Skraidantis vienuolis iš Kopertino

„Skraidančio vienuolio iš Kopertino“ (Italija) stebuklai – vieni iš labiau stebinančių ir kartu, matyt, vieni iš geriausiai dokumentuotų tokių atvejų istorijoje.

Josifas iš Kopertino skraidė ore, aiškiai būdamas visiškoje ekstazėje. Tokie gebėjimai stulbino ne tik bažnyčios valdžią, bet ir jį patį. Nors jie ir atrodė visiškai neįmanomi, liudininkų sąrašas stebina ir savo dydžiu, ir jame išvardintų asmenų padėtimi visuomenėje.

Josifas Deza, gimęs 1603 metais Kopertino, buvo garsiausias iš tų, kurie paniekino žemiškos gravitacijos jėgas. Jis ne tik pakildavo į orą, bet ir galėjo skraidyti tarsi paukštis! Tūkstančiai apstulbusių liudininkų stebėjo jo skrydžius.

Kiti šventieji mokėjo tik trumpam pakilti į nedidelį aukštį, ir dažnai gana abejotinomis aplinkybėmis. Bet Josifo kelionės oru buvo nepaprastai įspūdingos, jas stebėjo patys autoritetingiausi tuometinės Europos žmonės. 1657 metų liepos 10 dieną Romos popiežius išsiuntė Josifą į Osimo vienuolyną, ir Josifas “praskrido oru keturių pėdų aukštyje virš žemės iki migdolų medžio, augusio už trisdešimties jardų”.

Kitą kartą jis “nuskrido kaip paukštis nuo bažnyčios centro iki viršutinio altoriaus keturiasdešimt jardų”. Apimtas religinės ekstazės, kartą jis užskrido ant alyvmedžio ir nutūpė ant šakos. Besisupdamas prasėdėjo ten gerą pusvalandį tarsi kokia varna, kol atnešė kopėčias ir jį nukėlė.

Šiuos ir daugelį kitų pritrenkiančių skrydžių stebėjo daugybė nepriekaištingos reputacijos žmonių, tarp jų popiežius Urbonas VIII, Savojos princesė Marija, kardinolas Fakinetis, Didysis Kastilijos admirolas, garsūs gydytojai ir daug kitų.

Ore sklendžiančio vienuolio vaizdas stebėtojams palikdavo skirtingus įspūdžius. 1645 metais ispanų pasiuntinys su žmona išsiruošė į Asyžių pamatyti Josifo, kurio šlovė pasiekė ir jų šalį. Vos tik jie įžengė į Šventosios Brolybės bažnyčią, vienuolis, anot jų, “šovė į viršų, praskrido virš galvų dvylika jardų iki statulos, ten nutūpė, truputį pasimeldė ir, garsiai šaukdamas, nuskrido atgal į vietą”.

Pasiuntinio žmona kaip mat apalpo, prireikė nemažai uostomosios druskos, kad ji atsigautų. Braunšveigo hercogą Johaną taip pribloškė matytas vaizdas, kad jis apsipylė ašaromis, atsisakė iki tol išpažinto liuteronizmo ir tapo aršiu kataliku.

Dar būdamas vaiku, Josifas Deza tapo batsiuvio mokiniu, tačiau labai norėjo gilintis į dvasinį gyvenimą, todėl, sulaukęs septyniolikos metų, buvo priimtas kapucinų vienuolyno patarnautoju. Josifas pasirodė beesąs kvailokas ir nerangus, dėl to po aštuonių mėnesių buvo išvarytas iš vienuolyno; tai jį labai nuliūdino.

Bet nuolankumu, maldomis ir atkaklumu jam pavyko pasiekti, kad būtų priimtas atgal į broliją. Josifui nelabai sekėsi įsisavinti dievišką mokymą, bet jis taip išsiskyrė savo dievobaimingumu, kad, būdamas dvidešimt dvejų, gavo dvasinį rangą, o po trejų metų tapo kunigu.

Kaip tik tuo metu ir prasidėjo garsieji skraidymai ore. Jo, kaip šventojo, šlovė buvo tokia didelė, kad žmonės būriais plūdo į Italiją jo pamatyti.

Tačiau jo globėjai Neapolyje nebuvo labai patenkinti ar sužavėti; atvirkščiai, jie darėsi vis įtaresni. Josifas buvo paskelbtas juokdariu ir piktžodžiautoju, jį iškvietė pas bažnyčios vadovybę ir apkaltino kvailinant prastuomenę netikrais stebuklais.

Bet liudijimai jo naudai buvo tokie įtikinami ir pilietinei, ir dvasinei valdžiai, kad teko jį paleisti, nors valdžia, kaip ir anksčiau, žiūrėjo nepritariamai ir su įtarimu. Skraidantį kardinolą dar būtų buvę galima suprasti, bet ore plevenantis vienuo-liūkštis - tai jau per daug.

Popiežius įsakė Josifą išsiųsti į Asyžių, kad susidomėjimas juo bent šiek tiek nuslūgtų. Jis atvažiavo ten 1639 metų balandžio 30 dieną, tačiau stebuklai nesibaigė. Ir vėl gandai apie tą dievo išrinktąjį ir jo skrydžius ore traukė minias susižavėjusių smalsuolių, o vienuolyno vyresnysis buvo tuo labai nepatenkintas.

Tada Josifas vėl buvo perkeltas į kitą vienuolyną Pjetrarubijoje, tačiau fantastiškos kelionės oru tęsėsi toliau, jis išgarsėjo dar labiau.

Iš visų provincijų plūdo minios žmonių dalyvauti jo aukojamose mišiose, bažnyčioje buvo tiek žmonių, kad beveik net nebuvo galima priklaupti. Apimtas ekstazės, Josifas pakildavo į viršų ir buvo matomas visiems besimeldžiantiems, klūpan-tiems, kartais visą pusvalandį.

Tada, vos po trijų mėnesių, ypatingu popiežiaus įsaku Josifas buvo išsiųstas į kapucinų vienuolyną Fosombrone. Bet jis toliau skraidė, o jo šlovė augo. Ir vėl popiežius privertė jį išsiruošti į kelią. Šį kartą Josifas atsidūrė Brolijos vienuolyne senoviniame Marše srities Osimo mieste.

Ten ir mirė 1663 metų rugsėjo 18 dieną. Bet, net ir būdamas ant mirties slenksčio, jis toliau skraidė gydžiusių gydytojų akyse, o kartą net kabojo ore penkiolika minučių. Chirurgas Frančeskas Pjerpaolis ir terapeutas Džačintas Karuzis stebėjo ligonio elgesį. Pirmasis iš jų rašė: “Mačiau, kad jis per delno plotį pakilo virš kėdės. Pabandžiau nuleisti į vietą, bet man nepavyko. Mes su daktaru Karuziu atsiklaupėme, kad geriau matytume, ir įsitikinome, kad tėvas Josifas kabojo ore. Galiausiai jo nuodėmklausys liepė viską baigti, ir tėvas Josifas lėtai nusileido ant kėdės”.

Per visą Josifo gyvenimą užfiksuota ne mažiau kaip šimtas skrydžių. Tikėtina, kad jų buvo gerokai daugiau. Anot Bernino, kuris pirmasis Vatikano paliepimu sudarė tėvo Josifo gyvenimo aprašymą, pirmas skrydis įvyko Grotelės bažnyčioje per 1627 metų Kalėdas. Navoje susigrūdo daugybė piemenų su dūdelėmis, norėjusių švęsti šią šventą ir laimingą dieną.

Josifą apėmė tokia euforija, kad jis staiga “sudejavo, paskui garsiai suriko ir pakilo į orą. Kaip paukštis nuskrido į bažnyčios centrą, maždaug keturiasdešimt metrų, ir nusileido ant viršutinio altoriaus. Ten patupėjo apie penkiolika minučių, o paskui nusileido ant žemės. Piemenys buvo priblokšti tokio vaizdo”.

Fosombrone sode jis kartą sugriebė jauną ėriuką, užsikėlė sau ant pečių ir šovė į dangų, pakilo iki pat aplink augančių medžių viršūnių. Ten ėriukas ant kelių prabuvo dvi valandas. Tai nutiko iš nuostabos apstulbusių sodo lankytojų akyse, kurie skubėjo kviesti kitus, kad irgi pasižiūrėtų, o paskui davė savo parodymus.

Dieviškojo susižavėjimo priepuoliai Josifui kartojosi reguliariai, beveik per kiekvienas mišias. Vienuolyno kronikose užfiksuota, kad jis penkiolika kartų vienas skraidė prieš Šventosios mergelės paveikslą. Kartais paimdavo paskraidyti kitus. Apimtas religinės ekstazės, jis kartą sugriebė kitą kunigą, ir abu atitrūko nuo žemės.

Asyžiuje pamišėlį, vardu Baltazaras Rosis, atvedė pas Josifą, kad tas pagydytų. Pamišėlis atsiklaupė prieš vienuolį. Tėvas Josifas padėjo ranką jam ant galvos ir pratarė: “Nebijok, Baltazarai! Pasitikėk Dievu ir jo Šventąja Motina!”

Paskui įsikibo pamišėliui į plaukus, pasigirdo įprastas Josifo klyksmas, abu pakilo į orą ir prakabojo virš žemės maždaug penkiolika minučių. Tada sėkmingai nusileido žemyn, o Baltazaras buvo paleistas. Metraščio įrašuose nepasakyta, ar pacientas išgijo, tačiau aišku, kad šią dieną jis įsiminė ilgam.

Neapolyje Josifas kartą ryte meldėsi Švento Jurgio bažnyčioje ir staiga, garsiai rėkdamas, šovė į viršų: pakilo iki viršutinio altoriaus ir atsidūrė tarp gėlių bei degančių žvakių. Švento Ligorijaus ordino vienuolės, kurios tuo metu buvo bažnyčioje, su siaubu ėmė šaukti: “Jis sudegs!” Bet stebukladaris paskraidė aplink šakotą žvakidę, paskui nuskrido atgal į navą, nusileido ant tvirtų grindų ir tęsė savo maldas. Tokius Josifo stebuklus žmonės stebėjo ir kitose bažnyčiose.

Kapucinų ordino generolas, žinoma, buvo labai sunerimęs ir pasipiktinęs, ir gana greitai Josifas buvo iškviestas pas patį popiežių Urboną VIII. Didžiulė pagarba, užplūdusi vienuolį, vėl sukėlė ekstazę. Jis pakilo virš Jo Šventenybės ir buvo ore, kol ordino generolas liepė nusileisti ant žemės.

Apstulbęs popiežius prisipažino, kad tapo nuostabaus įvykio liudininku.

Apie tai Vatikano archyvuose yra to meto įrašas.

Skrydžiai, kurių Josifas, matyt, negebėjo kontroliuoti, tęsėsi 35 metus, iki pat jo mirties.

Gebėjimas skraidyti, nors ir buvo laikomas dieviška privilegija, kartu buvo ir palaiminimas iš viršaus ypatingiems išrinktiesiems.

Skrydžiai dažnai papiktindavo valdžios atstovus ir įvairius žmonių sambūrius; vienas vyskupas reiškė apmaudą, kai Josifas sutrikdė mišių iškilmes, netikėtai pakilęs į orą. Maža to, labai dažnai per tuos 35 metus jam būdavo draudžiama dalyvauti choro giedojimuose ir įvairiose procesijose būtent dėl tokio nerimą keliančio poveikio kitiems. Vėliau Josifas buvo priverstas ir valgyti vienas, kai kelis kartus valgomojo ramybę sutrikdė komiškais efektais.

Kartą per vakarienę jis skraidė, mojuodamas žuvies gabalu; kitą kartą pakibo virš žemės per komuniją, sandalai nukrito žemyn, ir visi pamatė jo plikus padus su nuospaudomis.

Tokie įvykiai kurstė lengvabūdiškas kitų brolių nuotaikas, dėl to Josifą teko izoliuoti.

Šiandien žmonės skeptiškai žiūri į patį Josifo gebėjimą skraidyti, tačiau liudijimai apie tai yra gana įtikinami. Pasakojimai apie jo skraidymus ore buvo renkami ne po daugybės metų, jie būdavo užrašinėjami tiesiog vietoje, juos patvirtindavo patikimi, išsilavinę ir pastabūs liudininkai.

Prieš pat Josifo mirtį ordino vyresnysis, tėvas Jakovas (Džeimsas) iš Ravenos, įsakė, kad visą informaciją apie Josifą surinktų ir užrašytų brolis Robertas Nutis iš Asyžiaus. Nutis pats pažinojo vienuolį. Jis surinko daugybės liudininkų parodymus, kruopščiai juos perrašė ir atidavė katalikų valdžios atstovams saugoti, praėjus vos keliems mėnesiams po Josifo mirties.

Dokumentai buvo saugomi Vatikane iki 1753 metų, kai juos ėmėsi studijuoti Prosperas Lambertinis, busimasis popiežius Benediktas XIV. Jis buvo Tikėjimo Saugotojas ir turėjo pareigą kruopščiai ištirti kandidatų kanonizacijai gyvenimą. Jis negailėjo laiko liudijimų studijavimui. Kad tų laikų bažnyčios inspektoriai buvo įtartinai ir priešiškai nusiteikę vienuolio, darančio stebuklus, atžvilgiu, galima suprasti, pavyzdžiui, iš to fakto, kad keleriais metais anksčiau Josifas buvo iškviestas net į inkvi-ziciją.

Galiausiai inkvizicijos išvada buvo tokia: “Besąlygiško neklystamumo asmenų liudijimai patvirtina pakilimą į orą ir ilgus Dievo tarno Josifo iš Kopertino skrydžius”.

Kaip gi, tiesą sakant, vienuoliui pavykdavo įveikti gravitacijos jėgą? J šį klausimą atsakyti neįmanoma. Gali būti, kad tai tokia pati paslaptis kaip ta, kuri aiškina, kaip Elijas ir kiti pranašai iš Šventojo Rašto pakildavo į orą. Šiaip ar taip, Josifo skrydžiai vyko iš tiesų. Ir vargu, ar čia būtų galima kalbėti apie kažkokį suokalbį ar masines haliucinacijas.