Robertas Monro: Astralinės Kelionės Be Kūno

Šiam paslaptingam gebėjimui apibūdinti sugalvota daug terminų. Tikintieji tai pavadintų „dvasios išėjimu iš kūno“. Kiti, labiau racionalūs, žmonės vadina tai, „astralo išėjimu“, astraline projekcija“, „ne kūno patirtimi“ (NKP). Interpretacijų galima rasti daug, nes šia tema parašyta nemažai. Šie reiškiniai vienareikšmiškai reiškia, kad mūsų fizinė realybė – toli gražu negalutinis taškas....

Išrinktųjų dalia?

NKP fenomenas yra gana plačiai paplitęs, bet kol kas rimtai tyrinėtas nebuvo. Klasikinio mokslo atstovai neskubėjo tyrinėti šių reiškinių, nors vienareikšmiškai ir neneigė jų egzistavimo. Todėl ne kūno patirties klausimai buvo perleisti interpretuoti religijai ir okultizmui. Jie interpretuoja ne kūno patirtį kaip išrinktųjų dalią.

Viskas pasikeitė, kai NKP ėmėsi tyrinėti žmogus, nepriklausantis nuo religinių ir mokslinių dogmų. Tai amerikietis Robertas Alanas Monro. Jis atliko ilgalaikius ne kūno patirties tyrinėjimus, surinko daug medžiagos, aprašė tikrus faktus. Monro stengėsi fiksuoti tai, kas iš tikrųjų yra, o ne savas reiškinių interpretacijas. Čia, ko gero, svarbų vaidmenį suvaidino tai, kad nuo pat pradžių Monro proto sandara buvo labai racionalistinė, jis niekada nesiekė įgyti ne kūno patirties. Ta patirtis, jei taip galima pasakyti, pati surado jį...

Pentimi per galvą

Pirmąjį savo pagarsėjusios knygos “Kelionės už kūno ribų”, kurioje aprašo pažintį su NKP fenomenu, skyrių Monro pavadino “Pentimi per galvą”. Iš tikrųjų, geresnio pavadinimo tam, kas nutiko, ir nesugalvosi!

Aprašomi 1958-1959 metų įvykiai. Tuo laiku Robertas Monro buvo laikomas gana sėkmingu džentelmenu su aktyvia gyvenimiška pozicija. 1937 metais jis baigė valstybinį Ohajo valstijos universitetą. Ten studijavo medicinos pagrindus, komerciją, mašinų gamybą, dramaturgiją ir anglų kalbą. Monro reiškėsi ir žurnalistikoje - reguliariai rašė straipsnius žurnalams ir sekmadieniniams Niujorko laikraščiams, viename mėnesiniame žurnale redagavo aviacijos skiltį. Jis pirmasis radijuje pradėjo vesti kasdienines laidas su kelionių traukiniais inscenizacijomis. Šią laidą jis sugalvojo pats ir vedė kelerius metus. Po karo Monro įkūrė savo kompaniją, tapusią vienu iš stambiausių to meto masinių radijo programų kūrėjų. Žodžiu, jokios mistikos. Nieko įtartino jis nepagalvojo, ir kai 1958 metais reguliariai pradėjo justi nesuprantamas vibracijas, kurios spontaniškai apimdavo jo kūną prieš miegą. Kreipėsi į gydytojus, bet tie jokių patologijų nenustatė. Supratęs, kad tie pojūčiai žalos nedaro, Monro ėmė pamažu priprasti prie jų. Bet kartą naktį, vykstant tokiai vibracijai, jis pajuto sklandantis ore virš savo nuosavo kūno...

Štai kaip Monro pats aprašė šį įvykį: “Aš palengva pakilau virš lovos. Vos tik panorėjau sustoti, kilimas liovėsi - sklandžiau ore viduryje tarp grindų ir lubų.

Pojūtis buvo gana malonus, bet aš nervinausi, nes bijojau netikėtai nukristi. Po kelių sekundžių mintimis nukreipiau save žemyn ir po akimirkos vėl atsidūriau savo lovoje. Visi įprasti fiziniai jausmai funkcionavo normaliai. Nuo tos akimirkos, kai atsiguliau į lovą, ir iki tol, kol atsikėliau, pasibaigus vibracijoms, sąmonė nutrūkusi nebuvo”. Nuo to karto Monro kelionės ne kūne darėsi reguliarios.

Tolimos kelionės

Žinoma, Monro buvo žmogus, tolimas nuo bet kokios “velniavos”, todėl jį labai šokiravo tas reiškinys. “Kas tai? Realybė? Haliucinacija? Sapnas?.. Psichiatrinėse ligoninėse yra daugybė žmonių, kurie susidūrė su tokia pačia problema”, - klausė jis. Tačiau dvasinės literatūros (ypač rytų) studijavimas įtikino Monro, kad šis reiškinys visai nėra liguistos fantazijos vaisius. Dar daugiau, tokius gebėjimus, atrodo, žmogaus atsineša gimdamas.

Žinoma daug atvejų, kai Monro, būdamas astralinės projekcijos būsenoje, stebėjo, ką tuo metu veikė jo draugai ir artimieji, arba lankėsi vietose, kuriose niekada nebuvo buvęs. Paskui patikrinus gautos žinios beveik visada pasitvirtindavo.

Dažnai jį patį matydavo vietose, nuo kurių jis būdavo labai toli. Pavyzdžiui, Monro dukra prisimena, kad, mokydamasi koledže, matė savo tėvą, nors jis gyveno kitur. Šie momentai sutapo su Monro ne kūno bandymais, per kuriuos jis eksperimentuodamas lankė dukrą. Tuo metu fiziškai juos skyrė daugiau kaip trys šimtai kilometrų. Buvo ir įvykis, kai per NKP Monro bendravo su vienu iš “Aukščiausio proto atstovų”, ir jam buvo pasakyta apie ankstesnę reinkarnaciją - jis buvo vienuoliu Kosoktone (Pensilvanijos valstija, JAV). Vėliau vienas Monro draugas, katalikų dvasininkas, ėmėsi išsiaiškinti, ar tikrai Monro galėjo būti vienuoliu ankstesniame gyvenime. Monro nuostabai ir
džiaugsmui, netoli Kosoktono ir tikrųjų buvo rastas tas nelemtas vienuolynas...

Ir tokių pavyzdžių Roberto Monro knygose ir straipsniuose labai daug. 1971 metais buvo įkurtas Proto tyrimų institutas, kuriam vadovavo Monro. Buvo atlikta daugybė laboratorinių eksperimentų, dalyvaujant savanoriams ir nepriklausomiems ekspertams. Taigi, dabar NKP fenomenas užfiksuotas ne tik paties Monro liudijimuose, bet ir daugelyje dokumentinių ataskaitų.

Monro institutas užsiėmė ne tik eksperimentine veikla. Jis atliko didžiulį teorinį darbą, tyrinėdamas ne kūno patirtį. Buvo kruopščiai ištirti tūkstančiai laiškų iš visų pasaulio kampelių, kuriuose žmonės pasakojo apie savo astralines keliones, atlikta šimtai sociologinių apklausų ir interviu.

Nuo senovės Egipto iki Kanzaso valstijos

Robertas Monro suformulavo kelias ne kūno patirties idėjas, kurios praktiškai buvo visai nesusijusios su išankstiniu religiniu nusistatymu. Monro rašo, kad “pranešimų apie NKP, labai primenančių aprašymus senovės Egipto literatūroje ar kituose Rytų šaltiniuose, galima sužinoti, tarkim, iš Kanzaso namų šeimininkių”. Monro įsitikinęs, kad tokie bandymai atsitiktinai (miegant, sergant, patiriant stresą) daugeliui žmonių pasitaiko bent kartą gyvenime. Dar viena idėja: NKP priskiriama giliausiems asmeniniams ją patyrusio žmogaus pergyvenimams ir iš esmės keičia jo įsitikinimus: religinio tikėjimo vietą užima žinojimas.

Patyrusiems NKP tai - paprastai labai džiaugsmingas įvykis. Monro vertinimu, 90-95 % žmonių tuo metu jautė gilų džiaugsmą ir tik 5 % buvo labai išgąsdinti, nes vienintelė mintis, šovusi jiems tada į galvą, - mirtis atėjo! Oficiali religija traktuoja NKP kaip “velnio pinkles”, tai tik bandymas sutrukdyti žmonėms pažinti save ir savo tikrąsias galimybes.

Roberto Monro knygos ir jo instituto tyrimai leido šimtams žmonių praplėsti kasdieninės realybės horizontus, praskleisti paslapties uždangą. Šis nepaprastas žmogus išėjo anapilin, tvirtai tikėdamas, kad kada nors mokslas atskleis šią paslaptį, ir žmonijai atsivers nauji horizontai.