Atominė bomba fiureriui

Ar naciai buvo sukūrę atominę bombą? Atsakymą į šį klausimą bandė surasti istorikas iš Berlyno Raineris Karlšas. Jis Vokietijoje išleido knygą „Hitlerio bomba. Slapta vokiečių atominio ginklo bandymų istorija“. Karlšas atliko gana rimtą istorinį tyrimą ir gavo sensacingus rezultatus. Nejaugi jam iš tiesų pavyko atskleisti vieną iš didžiausių Trečiojo reicho paslapčių?

Slapti bandymai

Istoriko nuomone, nacistinė Vokietija 1945-ais metais nedidelės mokslininkų grupės dėka ir esant labai ribotam finansavimui buvo visiškai priartėjusi prie atominės bombos sukūrimo. Teigiama, kad vokiečių kariuomenė ir fizikai paskutiniame karo periode atliko tris branduolinio įtaiso bandymus. Pirmasis bandymas buvo 1944-ais metais Riugeno saloje, o kiti du - 1945-ųjų m. kovo mėn. Tiuringijoje. Jei taip buvo iš tikrųjų, tai požiūrį į „slaptą fiurerio ginklą“, istoriją apie kurią išreklamavo Gebelso propaganda karo pabaigoje, reikia peržiūrėti.

Po karo sąjungininkų apklausti žinomi vokiečių atominės fizikos mokslininkai Verneris Geizenbergas ir Karlas Fridrichas fon Veiczekeris tvirtino, kad Vokietijoje atlikti bandymai buvo tolimi nuo realių atominės bombos bandymų.

Verneris Geizenbergas

Tačiau Karlšas savo knygoje bando įrodyti, kad yra nepaneigiamų įrodymų - Vokietija buvo per du nedidelius žingsnius nuo tinkamo naudojimui branduolinio ginklo sukūrimo. Tiesa, įrodymų bazė, kuria remiasi istorikas, nėra neginčijama. Pateikiami „liudininkų“ pasakojimai yra arba mažai įtikinami, arba paremti kitų asmenų pasakojimais. Įvairiai galima traktuoti ir dokumentus, kuriais remiasi knygos autorius. Be to, dirvos pavyzdžiai, paimti tuose rajonuose, kur buvo vykdomi minėti bandymai, neduoda jokio pagrindo manyti, kad ten buvo susprogdinti būtent branduoliniai įtaisai.

Profesoriaus Šumano archyvas

Nežiūrint į tai, Karlšas ir toliau laikosi savo požiūrio. Jis keletą metų dirbo įvairiuose archyvuose, kuriuose aptiko ne vieną iki tol buvusį nežinomą dokumentą, susijusį su Vokietijos mokslinių tyrimų istorija. Tarp šių dokumentų buvo Nobelio premijos laureato fizikos srityje Vernerio Geizenbergo darbas, kuris buvo laikomas dingusiu. įdomių duomenų aptikta surastame fizikos profesoriaus Ericho Sumano archyve. Sis mokslininkas iki 1944-ųjų metų, turėdamas generolo laipsnį, vadovavo sausumos kariuomenės tyrimų žinybai. Šumanas rašė, kad jis dar 1944-ais metais rado būdą pasiekti ypač aukštą temperatūrą ir galią, būdingas atominiam sprogimui, tačiau naudojant įprastas sprogstamąsias medžiagas. Karo metais Šumanas vykdė eksperimentus su vienas į kitą nukreiptais dviejų įrenginių sprogimais tankioje erdvėje. Apie savo idėją papasakojo tų pačių metų rudenį vykusioje konferencijoje, skirtoje naujų ginklo rūšių kūrimui. Manoma, kad fizikų grupė, gavusi SS užduotį, bandė įgyvendinti Sumano idėją.

7-ame XX amžiaus dešimtmetyje Tiuringijoje sklido gandai apie šiame rajone 1945-ais metais įvykdytą branduolinio ginklo bandymą. Tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos valstybės saugumo tarnybos Štazi darbuotojai suėmė ir apklausė skardininką Gerchardą Rundnagelį, kuris dirbo fiziko Kurto Dibnerio grupėje, pavaldžioje tiesiogiai SS. Rundnagelis papasakojo, kad vienas iš grupės narių jam pasakė: „Pas mus seife guli dvi atominės bombos“. Duomenys, kuriuos pateikė skardininkas, kelia didelę abejonę, nes jis vėliau pasakė, kad „vėliau šios bombos buvo susprogdintos virš Hirosimos ir Nagasakio“, tačiau Karlšas nusprendė palikti Rundnagelį „liudininkų“ tarpe.

Paskutinis liudininkas

Labai didelę abejonę kelia ir duomenys apie tai, kad vokiečių karinės jūrų pajėgos atliko branduolinio ginklo bandymą Riugeno saloje. Karlšas remiasi italų laikraščio „Corriere della Sera“ korespondentu Luidžiu Romersa. Dar 2005-ais metais Romoje gyvenantis 87-rių metų amžiaus Romersa pasakojo, kad 1944-ųjų m. spalio mėnesį jis susitiko su Hitleriu ir gavo leidimą skristi į salą, kurios pavadinimo korespondentas nežinojo, Baltijos jūroje. Ten žurnalistas buvo nuvestas į slėptuvę, iš kurios stebėjo sprogimą, lydimą didžiulio blyksnio. Iš stebėjimo vietos vėliau Romersą paėmė apsauginiais kostiumais apsirengę žmonės, kurie kalbėjo apie „besiskaidančią bombą“. Kitų smulkmenų - tiek apie sprogimą, tiek apie bandymui vadovavusius specialistus - žurnalistas nebeprisimena.

Karlšas mano, kad italas buvo Riugeno saloje. Tai, kad dirvos tyrimai nerodo jokio radioaktyvaus užterštumo, Karlšas sieja su to, kad bandymai buvo atliekami daugiau nei prieš pusę amžiaus.

Sprogimas Ordrufe

Savo prisiminimus apie tai, ką matė 1945-ųjų m. kovo 4 d. Ordrufe (Tiuringija), papasakojo moteris, vardu Kler Vener. Ji buvo Vasenburgo pilyje, stovinčioje ant kalvos viršūnės. Pro langą ji netikėtai pamatė „šimtų žaibų blyksnį su ryškiai raudona šerdimi“. Po to kilo audra. Kler prasidėjo kraujavimas iš nosies, ėmė labai stipriai skaudėti galva, jai užgulė ausis. Ir kiti vietiniai gyventojai pasijuto blogai.

Kitą dieną statybinės kompanijos darbuotojai turėjo padėti esesininkams gabenti kurą didžiuliams laužams, kuriuose buvo deginami Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kalinių liekanos. Šie kaliniai buvo suvaryti netoli sprogimo vietos eksperimento metu. Ant daugelio negyvų žmonių kūnų buvo matyti terminiai nudegimai. Darbuotojas Vaksmutas pasakojo, kad buvo sudeginta ne mažiau nei 700 lavonų. Aukštas SS veikėjas tada pareiškė, kad buvo išbandytas naujas ginklas, „apie kurį kalbės visas pasaulis“.

Karlšo knygoje pateikiamas sovietų žvalgybos dokumentas, parašytas 1945-ųjų metų kovo mėnesį. Iš šio dokumento matyti, kad „patikimo liudininko“ duomenimis,

Tiuringijoje buvo atlikti branduolinio ginklo bandymai. Manoma, kad susprogdintose bombose buvo atominio ginklo elemento - urano-235. Buvo pastebėtas gana didelis radioaktyvumas. Karo belaisviai, buvę netoli nuo sprogimo epicentro, žuvo. Iš kai kurių jų nebeliko jokių pėdsakų. Informatorius teigė, kad vermachtas, turėdamas naują ginklą, gali pristabdyti sovietų armijos puolimą. Apie tai, kokiu svarbiu šis pranešimas buvo palaikytas Maskvoje, liudija faktas, kad viena iš keturių dokumento kopijų buvo įteikta pačiam Stalinui.

Ar tai iš tiesų buvo branduoliniai sprogimai? Ekspertų nuomonė vieninga - ne. Vokiečiams būtų reikėję turėti keletą kilogramų sodrinto urano, kurioje šalyje nebuvo. Tačiau atominės fizikos mokslininkas Uvė Keizeris iš Fizikos ir technikos centro Braunšveige šiuo klausimu turi savo nuomonę. Jis mano, kad Ordrufe galėjo būti susprogdinta ne atominė bomba, o „paprasčiausias atominis įrenginys“. Užfiksuotas radioaktyviųjų medžiagų kiekis poligone tarsi ir patvirtina šį teiginį, nors radiacija galėjo būti padidėjusi dėl Černobylio katastrofos, pasaulyje atliekamų branduolinio ginklo bandymų ar dėl Ordrufe 1945-1991-ais metais dislokuotos sovietų armijos dalinių palikimo.

Vokiečių indėlis į sovietų branduolinę programą

Tai, kad nacistinė Vokietija tiesiog iki paskutinių karo dienų bandė sukurti masinio naikinimo ginklą, nekelia jokių abejonių, ir tai patvirtina Karlšo knygoje pateikta medžiaga. Tačiau sukurti atominę bombą vokiečių mokslininkai nebespėjo, nes 1945-ais metais šalies resursai
ir galimybės buvo išsemti. Žinoma, kad ginkluotės ir šaudmenų reichsministras Špėras Hitleriui du kartus raportavo apie darbų, susijusių su atominės energijos panaudojimo karo tikslams, eigą. Tačiau fiureris manė, kad realiai atominis ginklas dar negreitai gali būti sukurtas.

Antihitlerinės koalicijos sąjungininkai labai domėjosi vokiečių karinėmis ir techninėmis paslaptimis. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos sovietų ir anglų specialistai tyrinėjo vokiečių reaktyvinių ginklų bandymo poligoną Lenkijoje. Amerikiečiai Tiuringijoje Nordhauzeno rajone įvykdė specialią operaciją, po kurios užėmė vokiečių raketų gamyklų tinklą dar iki ateinant sovietų armijai. Anapus vandenyno buvo išgabenta apie 1600 vokiečių mokslininkų ir inžinierių kartu su reicho raketinės programos vadovu Verneriu fon Braunu. Mokslinį centrą Penemiundėje apžiūrėjo grupė branduolinės fizikos specialistų, dirbusių kartu su S.Koroliovu.

SSRS karinė ir politinė vadovybė skyrė didelį dėmesį pokariniam bendradarbiavimui su vokiečių mokslininkais branduolinės fizikos srityje. 1945-ųjų m. spalio mėnesį į Sovietų Sąjungą buvo pakviesta Vokietijos specialistų grupė, kuriai vadovavo buvęs fizinės chemijos instituto direktorius Peteris Tisenas. Keletą metų Tisenas ir kiti vokiečių fizikai bei inžinieriai dirbo Pirmojoje valdyboje prie Liaudies komisarų tarybos. Si valdyba buvo atsakinga už sovietų branduolinės programos įgyvendinimą. Tisenas į VDR grįžo tik 1956-ais metais. Jis buvo apdovanotas Lenino ordinu bei jam įteikta Pirmojo laipsnio Stalino vardo premija. Tai buvo apdovanojimas už vokiečių indėlį, kuriant sovietų branduolinį ginklą.