Riteris iš Velykų salos

Vos ne pačiame Ramiojo vandenyno centre esanti Velykų sala visame pasaulyje tapo žinoma dėl joje aptiktų didžiulių monolitinių skulptūrų – moai. Tačiau tai nėra vienintelė salos paslaptis.

Paradoksalus radinys

Velykų salą atrado olandas Regevenas 1722-ųjų m. balandžio 6 d. Jo vadovaujamas 3-jų laivų būrys plaukė iš Pietų Amerikos, tikėdamas atrasti paslaptingąją Pietų Žemę - Terra Australis Incognita - ir gauti didelį grobį - vergus ir brangenybes. Sala buvo aptikta Velykų sekmadienį, todėl jai ir buvo suteiktas toks pavadinimas. Keliautojus nustebino etninė vietinių gyventojų sudėtis. Saloje gyveno ir juodaodžiai, ir raudonodžiai, ir netgi baltaodžiai gyventojai. Jūrininkams taip pat padarė įspūdį didžiulės akmeninės statulos, sustatytos salos pakrantėje.

Tyrinėti salą, kurios dydis apie 22x11 km, pirmieji pradėjo anglai 1914-1915 metais. 1955-ųjų ir 1986-1987-ųjų metų ekspedicijose dalyvavo garsusis norvegų keliautojas Turas Hejerdalas. Viso pasaulio mokslinė bendruomenė atkreipė dėmesį į šią salą, nes joje buvo aptikta tiek polineziečių kultūros, tiek ir žemyninės kultūros, labai panašios į dabartinėje Peru gyvenusių indėnų kultūrą, apraiškų.

1988-ais metais iš salos buvo gauta visiškai paradoksali žinia. Australų profesorius R.Majersas bei jo kolegos J.Longveilas ir V.Roudsas vykdė kasinėjimus nedidelėje pelkėje ir joje aptiko žmogaus palaikus. Įdomiausia buvo tai, kad tai buvo viduramžių riteris, jojantis ant kovinio žirgo, ir turintis visą ginkluotę. Dėl konservuojančių durpių savybių raitelis ir arklys gana neblogai išsilaikė. Ištyrinėję ginkluotę, mokslininkai padarė išvadą, kad riteris, greičiausiai, priklausė Livonijos ordinui. Ant raitelio juosmens buvo pakabintas maišelis, kuriame aptikti trys auksiniai dukatai, nukaldinti 1326-ais metais ir tuo metu plačiai paplitę Lietuvoje ir Lenkijoje. Australų mokslininkai padarė išvadą, kad ir riteris gyveno panašiai tais pačiais laikais.

Tačiau kaip į šarvus įlindęs riteris atsidūrė už dešimties tūkstančių kilometrų nuo Europos? Jis juk žuvo tais laikais, kai iki Kolumbo atradimo dar buvo likę pusantro amžiaus! Keletas mokslininkų iškėlė versiją, kad riteris į salą pateko atsitiktinai, kai laivas, kuriame jis plaukė, pateko į audrą ir buvo išmestas į krantą. Tačiau tais laikais europiečiai taip toli neplaukiojo. Ufologai ir kiti anomalių reiškimų tyrinėtojai tiesiog ėmė trinti rankomis, siūlydami savo egzotiško nutikimo variantus. Labiausiai tarp šių tyrinėtojų paplito hipotezė apie atsitiktinę riterio teleportaciją iš Europos į bekraštėse vandenyno platybėse esančią salą. Ezoterikų nuomone, tai galėjo atsitikti kokio nors mūšio metu, esant didžiuliam stresui.

Teleportacija per vandenyną

Šia proga buvo prisimintas atsitikimas su Romos filosofu Apolonu Tianiečiu, su kuriuo susidorojo imperatorius Domicianas. Teismo posėdžio metu Apolonijus netikėtai dingo iš visų posėdyje dalyvavusių žmonių akių ir tą pačią dieną atsirado kitoje vietoje, į kurią nuo Romos buvo galima nukeliauti tik per keletą dienų. Rusų vienuolis Nikonas pateko į poloviečių nelaisvę. Šie nuo jo nenuleido
akių, netgi perpjovė kojų sausgysles, kad belaisvis nepabėgtų. Vienuolis visą laiką meldėsi. Vienos tokios maldos metu jis apstulbusių sargybinių akyse tiesiog išnyko. Tą pačią akimirką Nikonas atsidūrė Kijevo Pečioros Lavros vienuolyne, kur tuo metu vienuoliai giedojo giesmes. Su šiuo vienuolynu susijusi dar viena istorija apie netikėtą žmonių teleportaciją didžiuliais atstumais ir kiaurai storas sienas. Rusų karvedys Eustatijus irgi pateko į nelaisvę klajokliams. Jis buvo sukaustytas grandinėmis, tačiau netikėtai atsirado vienuolyne - sužeistas ir sukaustytas grandinėmis.

Dar paslaptingesnė istorija pasakojama apie vieno Ispanijos vienuolyno vienuolę Mariją Koronel de Agredą. Nuo 1620-ųjų iki 1631-ųjų metų ji sugebėjo apie 500 kartų akimirksniu persikelti per Atlanto vandenyną. Stebuklingu būdu palikdama savo vienuolyną ir po to į jį sugrįžda-ma, Marija vykdė misionierišką veiklą Centrinėje Amerikoje. Ji rašė dienoraštį, kuriame aprašė indėnų gyvenimą ir buitį. Nesunku suvokti, kad jos pasakojimais aplinkiniai nelabai tikėjo. Be to, Marija tvirtino, kad Žemė yra apvali ir sukasi aplink savo ašį. Katalikų bažnyčios vadovybė bandė priversti vienuolę atsisakyti savo pasakojimų apie dabar visiems žinomus geografinius dalykus ir fantastiškus persikėlimus erdvėje, grasindama sudeginimu ant laužo. Tačiau 1631-ais metais į Ispaniją iš Amerikos sugrįžo vienuoliai, kurie vykdė misionierišką veiklą dabartinėje Naujosios Meksikos valstijoje. Jie patvirtino, kad sesės Marijos pasakojimai apie indėnų išvaizdą ir gyvenimą yra teisingi. Patys indėnai vienuoliams pasakojo apie „baltą damą mėlynais rūbais“ ir parodė jos padovanotus puodukus. Misionieriai žinojo, kad šie puodeliai buvo pagaminti Ispanijoje pagal vienuolyno, kuriame gyveno sesuo Marija, užsakymą. Misionierių parodymai išsklaidė bažnytinės bausmės, besikaupusios virš vienuolės galvos, grėsmę.

Dabartinis tyrinėtojas Džeimsas Karikas savo knygoje „Palaimintosios Marijos iš Agredos gyvenimas“ rašo: „Tai, kad sesuo Marija iš tiesų daugybę kartų lankėsi Amerikoje, patvirtina ispanų konkis-tadorų, prancūzų tyrinėtojų dokumentai ir visiškai identiški indėnų, gyvenančių skirtingose gentyse, kurios viena nuo kitos nutolusios per tūkstančius mylių, pasakojimai. Bet kurioje rimtesnėje knygoje apie JAV pietvakarių istoriją galima rasti pasakojimų apie šį mistinį reiškinį, kuriam analogų nėra visame pasaulyje“.

Raudonos moai kepurės

Kažkas panašaus nutiko ir mums žymiai artimesniais laikais. Pavyzdžiui, 1888-ųjų m. sausio mėnesį Konektikute (JAV) neaišku iš kur atsirado keletas pirmykščių žmonių. Jie kalbėjo nesuprantama kalba, elgėsi gana agresyviai, tačiau po to netikėtai dingo. 1998-ais metais Kanberos (Australija) priemiesčio gatvėje, kurioje tuo metu buvo daugybė žmonių, tiesiog iš oro atsirado pagyvenusi moteris, apsirengusi XVII amžiaus rūbais. Ji atrodė labai išsigandusi. Matydama aplink ją besirenkančią smalsuolių minią, moteris ėmė bejėgiškai žvalgytis į šalis, o po to dešimčių žmonių akivaizdoje išnyko, tarsi ištirpo ore. Tai reiškia, kad teleportacija gali vykti ne tik erdvėje, bet ir laike.

Tačiau pažvelkime į Velykų saloje aptikto riterio mįslę iš kito taško. Šveicarų tyrinėtojas Erichas fon Denikenas atkreipė dėmesį į tai, kad maoi statulų veidai tarsi primena kažkokių robotų fizionomijas. Jiems būdingi grubūs bruožai, plonos lūpos, ilga ir siaura nosis, giliai įkritusios akys. J salos gyventojų protėvius moai tikrai nepanašūs.

Vokiečių archeologui Kurtui Horedtui pavyko aptikti įdomius atitikimus tarp senųjų vokiečių runų ir salos gyventojų raštų. Horedtas tyrinėjo XVI amžiuje netoli Galehuso miesto, buvusio Šlezvige, istorinėje srityje šiaurės Europoje, rastą dviejų eilučių runą. Šį užrašą sudarė 9 runų ženklai. 7 iš jų buvo praktiškai identiški ženklams, kurie buvo aptikti ant medinių lentelių Velykų saloje. Horedtas nedrąsiai teigė, kad prieš 1,5 tūkstančio metų šiaurės Vokietijos gyventojai kažkokiu būdu buvo patekę į Velykų salą. Mokslininko nuomone, šią hipotezę patvirtina ir akmeninių skulptūrų veido išraiška, ir raudonos kepurės, nepaprastai panašios į tos epochos vokiečių galvos apdangalus.

Paslaptingi jūrininkų maršrutai

Dar antikos laikais jūrininkai laikė paslaptyje savo aptiktus maršrutus vandenynuose. Būtent tai ir leido tiems, kurie atgabendavo visokiausius egzotinius daiktus ir prieskonius iš nežinomų šalių, juos parduoti už didžiulę kainą. Tai mūsų laikais puikiai
žinomos monopolijos efektas. Žinios apie keliones, tarsi kokia paslaptinga tradicija, buvo perduodamos iš kartos į kartą - tėvas perduodavo sūnui, šis - savo sūnui ir t.t. Antikos laikų laivų kokybė leido jūrininkams leistis į tolimas keliones. Dabar tai patvirtina įvairūs archeologiniai radiniai. Pavyzdžiui, tolimojoje Australijoje aptikti petroglifai, kuriuose pavaizduoti senovės egiptiečių laivai. Prie Amerikos krantų tyrinėtojams pavyko aptikti finikiečių prekybinių laivų ir romėnų biremų liekanas. Kalbant apie Azorų salas, kurios randasi kelio tarp Europos ir Amerikos viduryje, tai istoriniais faktais įrodyta, kad jose romėnai buvo įkūrę savo uostą ir koloniją. Visiškai galimas dalykas, kad ir senovės germanai taip pat leisdavosi į tolimas jūrų keliones, o informaciją apie savo maršrutus perdavinėjo iš kartos į kartą.

Viduramžių laivai vargu ar kuo nors savo savybėmis nusileido Kolumbo karavelėms. Reikia paminėti, kad šių karavelių burės buvo papuoštos tamplierių kryžių atvaizdais. O XIV amžiaus pradžioje Vatikanas ir Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis susidorojo su tamplierių ordinu. Karalius netgi pagrobė ordino iždą. Po šių įvykių La Rošelio (Prancūzija) uoste stovėję ordino laivai išplaukė į jūrą ir dingo be pėdsakų. Jokių šių laivų pėdsakų nėra aptikta iki šiol. Galima teigti, kad jūrininkų tarpe visais laikais buvo žinomi slapti keliai. Kažin ar galima visiškai atmesti versiją apie tai, kad tas pats Livonijos ordino riteris, kuriuo ir buvo pradėtas straipsnis, į nutolusią salą Ramiajame vandenyne pateko jūrų keliu, t.y. plaukdamas laivu, sudarinėjusiu slaptą maršrutą jūromis ir vandenynais.