Saksaivamano sienų paslaptys

Monumentalus Saksaivamano statinių kompleksas yra Anduose, daugiau kaip 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio, netoli Peru miesto Kusko – buvusios inkų imperijos sostinės. Yra keletas šio sunkiai ištariamo pavadinimo kečua indėnų dialektu reikšmių: „sotusis erelis“, „karališkasis erelis“, „patenkintas vanagas“, „marmurinė galva“. Saksaivamanas užima daugiau, kaip tris tūkstančius hektarų, kompleksą sudaro įvairiausi statiniai.

Trys zigzago formos sienos, pastatytos viena ant kitos ir įrėminančios kalvos šlaitą, sudėtos iš didelių akmens blokų. Apatinio ardo akmens luitų svoris sudaro kelis šimtus tonų, paties didžiausio bloko svoris siekia 3500 tonų, o aukštis - 8,5 metro.

Didžiuliai andezito - labai tvirtos ir sunkiai apdirbamos medžiagos - blokai sudaro daugiakampį mūrą, kurio akmenys sujungti tarpusavyje, nenaudojant jokio skiedinio. Ilgiausia siena siekia maždaug 400 metrų, aukštis - 6 metrai. Sienos turi parapetus, už kurių galėjo slėptis kariai, ir kelis įėjimus. Jie būdavo uždengiami pakeliamais akmenimis.

Kiekviena siena turi savo pavadinimą. Pirmoji vadinasi Tiu-punku, t.y. Smėlio vartai (pagal aplinkinį dirvožemį), antroji - Akavana Punku (pagal pagrindinio meistro vardą), trečioji - Virakoča Punku (skirta dievui Virakoča).

Už trijų galingų sienų ardų yra nedidelė kalva. Jos viršūnėje išlikę trijų bokštų ir kelių statinių su langais, nukreiptais į miesto pusę, griuvėsiai. Šie pastatai buvo pastatyti iš stačiakampių žalsvai pilkų diorito porfyro iš Saksaivamano kalno blokų. Šių statinių liekanos aptiktos per archeologinius kasinėjimus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Tai buvo bokštų pamatai, kuriuos aprašė Garsilaso de La Vega.

Iš pagrindinio bokšto - Moojok Marka (Apvali tvirtovė), kuris priklausė Inkai ir jo dvarui, liko pamatai, sudaryti iš trijų koncentrinių sienų, kurių skersmuo apačioje siekė 22 metrus. Bokšto sienas puošė natūralaus dydžio augalų ir gyvūnų piešiniai iš aukso ir sidabro. Bokšte buvo cisterna su vandeniu; į ją geras vanduo požeminiais vandentakiais patekdavo iš tolimo turtingo šaltinio.

Du mažesni bokštai buvo stačiakampiai. Vienas iš jų stovėjo ant 19 metrų pamato, viduje buvo penki aukštai su laiptais. Šiuose bokštuose įrengtos patalpos rinktiniams garnizono kariams, kuriais galėjo būti tik inkai. Jie ten nuolat negyveno, o keisdavo vieni kitus. Bokštų rūsius jungė tuneliai, kuriuos dengė akmeninės sijos. Tunelių tinklas turėjo daug atsišakojimų, čia buvo savotiškas sandėlis, taip pat ir karinei amunicijai. Sandėliais tarnavo ir dvi nedidelių patalpų grupės pietrytinėje komplekso dalyje. Bendrai paėmus, tvirtovė buvo tokia didžiulė, kad joje, reikalui esant, būtų sutilpę visi Kusko gyventojai.

XVI a. Garsilaso de la Vega veikale “Inkų valstybės istorija“ taip aprašė Saksaivamaną:

“Jo proporcijų neįmanoma įsivaizduoti, kol jo nepamatai.

Pamačius iš arti ir atidžiai apžiūrėjus, susidaro toks neįtikėtinas įspūdis, kad pradedi galvoti, ar tik statybos nebuvo susijusios su kokiais nors burtais. O gal visa tai sukūrė ne žmonės, bet demonai?

Tvirtovė pastatyta iš tokių didžiulių ir tiek daug akmenų, kad iškart iškyla krūva klausimų: kaip indėnai sugebėjo iškirsti tuos akmenis, kaip juos pervežė, kaip suteikė jiems formą ir kaip taip tiksliai sustatė vieną ant kito? Juk jie neturėjo nei geležies, nei plieno, kad galėtų įsikirsti į uolą ir aptašyti akmenis. Nebuvo bei vežimų, nei jaučių pervežimams. Iš tikrųjų, niekur pasaulyje nėra tokių vežimų ir tokių jaučių, kurie galėtų pervežti šiuos milžiniškus akmenis, ir kalnų keliai tam visai netinka”.

Šiame kūrinyje Garsilaso pasakoja ir dar apie vieną įdomų dalyką, kaip jau istoriniais laikais inkų karalius pabandė susilyginti su savo pirmtakais, pastačiusiais Saksaivamaną. Buvo nuspręsta atvežti dar vieną luitą ir sustiprinti esamą įtvirtinimą. “Daugiau kaip 20000 indėnų vilko tą luitą raižyta vietove, stačiais šlaitais aukštyn ir žemyn... Galų gale jis ištrūko jiems iš rankų ir nu-
krito nuo skardžio, prispausdamas daugiau kaip 3000 žmonių”.

Šiandien specialistai mano, kad Saksaivamanas ir kiti Kusko paminklai priklauso ankstesniam laikotarpiui, negu inkų kultūra. “Civilizacijai, apie kurią eina kalba, - aiškina paleokontaktų teorijos šalininkas rašytojas Andrejus Skliarovas, - yra mažiausiai 10 tūkstančių metų. Apie tai dabar daug kalba Peru archeologai ir istorikai. Inkai tiesiog atėjo į šią vietą ir pamatė griuvėsius. Geri blokai, geri statiniai, kodėl nepasilikus čia”.

Priešais Saksaivamano sienas, už lygios tuščios erdvės, yra taip vadinamas “didelis baseinas”, kurį neva sukūrė inkai ritualams atlikti. “Ritualinis baseinas” labiau panašus į, laikui bėgant, užsitraukusią duobę po galingo sprogimo. Beje, ši duobė yra kaip tik priešais centrinę zigzago formos Saksaivamano sienų dalį.

Ar Saksaivamanas buvo tvirtovė, pastatyta ginti Kusko miestą? Andrejus Skliarovas kelia versiją, kad Saksaivamaną pastatė senovinė labai išsivysčiusi civilizacija visai ne kaip tvirtovę, o kaip poligoną, kuriame buvo atliekami kažkokio ginklo bandymai (sprogdinimai).

Atsižvelgiant į duobės dydį, sprogimo galingumą galima palydinti su atominės bombos sprogimu. Knygoje “Peru ir Bolivija gerokai iki inkų” Skliarovas, analizuodamas senovinių Pietų Amerikos miestų sugriovimų pėdsakus, rašo apie galimą karinį konfliktą tarp senovinės labai išsivysčiusios civilizacijos atstovų, kuris legendose ir padavimuose vadinamas “dievų karu”. Galbūt Saksaivamanas šiame kare ir buvo atominiu poligonu?