Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal Pagrindinis » Istorijos Paslaptys » 2021 » Gegužės » 20

Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m. (+ knygos ištrauka)

„Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m.“ – be galo intriguojantis Stanfordo universiteto istorijos profesoriaus Davido Holloway‘aus pasakojimas apie vieną paslaptingiausių Sovietų Sąjungos istorijos puslapių – branduolinio ginklo įgijimą. Šaltojo karo metais sovietų branduolinė ginkluotė Vakaruose kėlė didžiulį susidomėjimą ir susirūpinimą. Tą susirūpinimą dar labiau stiprino Stalino režimo atgrasumas ir agresyvumas. Juk būtent šio politinio veikėjo užsakymu pradėti kurti ir pagaliau buvo sukurti pirmieji sovietų branduoliniai ginklai, pavertę dviejų politinių ir karinių blokų konfrontaciją branduoline priešprieša.

Remdamasis daugybe dokumentų autorius chronologiškai, skyrius po skyriaus, nušviečia, kaip kūrėsi sovietų fizikų bendruomenė, kaip ji veikė politiniame ir socialiniame stalinizmo režimo kontekste, toliau aprašomos pagrindinės SSRS branduolinės ginkluotės kūrimo fazės, šio projekto poveikis vidaus bei užsienio politikai, propagandai.

Knygoje taip pat mėginama atsakyti į nuolat kylančius klausimus. Pavyzdžiui, kada SSRS nusprendė kurti branduolinį ginklą? Kokį vaidmenį, įgyvendinant sovietinį branduolinį projektą, atliko šnipai? Kada Stalinas suvokė atominės bombos politinę reikšmę: prieš Hirošimos bombardavimą ar po jo? Ar pokario metais jis baiminosi amerikiečių puolimo? O gal buvo įsitikinęs, kad karo nebus? Ar diktatorius tikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali laimėti branduolinį karą?

Rašydamas knygą D. Holloway‘us ne tik rėmėsi dokumentais, bet ir asmeniškai bendravo su kai kuriais sovietų branduolinio projekto dalyviais ir kūrėjais: fizikais Piotru Kapica, Andrejumi Sacharovu, Igoriu Golovinu, Julijumi Charitonu, taip pat daugeliu Vakarų mokslininkų ir istorikų.

Knygos įžangoje profesorius rašo: „Tai jaudinanti atradimų ir naujovių istorija, pasakojanti apie ginklus, galinčius sunaikinti viską, kas gyva Žemėje. Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų istorija atrodo dukart patrauklesnė ir labiau atstumianti.“

1994 m. pirmą kartą pasirodžiusi D. Holloway‘aus knyga „Stalinas ir bomba. Sovietų Sąjunga ir atominė energija 1939–1956 m.“ laikraščio „The New York Times“ knygų apžvalgoje pripažinta viena geriausių tų metų knygų. Už šį darbą ir indėlį į slavistikos tyrinėjimus autoriui įteikta W. S. Vucinicho knygų premija.

Knygos ištrauka

1949 m. vasarą produktas buvo paruoštas išbandyti. Bandymas turėjo įvykti Kazachstano stepėse. Nedidelė gyvenvietė buvo įrengta prie Irtyšiaus upės, maždaug už 140 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Semipalatinsko miesto. Ši gyvenvietė iš pradžių vadinta Semipalatinsku-21, vėliau pervadinta Kurčiatovu. Bomba turėjo būti išbandyta maždaug už 70 kilometrų į pietus. Vos už kilometro nuo gyvenvietės buvo įrengtos laboratorijos – jose mokslininkai galėjo ruošti savo įrankius bei aparatūrą, pritaikytą sprogimo rezultatams matuoti. Didžioji dalis šios įrangos buvo sukurta ir pagaminta Cheminės fizikos institute, kur svarbiausią vaidmenį atliko M. A. Sadovskis. Vakare, baigę dienos darbus, bandymo vietoje dirbę vyrai nuėjo prie upės išsimaudyti ir pažvejoti.

„Kas rytą labai anksti mes sunkvežimiais išvažiuodavome į dirbtuves, esančias netoli bandymų vietos“, – rašė vienas iš mokslininkų, dalyvavusių atliekant bandymą:

Pakeliui nepasitaikydavo jokių namų nei medžių. Aplinkui plytėjo vien akmenuota, smėlinga stepė, apaugusi ašuotėmis ir kiečiais. Net paukščių čia retai pasitaikydavo. Praskrisdavo tik nedidelis būrys juodų varnėnų ir kartais danguje pasirodydavo sakalas. Jau ryte galima buvo pajusti intensyvią kaitrą. Vidurdienį ir vėliau virš kelių tvyrodavo migla, tad buvo galima išvysti paslaptingų kalnų bei ežerų miražus. Kelias vedė į bandymų vietą, įrengtą slėnyje tarp dviejų nedidelių kalvų.

Ši vieta buvo pradėta ruošti prieš dvejus metus. Buvo pastatytas 30 metrų aukščio bokštas, o šalia jo įrengtos dirbtuvės, kuriose galutinai surinkta bomba.

Kurčiatovas bei jo kolegos norėjo ne tik sužinoti, ar bomba suveiks, bet ir išmatuoti jos padarinius, nustatyti, kokia bus jos griaunamoji galia. Jungtinės Valstijos buvo pateikusios mažai informacijos apie branduolinių ginklų pasekmes. Sovietų žvalgyba kelis kartus teiravosi Klauso Fuchso apie JAV atliktas detonacijas. Manyta, kad nuo šiol sovietų mokslininkai, turėdami savo bombą, sugebės patys išsiaiškinti šiuos padarinius. Netoli bokšto buvo pastatyti vienaukščiai mediniai ir keturių aukštų mūriniai pastatai, taip pat įrengta tiltų, tunelių, vandens bokštų ir kitų statinių. Aplinkinėje teritorijoje išdėstyti geležinkelio lokomotyvai, traukinių vagonai, tankai bei artilerijos pabūklai. Apkasuose netoli bokšto ir virš žemės lygio įvairiose vietose buvo pridėliota įrangos. Įtaisyti davikliai, turėję matuoti smūginės bangos spaudimą, įrengtos jonizacijos kameros, turėjusios fiksuoti radiacijos intensyvumą, taip pat pastatyti fotodaugintuvų įrenginiai, kurių paskirtis buvo registruoti radiaciją, ir ypač greitai veikiantys fotoaparatai. Atviruose aptvaruose bei dengtuose namuose netoli bokšto buvo laikomi gyvuliai siekiant patikrinti, kokie pirminės branduolinės spinduliuotės padariniai.

Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas ir Radiacinės saugos tarnybos vadovas A. I. Burnazianas buvo atsakingas už radiacijos poveikio gyviems organizmams tyrimą ir radioaktyvumo lygio matavimus atlikus bandymą. Jis parūpino du tankus, kuriuose turėjo būti įrengti dozimetriniai prietaisai. Tuos tankus reikėjo nuvairuoti į epicentrą iš karto įvykus sprogimui. Burnazianas norėjo pašalinti tankų bokštelius ir uždėti švininį šarvą, kad geriau apsaugotų įgulą, tačiau kariškiai užprotestavo teigdami, jog taip būtų sunaikintas tanko siluetas. Kurčiatovas perkalbėjo kariškius, įtikinęs juos, kad atominis bandymas nėra šunų paroda, o tankai – ne pudeliai, kuriuos reikia vertinti pagal jų išvaizdą ir laikyseną.

Gegužę Kurčiatovas atvyko į sutartą vietą. Jam teko vadovauti bandymui, kurį atliekant tūkstančiai žmonių turėjo vaidinti vienokį ar kitokį vaidmenį. Visi buvo pavaldūs jam, įskaitant ir kariuomenės dalinius, kuriems vadovavo generolas V. A. Boliatka. Pervuchinas buvo atsakingas už bandymo vietos paruošimą. Liepos pabaigoje jis atvyko į tą vietą įvertinti, kokia pažanga padaryta. Bokštas buvo baigtas statyti rugpjūčio pradžioje. Ant dirbtuvių pamato buvo įrengtas kilnojamasis kranas. Per visą salę nutiesti bėgiai. Į vieną jos galą sunkvežimiai atgabendavo bombos sudedamąsias dalis, o pro duris kitame gale vagonas su produktu būdavo nukreipiamas į platformą, liftu pakeliamą į bokšto viršų. Aplink salę buvo įrengti kabinetai, kuriuose mokslininkai dirbo su atskirais bombos elementais. Taip pat įkurta galerija, iš kurios buvo matyti salė.

Pervuchinas grįžo į Maskvą pranešti, kad bandymo vieta parengta. Laikantis sovietinės praktikos, taikytos išbandant visų rūšių ginklus, buvo sudaryta valstybinė komisija, turėjusi įvertinti bandymą. Šiai komisijai pirmininkavo Berija, rugpjūčio antroje pusėje atvykęs į vietą kartu su Zaveniaginu. Berija inspektavo, kaip atliekamas darbas surinkimo salėje. Jis aplankė vadovybės bei stebėjimo postus ir raportavo Stalinui vyriausybiniu telefonu iš vadovybės posto. Kitą dieną Kurčiatovas paskelbė, kad bandymas įvyks rugpjūčio 29 d. 6 val.

Berijos atvykimas tarsi priminė, kad atliekant bandymą ne tik bus vertinama darbo, kurį atliko Kurčiatovas bei jo kolegos, kokybė, bet ir sprendžiamas šių mokslininkų asmeninis likimas. Vėliau Pervuchinas rašė: „Visi mes supratome, kad nepasisekus turėsime rimtai pasiaiškinti žmonėms.“ Jemeljanovas, taip pat dalyvavęs atliekant šį bandymą, tai apibrėžė dar vaizdingiau – jis pareiškė Heinzui Barwichui, kad jei tyrėjams būtų nepasisekę, jie būtų buvę sušaudyti. Charitonas, kuris geriau nei kas nors kitas žinojo, kiek darbo įdėta kuriant bombą, buvo įsitikinęs, kad viskas veiks tinkamai. Kurčiatovas visaip stengėsi užtikrinti bandymo sėkmę. Dar iki atvykstant Berijai, jis vadovavo dviem pasirengimams, norėdamas įsitikinti, kad visi žino, kas kur turi būti, ir kad visi instrumentai bei komunikacijų linijos veikia tinkamai. Mokslininkas taip pat buvo parengęs išsamų paskutinės savaitės planą. Nuo šiol pradėta jį įgyvendinti. Berija kasdien atvykdavo į vietą, netikėtai pasirodydavo ir stebėdavo paskutinius parengiamuosius darbus. Jis daug laiko praleido salėje žiūrėdamas, kaip atliekami paskutiniai bombos montavimo darbai.

Berija, Kurčiatovas, Zaveniaginas, Charitonas ir Zernovas stebėjo, kaip bomba baigiama surinkinėti. Vannikovas pasiliko Maskvoje – veikiausiai dėl ligos. KGB generolas Osetrovas stebėjo tai iš galerijos, įrengtos virš salės. Ščiolkinas buvo atsakingas už galingų sprogmenų paruošimą. Vadovaujant Duchovui, apatinė urano apvalkalo (spaustuvo) pusė buvo nuleista kranu į žemesnę padėtį. Paskui Duchovas įkišo pirmąjį plutonio pusrutulį į apvalkalą. Charitonas perėmė iš Davidenkos reakcijos iniciatorių ir perkėlė jį į įdubą, esančią plutonio centre. Tuomet ant viršaus buvo uždėtas antrasis plutonio pusrutulis bei viršutinė urano apvalkalo pusė. Alferovui baigus nustatinėti lęšius, vagonėlis su sumontuota bomba (tiksliau tariant, sprogstamuoju užtaisu, neturinčiu bombos apvalkalo) buvo išridentas pro duris į tamsą ir pastatytas ant lifto platformos. Tai nutiko rugpjūčio 29 d. maždaug 2 val., praėjus devyneriems įvykių kupiniems metams nuo tos dienos, kai Kurčiatovas, Charitonas, Flerovas ir Petržakas nusiuntė į Mokslų akademiją branduolinių grandininių reakcijų tyrimo planą.

Tuomet Berija ir Kurčiatovas išvyko iš bokšto – Berija nakvojo namelyje, pastatytame greta vadovybės posto, o Kurčiatovas apsistojo pačiame poste. Platforma kartu su Zernovu, stovinčiu greta produkto, buvo iškelta į bokšto viršų. Ten Ščiolkinas kartu su inžinieriumi G. G. Lominskiu vieną po kito išiminėjo iš dėžutės detonatorius ir įterpinėjo juos į bombos šonuose esančias angas, o asistentas tuo metu nuiminėjo sklendes, kuriomis tos ertmės buvo uždengtos. Paskui Ščiolkinas prijungė detonatorius prie degimo grandinių. Flerovas ir Davidenka, įsitaisę bokšto viršuje, patikrino skaitiklius, kuriais matuojama neutronų aplinka. Baigę darbą, visi mokslininkai pasišalino iš bokšto. Gavęs pranešimą, kad teritorijoje aplink bokštą nieko nelikę, generolas Osetrovas atšaukė sargybą ir pasišalino iš teritorijos.

Buvo sukurti du apžvalgos postai: vienas už 15 kilometrų į pietus nuo bokšto, skirtas kariškiams, kitas už 15 kilometrų į šiaurę, skirtas mokslininkams. Vadovybės postas buvo už 10 kilometrų nuo bokšto – su šiuo bokštu jį jungė kabelis, kuriuo siunčiamas detonacijos signalas, ir linijos, kuriomis perduodama informacija apie produkto būklę. Buvo pastatytas namas su dviem kabinetais. Viename jų įrengtas valdymo pultas ir telefono linijos, susiejančios su įvairiomis bandymų vietomis, o kitame – telefono linijos, sujungiančios su gyvenviete bei Maskva. Greta pastato buvo molinė siena: ji turėjo nukreipti smūgio bangą. Vadovybės poste bandymo laukė Kurčiatovas, Charitonas, Ščiolkinas, Pervuchinas, Boliatka, Flerovas, Zaveniaginas ir Berija kartu su savo palyda.

Kurčiatovas įsakė pradėti detonaciją. Valdymo pultas ėmė veikti automatiškai. Visiems susirinkus, Charitonas nuėjo prie durų, kurios buvo priešais epicentrą, ir šiek tiek jas pravėrė. Tai buvo gana saugu, nes užtruktų maždaug 30 sekundžių, kol smūgio banga pasiektų vadovybės postą. Kai laikrodžio rodyklė, skaičiuojanti laiką iki sprogimo, pasiekė nulį, visą teritoriją trumpam užliejo labai ryški šviesa. Tada Charitonas uždarė duris. Jis laikė jas uždarytas, kol smūgio banga nuslūgo. Paskui visi išėjo į lauką. Kilo sprogimo sukeltas debesis. Netrukus virš bandymo vietos turėjo susidaryti grybo formos debesis. Berija apkabino Kurčiatovą bei Charitoną ir pabučiavo juos į kaktą. Visi šio įvykio dalyviai sveikino vienas kitą su sėkme. Ščiolkinas vėliau sakė, kad jis nebuvo jautęs tokio džiaugsmo nuo pat 1945 m. Pergalės dienos. Charitonas pareiškė: „Pajutome palengvėjimą, net džiugesį, kai mums pasisekė išspręsti šią problemą, nes turėdami tokį ginklą užkirtome galimybę kitiems panaudoti jį prieš SSRS ir likti nenubaustiems.“

Komelkovas pateikė puikų šios scenos aprašą, žvelgdamas iš šiaurinio apžvalgos posto:

Naktis buvo šalta ir vėjuota. Dangų niaukė debesys. Pamažu aušo rytas. Pūtė žvarbus šiaurės vėjas. Nedideliame kambarėlyje susirinko apie dvidešimt žmonių, visi susigūžę. Žemuose, padūmavusiuose debesyse pasirodė properšų. Kartkartėmis lauką nušviesdavo saulė.

Pasigirdo signalai iš centrinio taško. Per visą ryšių tinklą pasklido balsas, skambantis iš valdymo pulto: „Liko trisdešimt minučių.“ Tai reiškė, kad reikia įjungti įrangą. „Liko dešimt minučių.“ Viskas gerai. Iš anksto visiškai nepasiruošę, visi išėjo iš pastato ir įsižiūrėjo. Net ir čia galima buvo išgirsti signalus. Priešais save pro žemai gulančių debesų plyšius galėjome matyti saulės nutviekstą mažytį bokštelį ir surinkimo dirbtuves. Nepaisant tirštų debesų ir vėjo, nebuvo dulkių. Naktį lengvai dulksnojo. Po lauką vilnijo plunksninių ašuočių bangos. „Liko penkios minutės... liko trys minutės... viena... trisdešimt sekundžių... dešimt... dvi... nulis.“

Bokšto viršuje įsiplieskė nepakeliamai ryški šviesa. Akimirkai ji pritemo ir vėl ėmė plėstis didžiuliu greičiu. Baltas ugnies kamuolys prarijo bokštą, dirbtuves ir, sparčiai plėsdamasis, keisdamas spalvą, kilo aukštyn. Sprogimo banga vilnijo iš centro, šluodama iš kelio statinius, akmeninius pastatus, mechanizmus, suplakdama akmenis, medžių rąstus, metalo gabalus ir dulkes į vieną chaotišką masę. Ugnies kamuolys, kildamas ir sukdamasis, keitė spalvą: tapo oranžinis, tada raudonas. Paskui pasirodė tamsūs ruožai. Lyg į piltuvą buvo sutrauktos dulkių srovės, plytų nuolaužos ir medienos gabalai. Iš pradžių kilo didžiulis gaisras, paskui sprogimo banga. Ji pramušė viršutinius atmosferos sluoksnius, įveikė kelis inversijos lygmenis ir sukėlė vandens garų kondensaciją – lyg rūko kameroje.

Stiprus vėjas prislopino garsą – jis pasiekė mus kaip bangų mūšos šniokštimas. Viršutiniame lygmenyje susiformavo pilkas smėlio, dulkių ir rūko stulpas su raityta kupolo formos viršūne, kurią atskyrė dvi debesų eilės ir inversiniai sluoksniai. Viršutinė šio statinio dalis, siekianti 6–8 kilometrų aukštį, priminė kamuolinio audros debesies kupolą. Atominis grybas, nupūstas pietų pusėn, prarado savo kontūrus ir pavirto beforme, suplėšyta debesų sangrūda, kokią galima išvysti po milžiniško gaisro.

Kitame taške greta bandymų epicentro, už 10 kilometrų nuo bokšto, laukė Burnazianas su savo tankais, pasislėpęs už vienos iš nedaugelio stepėje buvusių kalvelių. Sprogimo banga išblaškė tankus lyg plunksnas. Buvo pažeista ir viena iš jonizacijos kamerų. Burnazianas su kolegomis kelias minutes stebėjo radioaktyvųjį debesį, o vėliau visi sulipo į tankus. Jie įjungė dozimetrus, užsimovė dujokaukes ir visu greičiu pasileido pirmyn.

Burnazianas rašė:

Praėjus vos dešimčiai minučių po sprogimo, mūsų tankas jau buvo epicentre. Nors horizonto vaizdą apribojo periskopo optika, mums prieš akis atsivėrė išties įspūdingas reginys. Plieno bokštas, ant kurio buvo iškelta bomba, išnyko kartu su betono pamatu; metalas išgaravo. Vietoje bokšto žiojėjo didžiulis krateris. Aplink plytėjusi geltona, smėlinga žemė buvo sukrekėjusi, virtusi stiklu, klaikiai traškančiu po tanko vikšrais. Išsilydę gabalai skraidė aplinkui lyg mažytės šrapnelio dalelės, skleisdami nematomus alfa, beta ir gama spindulius. Sektoriuje, kurį pasiekė Poliakovo tankas, degė naftos cisterna. Juodi dūmai atrodė dar gedulingiau jau ir taip niūraus vaizdo fone. Plieninės tilto sijos buvo susisukusios lyg avino ragai.

Atlikus matavimus ir surinkus dirvožemio pavyzdžius, tankai pasuko atgal. Netrukus jie susidūrė su konvojumi, sudarytu iš lengvųjų automobilių, kuriais Kurčiatovas ir kiti vyko į sprogimo vietą. Konvojus stabtelėjęs išklausė Burnaziano bei jo kolegų ataskaitą. Operatoriai filmavo Kurčiatovą, įamžindami istorinę akimirką. Burnaziano darbą palengvino tai, kad radioaktyvusis debesis buvo nuneštas į negyvenamą stepę, o teritorija, kurioje lankėsi Kurčiatovas, nebuvo pernelyg užteršta atomo skaidymosi produktais. „Visi mes žinojome, – rašė jis, – kad susijaudinęs bandymų vadovas rizikuos prasiskverbti su lengvąja mašina į patį epicentrą net ir tuo atveju, jei vietovė bus smarkiai užteršta radioaktyviosiomis medžiagomis.“

Grįžęs į viešbutį, Kurčiatovas ranka parašė ataskaitą ir tą pačią dieną išsiuntė ją oro paštu į Maskvą. Sovietų duomenys parodė, kad sprogimas buvo toks pat galingas arba net šiek tiek galingesnis nei amerikiečių bombos, išbandytos Alamogorde. Kitaip tariant, ji prilygo maždaug 20 kilotonų dinamito – buvo tokio galingumo, koks numatytas projekte. Bandymo rezultatai dar dvi savaites analizuoti vietoje. Buvo matuojamas radiacijos lygis, tiriamas radioaktyvus dirvožemis. Aviacija sekė radioaktyvaus debesies pėdsakais, o automobilių ekspedicijos vyko į vietoves, kur nuolaužos buvo nukritusios žemėn, kad surinktų informaciją apie dirvožemio užterštumą. Kurčiatovas surengė specialų susirinkimą, norėdamas apžvelgti analizės duomenis ir suformuluoti svarbiausias išvadas, kurias galima padaryti remiantis bandymais.

Spalio 29 d. Ministrų Taryba priėmė, o Stalinas pasirašė slaptąjį nutarimą, kuriuo vadovaujantis paskirti garbės vardai ir apdovanojimai tiems, kurie dalyvavo įgyvendinant atominį projektą. Šį nutarimą parengė Berija. Kalbama, kad, spręsdamas kas vertas gauti kurį apdovanojimą, Berija taikė paprastą principą: tie, kurie turėjo būti sušaudyti patyrus nesėkmę, nuo šiol tapo Socialistinio darbo didvyriais; tie, kurie turėjo būti įkalinti maksimaliam terminui, buvo apdovanoti Lenino ordinu ir taip toliau pagal sąrašą. Ši istorija galėjo būti išgalvota, tačiau ji atskleidžia, kaip jautėsi tie projekto dalyviai, kurių likimas priklausė nuo bandymo sėkmės.

Aukščiausias įvertinimas – Socialistinio darbo didvyrio vardas buvo suteiktas labai nedidelei žymiausių projekto dalyvių grupei. Kartu su šiuo titulu jie gavo nemažą sumą pinigų, automobilius ZIS-110 arba Pobieda (Kurčiatovas ir Charitonas gavo zisus, o kiti – pobiedas), pirmojo laipsnio Stalino premijos laureatų vardus ir vilas Žukovkoje, netoli Maskvos (Kurčiatovo vila buvo Kryme). Jų vaikai įgijo teisę mokytis bet kokioje ugdymo įstaigoje valstybės sąskaita. Be to, šie nusipelnę asmenys galėjo nemokamai naudotis viešuoju transportu patys ar vežioti žmonas bei vaikus (kol jie sulauks pilnametystės) visoje Sovietų Sąjungoje. Socialistinio darbo didvyriais tapo penki fizikai: Kurčiatovas, Charitonas, Ščiolkinas, Zeldovičius ir Flerovas. Michailas Sadovskis buvo apdovanotas šiuo titulu dėl to, kad dirbo ruošdamas bandymo instrumentus. Toks pat apdovanojimas suteiktas ir Duchovui bei Alferovui. Socialistinio darbo didvyrių vardus taip pat gavo gamybinio reaktoriaus vyriausiasis projektuotojas Dolležalis, Bočvaras, Vinogradovas ir Chlopinas – mokslininkai, atsakingi už tinkamos kokybės branduolinių medžiagų gamybą. Chlopinas sunkiai sirgo ir netrukus – 1950 m. liepą – mirė. Nikolausas Riehlis buvo vienintelis vokietis, kuriam suteiktas Socialistinio darbo didvyrio vardas už darbą urano gryninimo ir urano metalo gamybos srityje.

Tekstas perpublikuojamas iš savaite.lt

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais. Prisjungus galite komentuoti anonimiškai, po komentaro apačioje paspaudę Anonimas.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
18.06.2021 laikas 23:15 X failai viename iš Kalifornijos greitkelių
Šiandien, keliuose ufologijos kanaluose pasirodė vaizdo įrašas, kuriame vaizduojamas NSO arba į NSO panašus objektas, greičiausiai priklausantis JAV kariuomenei.  Vaizdo įraše įdomus ne tiek vaizdas, kiek visos istorijos liudytojo aprašymas - sunkvežimio vairuotojas, kurio konvojus nukentėjo nuo "ma...

Skaityti daugiau

18.06.2021 laikas 22:15 Po vakcinos nuo kovido sukeltos ligos "banga" plinta Indonezijoje

Indonezijoje mažiausiai 350 gydytojų ir medicinos darbuotojų susirgo Wuhan koronavirusu (Covid-19), nors jau buvo "paskiepyti".

Skaityti daugiau

18.06.2021 laikas 21:26 STUDIJA: Dėl kaukių vaikai susiduria su daugybe mirtinų ligų sukėlėjų
Nepaisant to, ką toliau tvirtina medicinos fašistai, veido kaukės yra visiškai neveiksmingos siekiant užkirsti kelią Vuchano koronaviruso (Covid-19) plitimui ir turi ilgalaikį neigiamą poveikį, ypač vaikams.

Skaityti daugiau

18.06.2021 laikas 08:27 Nustatyta, kad antibiotikas novobiocinas naikina navikines ląsteles, turinčias DNR atstatymo sutrikimų
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje sukurtas antibiotikas, kurį iš esmės išstūmė naujesni vaistai, efektyviai veikia ir naikina vėžio ląsteles, turinčias bendrą genetinį defektą, rodo Dana-Farberio (Dana-Farber Cancer Institute) vėžio instituto mokslininkų laboratoriniai tyrimai....

Skaityti daugiau

17.06.2021 laikas 23:18 Asmuo atskleidžia masoneriją, kaip seniausią pasaulyje slaptą religiją ir Liuciferio planus dėl "naujosios pasaulio tvarkos"
Buvęs aukšto rango masonas atskleidė, kad ši grupuotė iš tikrųjų yra seniausia pasaulio religija, ir atskleidė, kaip grupuotė planuoja įvesti Naująją pasaulio tvarką, drastiškai sumažindama pasaulio gyventojų skaičių....

Skaityti daugiau

Traškūs vištienos sparneliai su „Buffalo“ padažu (video)
18.06.2021 laikas 08:08 Receptai | Patiekalai Traškūs vištienos sparneliai su „Buffalo“ padažu (video)

Paranormal Virtuvė šiandiena jums siūlo pasigaminti patiekalą pagal receptą: Traškūs vištienos sparneliai su „Buffalo“ padažu (video). Skanaus!

Skaityti daugiau

17.06.2021 laikas 22:50 Receptai | Patiekalai Orkaitėje keptas šamas
Itin paprasta bei greita žuvies - šamo iškepimo variacija orkaitėje, bet pavyksta super skaniai ir niekada nenuvilia. Šitaip pagamintą patiekalą tikrai nebus gėda patiekti ir užsukusiems svečiams, tik žinoma, tuo atveju reikės daugiau žuvies....

Skaityti daugiau

16.06.2021 laikas 21:55 Receptai | Patiekalai Sveiki jogurtiniai ledai su avokadu pagal Beatą
Tai kitokie, sveikesni ledai, kurie buvo pavadinti Joker pavadinimu. Nesu tikra, kodėl jie nusipelnė tokio pavadinimo, bet jie skanūs ir tikrai įdomaus poskonio.

Skaityti daugiau