Apie astralines keliones

Ar galima nutolti nuo savęs? Galima. Ir šįkart turima galvoje ne emocinė būsena, o tikras atsiskyrimas nuo savojo kūno. Šamanams ir jogams tokia patirtis – nieko keisto. O kas apie astralines keliones galėtų paliudyti nepatikliam europiečiui? Panašu, kad… fizikai.

Na, bet iš pradžių keli žodžiai apie tai, ką žino Amerikos indėnų šamanai. Mokslo pasauliui apie tai papasakojo žinomas antropologas Luisas Eduardas Luna, daugybę metų tyrinėjęs Amazonės šamanizmą. Ir viena jo paskelbtų išvadų teigia, kad būdami pakitusios sąmonės būsenos indėnų žiniuoniai „žvalgo” savo audinius ir organus tarytum apžiūrinėtų encefalogramą.

Taigi šamanizmui nesvetima ėjimo gilyn patirtis. O ar šamanai žino apie ėjimą priešinga kryptimi, kurį baltaodžiai vadina „išėjimu iš kūno” (populiarus angliškas terminas „Out of body experience” – OBE)? Europos šalyse užfiksuota nemažai liudijimų, papasakotų žmonių, kuriems teko išgyventi gyvybei pavojingas aplinkybes, dažniausiai klinikinę mirtį. Tuose gana skirtinguose pasakojimuose paprastai kartojasi viena įdomi detalė – ligonis stebi savo lovoje gulintį bejausmį kūną, sklandydamas virš jo palubėje, ir aiškiai mato sidabrinę giją, siejančią jį su tuo kūnu. Ką šamanai pasakytų apie spėjimą, kad mūsų sielos nėra suaugusios su kūnu, vadinasi,

gali gyvuoti ir po fizinio kūno mirties? L. E. Luna primena, kad Amazonės šamanai, tarp kurių jis ilgai gyveno, kasdien gydydavo ligonius, todėl kiekvieną dieną leisdavosi į „anapusinę” kelionę, kur, pasak jų, sutikdavo mirusiųjų sielų. Taigi šamanai neabejoja, kad turime nemirtingas sielas. Juk viena yra perskaityti apie tai Evangelijoje ir visai kas kita patirti savo kailiu.

Baltas debesėlis

Pastaruoju metu išėjimą iš kūno (OBE) ėmėsi tirti ne vienas pasaulio universitetas. Įdomių išvadų yra paskelbę Virdžinijos (JAV) universiteto mokslininkai. Esą 14 proc. suaugusių šios valstijos gyventojų tikina, kad jiems yra tekę tai išgyventi, o tarp studentų net 25 proc. teigia turintys tokios patirties. Apibendrintais duomenimis, net 34 proc. apklaustųjų patvirtino, kad mažiausiai aštuonis kartus „jautėsi atsidūrę savo fizinio kūno išorėje”. Dauguma tiriamųjų aiškino, kad tas antrasis kūnas (astralas) yra tiksli fizinio kopija, tik jis yra perregimas, skaidrus. Kai kurie lygino jį su rūku arba baltu debesėliu, išlaikančiu nekintamą kiaušinio ar elipsės formą, turi savo magnetinį lauką, blausiai švyti ir su fiziniu kūnu yra sujungtas neįtikėtinai elastingu baltos šviesos siūlu.

2002-ųjų pabaigoje prestižinis mokslo populiarinimo žurnalas „Nature” supažindino su garsaus neurologo Olafo Banko tiriamuoju darbu, kurį jis su kolegomis atliko Ženevos universiteto ligoninėje. Prie epilepsija sergančios ligonės kūno, siekiant nustatyti neurologinį negalavimo šaltinį, buvo pritvirtinta per šimtas elektrodų. Elektros impulsais stimuliuojant dešiniąją smegenų žievės pusę, pacientė išgyvendavo įspūdžius, labai panašius į tuos, kuriais dalijasi žmonės, pasak jų, patyrę astralines keliones. Šis atradimas nepaaiškina paties „klajojančio astralo” fenomeno, bet nurodo, kurioje smegenų dalyje ši energija išsilaisvina.

Šiuo tyrimu nustatyti faktai sutampa su tais, kuriuos kadaise atskleidė astralinių kelionių tyrinėjimo pionierius Charles’as Tartas, „astralinėn kelionėn išsileidusi” žmogų tyręs encefa-lografu. Prietaisas užfiksavo neįprastą aktyvumą tose pačiose smegenų žievės srityse. Straipsnis žurnale, paprastai neįsileidžiančiame dalykų, oficialiai nepatvirtintų mokslo dogmos, leidžia manyti, kad mokslas pripažino tokį reiškinį iš tikrųjų egzistuojant ir rimtai imsis jį nagrinėti. O kol kas, deja, tenka kliautis subjektyviais astralines keliones patyrusiųjų pasakojimais. Seniausia iš knygų, kurioje išdėstyta astralinės kelionės teorija ir praktika, išleista 1929 m. Londone. „Astralinio kūno projekcija” pavadinto kūrinio autoriai – Herevvardas Garringtonas ir Sylvanas Josephas Muldoo-nas. Jų nuomone, astralinio silueto atsiskyrimas įrodo, kad sąmonė, retkarčiais neabejotinai atsitraukianti nuo kūno, gali veikti kaip tikrasis, savarankiškas, nors ir eterinis Aš.

Subtilus malonumas

Vis dėlto pats geriausias įrodymas to, kad astralinis antrininkas iš tikrųjų egzistuoja (ir spėjama sveria maždaug 64 g), yra nuo neatmenamų laikų gyvuojantis archetipinis tikėjimas juo. Jis minimas senoviniuose indų, tibetiečių, egiptiečių, graikų tekstuose, apie jį užsiminta ir Biblijoje. Senovės egiptiečiai vadino jį ba ir įsivaizdavo kaip paukštį žmogaus galva. Hebrajams jis buvo žinomas kaip ruac, Antikos graikams – eido-lon, o romėnams – larva. Rytų kultūros šalyse taoistai asmenybės astralinį antrininką vadino tank, o Tibeto gyventojai ir šiais laikais tebevadina jį bardo. Indijoje budistai nemažai gali papasakoti apie rupa, o senovinių indiškų tikėjimų atstovai įvardija tai pranamayakosha arba lingasharira. Europos Šiaurėje, Norvegijoje, toji dvasia turėjo pavadinimą vardogr arba fylgia. Tolimi vokiečių protėviai vadino ją/ucfe/ arba doppelganger, o škotų – talach.

Apie astralines keliones seniai žinoma Indijoje. Šioje šalyje jos iki šiol aktyviai praktikuojamos. Tenykščiai asketai, tiek gyvenusieji senaisiais laikais, tiek ir mūsų amžininkai, geba gana lengvai atskirti astralinį kūną nuo fizinio. Kaip aiškina patys, pakanka atsigulti, visiškai atpalaiduoti kūną ir ištuštinti, nuraminti protą, o tada užteks vienos vienintelės minties, kuri įkvėps sielą kilti aukštyn ir išves ją iš kūno.

Vakarų pasaulyje taip pat yra žinoma mistikų, gebėjusių išsikviesti savo astralinį antrininką ar net būti tuo pat metu keliose vietose. Vienas ryškiausių tokio reiškinio pavyzdžių siejamas su kardinolo Alfonso de Liguo-rio vardu. Šis aukštas dvasininkas keletą dienų meldėsi užsisklendęs savo kambaryje Arieto diecezijoje, bet tuo pat metu visas būrys prelatų galėjo prisiekti matę jį prie mirštančio popiežiaus Klemenso XIV patalo. Gebėjimu vienu metu būti keliose vietose esą pasižymėję vokiečių poetas Johannas VVolfgangas Goethe, anglų poetas George’as Byronas, taip pat rusų carienė Jelizaveta Romanovą.

Aš ir Aš

Iš gausybės įspūdžių, kuriuos žmonės pasakoja patyrę tada, kai buvo išėję už savojo kūno ribų, atrinkus nuolat pasikartojančius, potyrius buvo sukurtas schematiškas astralinės kelionės paveikslas. Pasak liudininkų, dažniausiai įžanga į tokią būseną yra netikėtai užklupęs paralyžiaus ir visiškos nejautros pojūtis. Kai kurie pasakoja girdėję keistą švilpesį arba traškesį, kuriuos tuo pat metu lydi keistas teliūskavimasis krūtinėje ir galvoje. Dar kiti tikina pajutę spazmiškus raumenų susitraukimus, prasidėjusius ties keliais ir lyg banga nusiritusius iki viršugalvio.

Visi tie nemalonūs pojūčiai netrukus pradingsta. Pats „išėjimo” momentas dažniausiai susijęs su tamsos ar tamsaus tunelio išgyvenimu. Paskui įsisąmonina tą atsiskyrimą, o gal tiksliau sakyti – susidvejinimą, nes pamato ir stebi savo kūną iš šalies, dažniausiai iš aukščiau. Daugelis tą akimirką pajunta neapsakomą laisvės ir palaimingos ramybės būseną. Kai kurie tikina aiškiai jutę kažkokios kitos dvasinės esybės artumą, jos norą padėti.

Astralinė kelionė palieka prisiminimą, kaip malonu sklandyti erdvėje, be jokių materialiai tikrovei būdingų suvaržymų ir apribojimų.

Iš astralinės kelionės be įspūdžių negrįžta

Įgudęs šio reiškinio tyrinėtojas Robertas Monroe teigia, kad astralinis žygis galimas trijuose lygmenyse. Pirmoji, žinoma, yra fizinė realybė, kurioje gyvename. Antroji – nemateriali erdvė, kurioje mums žinomi fizikos dėsniai negalioja. Ten atsiveria giliausios paslaptys, susijusios su tuo, ką šiame pasaulyje vadiname dangumi ir pragaru, galima bendrauti su bekūnėmis aukštosios dvasios būtybėmis. Ten galime susitikti kitų dabar gyvenančių žmonių astralinius kūnus, mirusių artimųjų vėles, kitokias bekūnes esybes ir dvasias globėjas. Trečioji, anot R. Monroe, yra į mūsiškį pasaulį labai panaši fizinė erdvė, galima sakyti, paralelinė tikrovė, kurioje visi gyvuojame savo antrininkų pavidalu.

Tyrimai parodė, kad astralinė „kelionė” gali tęstis kelias minutes arba kelias valandas, tačiau „keliautojui” ji visada atrodo gerokai ilgesnė. Iš jos žmonės grįžta jausdamiesi, kad gavo patirti aukščiausią malonumą bei palaimą, ir, žinoma, trokšta tą neįtikėtiną, įkvepiančią patirtį išgyventi dar kartą. Beje, astralinės kelionės iš esmės pakeičia žmogaus požiūrį į mirtį, jis tiesiog liaujasi jos paniškai bijoti.

Tiek apie astralines keliones gali papasakoti Amazonės regiono šamanai, indų jogai, graikų mąstytojai, šventieji, evangelistai, ezoterikos žinovai, J. W. Goethe, R. Monroe… Tačiau lemiamus šio reiškinio įrodymus greičiausiai pateiks fizikai. Jeigu tik ras, kaip atmesti tikimybę, kad vizijos gimsta pačioje smegenų žievėje, ir įrodys, kad tam tikros, smegenų žievės sritys yra lyg biologinė antena, gebanti priimti vaizdinius, siunčiamus iš kitų matavimų tikrovės.