Žudanti saulė: Trečiojo reicho veidrodis

Tarp daugybės išties unikalių technologijų, kurias Antrojo pasaulio karo metu sukūrė vokiečių mokslininkai, yra daug labai keistų. Kitaip projektą „Saulės patranka“ pavadinti neįmanoma – didžiulis orbitinis veidrodis, kuris savo spinduliu degina ištisus miestus, išgarina upes ir išlydo šarvuotą kovinę techniką.

Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje esanti Hilerslebeno gyvenvietė buvo svarbiausias poligonas, kuriame buvo kuriami naujausia ir perspektyviausia ginkluotė. Tyrimų centruose dirbo daugiau nei 150 inžinierių ir fizikų, kurie kūrė visokias eksperimentines karines priemones, kurių didelė dalis buvo panaudota vermachto apginklavimui.

Remiantis gerai žinoma istorine legenda, Archimedas beveik visiškai sudegino Romos vado Marcelijaus laivyną naudodamas varinius parabolinius veidrodžius.

Po Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės mėnesį dauguma čia dirbančių specialistų turėjo persiorientuoti į taikesnes užduotis, palikdami daugybę projektų įvairiuose plėtros etapuose. Tarp šių projektų galima vadinti raketinį artilerijos sviedinį, kurio veikimo nuotolis buvo 1,5 karto didesnis už tuo metu buvusių analogų; 600 mm patranka, kuri šaudė toną sveriančius sviedinius; naujausia „Tiger“ tanko modifikacija ir pan. Bet bene ambicingiausiu neįkūnytu projektu liko „Sonnengewehr“ -„Saulės patranka“ - orbitinis ginklas, idealus „keršto ginklas“, apie kurį Hitleris svajojo savo paskutiniaisiais metais.

„Sonnengewehr“ idėja kilo raketų tėvui Hermanui Obertui (Hermann Oberth). Dar 1929 m. knygoje „Kelias į kosminius skrydžius“ („Wege zur Raumschiffahrt“) jis pasiūlė hipotetinę gyvenamąją stotį, skriejančią apie tūkstančio kilometrų virš Žemės paviršiaus orbitoje. Obertas išsamiai aprašė galimus jos konstravimo būdus, panaudojant iš anksto paruoštus modulius (apskritai taip vyksta TKS šiandien), pasiūlė
naudoti sukimąsi dirbtinio gravitacijos lauko sukūrimui, apskritai jis parengė periodinių palaikymo misijų koncepciją pristatant krovinį ir keičiant įgulą. Tiesa, fiziko plane nebuvo nieko ypatingai kraugeriško: jis ketino naudoti tokią stotį kaip astronominę observatoriją ir radijo ryšio retransliatorių, atlikti Žemės tyrimus, gelbėjimo misijas, vykdyti meteorologinius stebėjimus ir tik tada paminėjo gynybos perspektyvas. Bet Reicho funkcionierius domino būtent pastarosios.

Hermanas Obertas (priekinis planas) su kolegomis: antras iš dešinės - Verneris fon Braunas

Buvo daroma prielaida, kad tokioje orbitinėje stotyje bus sumontuotas 100 m skersmens įgaubtas veidrodis, kuris galės atspindėti ir surinkti saulės spinduliuotę iki taško Žemės paviršiuje. Obertas tikėjo, kad ši energija gali šildyti vandenį ir sukti jėgainių turbinas, tačiau generolai pageidavo ją naudoti tiesiogine prasme, kad sudegintų viską, kas pasitaiko tokio kaitinančio spindulio kelyje. Sutikite, tai labiau panašu į pasaulio blogiukų iš Amerikos komiksų siekius!

Ši idėja toli gražu nėra nauja. Savotišką „saulės patranką“, pasak legendos, naudojo Archimedas, kuris praktiškai sunaikino Romos laivyną, kuris 212 m. užpuolė jo gimtąjį miestą Sirakūzus. Remiantis kai kuriais liudijimais, genialusis mokslininkas panaudojo daugybę įgaubtų veidrodžių, pagamintų iš poliruoto vario, taip sudegindamas daug priešo laivų. Nuo to laiko mokslininkai daug kartų bandė pagrįsti (arba atvirkščiai - paneigti) tokių ginklų veiksmingumą - ir rezultatai buvo skirtingi. Ne taip seniai šią legendą nusprendė patikrinti kultinės programos „Mitų griovėjai“ kūrėjai. Jie sumontavo metalinių veidrodžių komplektą ir nustatė, kad iš principo tokiu įtaisu įmanoma padegti medinį laivą, tačiau tam reiktų laikyti spindulį viename taške net kelias minutes, o tai gana sunku per atstumą ir laivui supantis ant bangų. Trumpai tariant, tenka suabejoti istorijos apie Archimedo padegtus laivus tikrumu. Tačiau grįžkime į XX a.

Naudodamiesi Oberto eskizais, Hilerslebeno fizikai, vykdydami karinius užsakymus, labai išplėtė orbitinio veidrodžio sampratą. Jie atliko reikiamus skaičiavimus, ir sužinojo, kad jų tikslams pasiekti reikalingas parabolinis veidrodis, kurio plotas ne mažesnis kaip 3 kv. km, esantis 8200 km aukštyje. Didžiulės apimties projektui realizuoti buvo numatyta 50 metų.

Planuota paleisti modulius į orbitą raketa V-2.

Ištyrus ne vieną atspindinčią medžiagą, padaryta išvada, kad optimali medžiaga būtų metalinis natris - metalas, kuris Žemėje yra gana retas. Sis nepaprastai šarminis elementas gryna forma akimirksniu reaguoja su drėgme ir oksiduojasi, tačiau mokslininkai manė, kad tai nėra svarbu išretintuose eksosferos sluoksniuose. Bet kokiu atveju natrio pasirinkimas išlieka gana abejotinas. Norėdami pakelti modulius į orbitą, buvo planuojama naudoti „Vergeltungswaffe 2“ (V-2) - gana nepatikimą raketą, kuria buvo bandoma bombarduoti Londoną paskutiniais karo metais. Specialią modifikuotą jos versiją A11, skirtą paleidimui į kosmosą, sukūrė Penemiundėje Verneris fon Braunas - teoriškai tokia raketa per stratosferą galėtų perduoti krūvį iki Amerikos žemyno.

Buvo numatyta, kad pačioje stotyje elektra bus gaminama specialiais garo generatoriais, šildomais ta pačia saulės energija. Norint, kad mažos gravitacijos sąlygomis „nacinautai“ galėtų darbuotis, jie turėjo avėti avalynę su magnetiniais padais, o jų iškvepiamas oras buvo nuolat regeneruojamas naudojant laive esančius šiltnamius. Juose buvo galima pasodinti moliūgų - augalą, kuris labai aktyviai absorbuoja anglies dioksidą. „Sonnengewehr“ komanda ryšiui su vadovybe turėjo naudoti užšifruotą radijo signalą, kuris tais laikais buvo įprastas dalykas. Be to, „nacinautai“ galėjo ne tik nubausti Reicho priešus, bet ir nuolat juos stebėti.

Gavusi signalą atakuoti, komanda turėjo paleisti visą aibę raketų stiprintuvų, taip nukreipiant veidrodį reikalinga kryptimi, kad saulės spinduliai būtų surinkti nedideliame plote Žemės paviršiuje. Teoriškai tokios energijos turėjo pakakti sudeginti ištisus miestus, išgarinti ežerus ir išlydyti šarvuočius. Ne viena šalis, neturinti raketinių ginklų, negalėjo atsispirti tokiai galiai.

Realiai šis 8 aukštų pastatas, kuriame yra apie 10 tūkstančių atskirų parabolinių veidrodžių, tapo didžiausiu saulės kolektoriumi.

1945 m. pavasarį, kai vis labiau darėsi aišku, kad Vokietija karo tikrai nelaimės, projektas buvo nutrauktas. Nugalėtojams - visų pirma JAV - pavyko užgrobti daugybę naujausių technologijų, kurios taip sužavėjo daugelį to meto kariškių ir mokslininkų, kad net „saulės kardas“ neatrodė kažkoks antgamtiškas. Tačiau nemažai ekspertų išreiškė skeptišką nuomonę. Jie pateikė astronominių išlaidų, reikalingų šimtui tonų krovinių pristatyti į orbitą, montavimui ir įrangai, jau nekalbant apie paties metalo kainą, apskaičiavimą. Taip pat kyla abejonių, kad vienas veidrodis sugebės surinkti pakankamai griaunančios energijos židinio taške, esančiame už tūkstančių kilometrų - nebent į orbitą pavyktų iškelti visą tokių veidrodžių rinkinį.

Beje, „Archimedo veidrodis“ šiandien rado daug taikesnių pritaikymų. Paraboliniai veidrodžiai, fiksuojantys saulės šviesą, naudojami maistui šildyti, elektrai gaminti, metalo apdirbimui ir vandenilio gamybai. Didžiausias toks objektas yra Odejo kaime Prancūzijos Pirėnuose: 8 aukštų masyvas apima 10 tūkstančių mažų veidrodžių, kurie bendrai židinio taške sukuria 3 tūkstančių laipsnių Celsijaus temperatūrą.