, bet ne lygiavertė. Tai globėjo meilė. Tarptautiniame tyrime "Verywell Mind" pabrėžiama, kad tokie santykiai slopina abiejų augimą.

Patarimai: Nustatykite ribas – skatinkite partnerį veikti savarankiškai. Porų terapija, kaip EFT (Emotionally Focused Therapy), pagerina 70% atvejų.

Žaidėjo prisirišimas: džiaugsmas ar trumpalaikė pramoga?

Žaidėjo prisirišimas pasireiškia pramoginiuose santykiuose, kai partnerius sieja bendri interesai, kurie sukelia džiaugsmą. Dažniausiai toks prieraišumo būdas pasitaiko draugiškuose santykiuose. Kai vienam iš dalyvių nusibosta žaisti tą žaidimą, santykiai gali nutrūkti. Intymioje sferoje toks prieraišumas gali būti būdingas paaugliams. Buitis, bendras gyvenamas dėl suprantamų priežasčių tokius santykius išardo.

Panašus į žaismingą saugų stilių, bet trumpalaikį. Tyrimai rodo, kad žaismingi santykiai didina laimę, bet trunka vidutiniškai 6 mėnesius.

Pavyzdys: Ana ir Benas žaidžia golfą, bet kai prasideda buitis, Benas dingsta. Tai žaidėjo dinamika. "Attachment Project" mini, kad tai sveika pradžia, bet reikia gilinti.

Patarimai: Perkelkite žaidimą į gilesnius sluoksnius – dalinkitės svajonėmis. Tai prailgina santykius 50%.

Partnerių prisirišimas: brandžios meilės viršūnė

Partnerių prisirišimą galima laikyti brandžių santykių dalimi tik tuo atveju, jeigu jis apima kelias prieraišumo rūšis ir vaidmenys dažnai kaitomi. Santykių pradžioje, kol partneriai dar prisitaiko vienas prie kito, tarp jų kyla nesusipratimų, kai kito pasirinktas vaidmuo neatitinka partnerio lūkesčių. Brandus partneris neleidžia sau būti tik vaiku, globėju ar vartotoju. Tokiuose santykiuose bet kurios rolės vaidinamos saikingai ir priklausomai nuo situacijos. Partneriai sugeba džiuginti vienas kitą ir vaikiškumu, ir rimtu rūpesčiu. Trintis ir barniai būna neišvengiami, bet po kurio laiko jie tik stiprina santykius, kai partneriai vienas kitą stengiasi suprasti ir nusileisti kitam, ramiai prisipažįsta klydę, nes kėlė netinkamus iracionalius reikalavimus.

Infantili asmenybė savo klaidas nuslepia, kaltina kitus, o brandi būna suinteresuota surasti tiesą ir sąžiningai taiso savo klaidas. Stiprus, patikimas ir harmoningas ryšys gali išaugti būtent iš tokių brandžių partnerystės santykių.

Tai saugus prieraišumas – 50% suaugusiųjų turi jį, ir jie turi stabiliausius santykius. Tyrimas "Current Opinion in Psychology" rodo, kad brandūs partneriai išsprendžia konfliktus 80% efektyviau.

Pavyzdys: Jūratė ir Algirdas dalijasi pareigomis, juokiasi iš klaidų ir palaiko vienas kitą. Tai partnerystė. Patarimai: Praktikuokite aktyvų klausymą – tai stiprina ryšį 60%.

Kelias į brandžius santykius

Suvesti viską: nuo vartotojo iki partnerio – tai kelionė savęs pažinimo. Pradėkite nuo testo prieraišumo stiliui nustatyti. Jei reikia pagalbos, kreipkitės į psichologą. Atminkite: meilė – ne prisirišimas, o laisvė būti kartu.

Tai ilgas kelias, bet vertas – tyrimai rodo, kad saugūs santykiai didina laimę 40%.