"Gaslightingas" vaikų ir tėvų santykiuose

Šiandien populiarus žodis "gaslighting" paprastai vartojamas apibūdinti emociškai priklausomiems suaugusiųjų santykiams. Kadangi visi žinome, kad viskas "ateina iš vaikystės", nusprendžiau aprašyti šį reiškinį tėvų ir vaikų santykiuose. 

Prisiminkime gaslighting reikšmę. Tai psichologinės prievartos rūšis, labiau manipuliacinio pobūdžio, kai manipuliatorius turi aiškų ir suprantamą tikslą sukurti aukai iliuziją, o vėliau įsitikinimą, kad iš tikrųjų viskas, ką ji suvokia, yra netiesa, "ji įsivaizdavo", "ji klysta ir meluoja", ir apskritai, "kaip ji galėjo apie jį galvoti tokius dalykus!

"Nesunku numanyti, kokias pasekmes gali sukelti sistemingas "gaslighting": nuolatinės abejonės savo adekvatumu ir net konfliktą sukėlusių įvykių bei situacijų realumu. Taip yra daugiausia todėl, kad šias priežastis reguliuoja manipuliatorius.

O kaip tokie dalykai gali vykti vaikų ir tėvų sąveikos sferoje? Paaiškinsiu pavyzdžiu. Vaikas tapo tėvų kivirčo liudininku – lyg ir eilinė buitinė situacija. Bet čia mes sutelkiame dėmesį į mamos ir tėčio elgesį. Vaikas įėjo į kambarį, kur mama ir tėtis išreiškia nepasitenkinimą vienas kitu ir toliau mažasis bando išsiaiškinti, kas nutiko. „Kas čia vyksta?” – visiškai pagrįstas vaiko klausimas.

Kaip manote, kokį atsakymą jis dažniausiai išgirsta? „Viskas gerai, tėtis ir mama paprasčiausiai kalbasi“. Vaikas bando judėti toliau, kad gautų adekvačios informacijos apie tai, kas vyksta: „Bet jūs gi rėkiate, mama verkia, o tėtis sugniaužęs kumščius piktai žiūri. Kas atsitiko?” Tėvų atsakymas daugeliu atvejų: „Ką tu čia išsigalvoji: mama tiesiog pavargusi ir liūdna, o tėtis pavargęs po darbo ir dėl to piktas. Niekas čia nerėkė! Ir apskritai tau laikas eiti į savo kambarį!“

Štai ir pasikalbėjo… Štai ir pasėtos pirmosios sėklos, iš kurių ateityje išdygs būsimos abejonės ir netikrumas tuo, kas vyksta aplinkui.

Toks gaslaitingas gali vykti nuolat, jis netgi nelabai pastebimas: atrodo, kad lyg ir teisinga ginti vaikus nuo tėvų skandalų. Tik šiuo atveju nereikia meluoti vaikui, o geriau padirbėti su savo konfliktų priežastimi.

O mažajam tuo tarpu nuolat susidaro įspūdis, kad jis „viską neteisingai nesupranta“, „negali pats išsiaiškinti situacijos ir išsigalvoja“ – o toliau, priklausomai nuo asmenybės ypatumų, vaikas gali visiškai prarasti ryšį su realybe, imti vienokiu ar kitokiu laipsniu abejoti savo kompetencija vertinant tam tikras gyvenimo situacijas.

Todėl, mieli tėveliai, prieš sakydami vaikui, kad „viskas gerai, tau tik pasirodė”, geriau ištarkite sau „STOP“. O paskui papasakokite apie įvykusią situaciją jam suprantama kalba: „Taip, mes pykomės su tėčiu ir man labai gaila, kad tai išgirdai“.

Pradėkite bent nuo šito. Atminkite, kad neatsargūs jūsų pasakyti ir pakartoti žodžiai gali kainuoti jūsų vaikui ilgą išgijimo laikotarpį, pasitelkus psichoterapiją jau suaugusiame amžiuje.