Paslaptinga avarija Londono metro 1975 metais

Šis įvykis iki šiol atrodo labai keistas. Daugybė versijų, kurios bandė jį paaiškinti, negalėjo pilnai atsakyti į visus klausimus.

Tai buvo įprastas šarmotas 1975 metų vasario 28 dienos rytas Londone. Žmonės kaip paprastai skubėjo į darbą šiaurine Londono metropoliteno linija. 8.46 val. traukinys, kuriame buvo maždaug 300 keleivių, išvykęs iš Deitonparko stoties, jau artėjo prie Morgeito stoties.

Buvo pats pikas, todėl daug keleivių atsikėlė nuo sėdynių ir susibūrė prie durų, pasiruošdami išlipti. Niekas nesitikėjo to, kas nutiko kitą akimirką.

Iki stoties buvo likę visai nebedaug, ir traukinys jau turėjo pradėti stabdyti, tačiau jis ir toliau važiavo dideliu greičiu, atrodė, kad net padidino greitį.

Keleiviai pradėjo akivaizdžiai nervintis, nes tai buvo paskutinė linijos stotis ir toliau tunelyje nebuvo nieko, tik aklina betoninė siena.

Po kelių akimirkų traukinys dideliu greičiu pralėkė pro stoties platformą, o toliau nutiko didžiausia ir paslaptingiausia tragedija, kurią kada nors matė Londono metropolitenas.

Traukinys pralėkė pro stotį, nekreipdamas dėmesio į raudonas įspėjamąsias ugnis, važiavo tuneliu 30-40 mylių per valandą greičiu, pravažiavo neveikiantį hidraulinį buferį ir įsirėžė tiesiai į sieną gale. Pirmas vagonas įsigrūdo į tunelio stogą, o kiti trys vagonai susiplojo vienas į kitą kaip armonika. Visa stotis paniro į tamsą ir chaosą.

Ore sklandė dulkės ir dūmai. Pasimetę keleiviai stotyje bandė atsistoti ant kojų, kosėjo tamsoje, dejavo, šaukė dėl žaizdų ir nesuprato, kas čia ką tik įvyko.

Gelbėjimo tarnybos atvyko neužilgo. Prasidėjo 6 dienų trukmės operacija, kurioje dalyvavo 1324 gaisrininkai, 240 policininkų, 80 greitosios pagalbos darbuotojų, 16 gydytojų ir daugybė savanorių. Jie darbavosi tamsiame ir drėgname tunelyje 70 pėdų gylyje po žeme, kur buvo prastas apšvietimas, trūko deguonies, buvo pilna pelenų ir dulkių, aukšta temperatūra iki 120 laipsnių pagal Farenheitą (+48 laipsniai pagal Celsijų).

Vėliau gelbėtojai tai palygino su buvimu kovinių veiksmų zonoje, su pragarišku kraštovaizdžiu iš sulankstyto metalo ir sudarkytų keleivių kūnų ant pelenais nuklotos skaldos šalia vagonų, su išgyvenusiais, klykiančiais iš tamsos agonijoje, kaip prakeiktųjų sielos.

Avarija Morgeito stotyje nusinešė 43 žmonių gyvybes, 74 buvo sužeisti. Tai buvo pati tragiškiausia avarija Londono metropoliteno istorijoje taikos metu. Londono metropolitenas tuo metu be problemų aptarnaudavo 

3 milijonus žmonių per dieną, čia nutikdavo tikrai nedaug avarinių situacijų, todėl metro buvo laikomas viena iš saugiausių transporto rūšių.

Tai kas gi nutiko Morgeito stotyje? Tai klausimas, į kurį iki šiol atsakyti sunku, nes tolesnis tyrimas aptiko nemažai keistų įkalčių ir net anomalijų.

Liudininkai, tarp jų keleiviai ir stoties darbuotojai, pranešė, kad pasmerktas traukinys net nebandė sumažinti greičio, o kai kurie tvirtino, kad traukinys net padidino greitį pravažiuodamas pro platformą. Tai buvo gana keista, nes paaiškėjo, kad su pačiu traukiniu ir jo stabdžiais viskas buvo gerai.

Tačiau traukinio mašinistas buvo apibūdintas kaip nejudantis ir niekaip nereaguojantis į nieką. Jis faktiškai nieko nedarė, tik žiūrėjo tiesiai prieš save su tuščia veido išraiška tarsi koks zombis. Net kai traukinys artėjo prie neišvengiamo susidūrimo su siena, tas žmogus visiškai niekaip nereagavo.

Netrukus paaiškėjo, kad avarijoje žuvęs mašinistas buvo 56 metų Leslis Njusonas.

Visi Njusoną laikė geru darbuotoju, patikimu, atsakingu, atidžiu ir sąžiningu traukinio mašinistu. Jis laikėsi visų įstatymų, buvo santūrus žmogus, geras šeimos vyras, mylėjo savo darbą ir žiūrėjo į jį labai rimtai.

Pasak tų, kurie dirbo su juo tą dieną, Njusonas tą rytą atrodė ir elgėsi visiškai normaliai, kaip įprastai ir iki avarijos pravažiavo kelis maršrutus be jokių nutikimų.

Vėliau išaiškėjo, kad jis su savimi vežėsi pinigus, nes po pamainos norėjo pirkti panaudotą automobilį savo dukrai.

Jis labai laukė darbo pabaigos, su kolegomis aptarinėjo savo tos dienos planus. Tai ir buvo vienintelis dalykas, kuris skyrė tą jo dieną nuo kitų darbinių pamainų.

Žuvusio Njusono uniformos kišenėse buvo rastas taisyklių mašinistams rinkinys ir dvi užrašų knygutės su įrašais, ką daryti sugedus traukiniui ar kilus kokioms nors problemoms. Abi knygelės buvo kruopščiai aplenktos plastikiniais aplankalais.

Atrodytų, jis nebuvo tas žmogus, kuris būtų norėjęs atlikti savižudybę ar kažkaip pakenkti sau, juo labiau pasiimti su savimi į nebūtį nekaltus žmones.

Tai neatrodė ir kaip teroristinis aktas, todėl buvo nagrinėjami kiti variantai, bet ir jie nelabai galėjo atsakyti į vis iškylančius naujus klausimus.

Kūno skrodimas ir medicininės kortelės analizė parodė, kad Njusono sveikata buvo gera. Jokių tikėtino širdies priepuolio ar insulto požymių. Jis neturėjo jokių sveikatos problemų, kurios galėjo priversti pasielgti taip, kaip pasielgė. Jis taip pat nevartojo vaistų, kurie būtų galėję sutrikdyti smegenų veiklą ir privertę prarasti sąmonę. Jis nebuvo ir mėgstantis išgerti, nevartojo narkotikų.

Taigi buvo nustatyta, kad jis buvo visiškai sveikas. Vienas keistas dalykas, aptiktas atlikus skrodimą, buvo tas, kad jo organizme rasta nedidelis kiekis alkoholio, bet toks kiekis buvo tikrai per mažas, kad laikyti girtumą pagrindine avarijos priežastimi. Dar daugiau, alkoholio kiekis buvo toks menkas, kad jis galėjo susidaryti tiesiog vykstant natūraliam virškinimo procesui žarnyne.

Šeima, draugai ir kolegos tvirtino nematę, kad Njusonas būtų gėręs tą rytą bent alaus. Jis apskritai nebuvo iš tų, kurie kada nors gertų alkoholį darbe.

Toliau paaiškėjo, kad, sprendžiant iš kūno traumų ir rentgeno nuotraukų, Njusonas nedarė nieko, kas būtų buvę panašu į bandymą apsisaugoti nuo neišvengiamo smūgio. Jis net nebandė pakelti rankų nuo valdymo pulto, kad pridengtų veidą. Tai būtų natūralus instinktyvus bet kokio žmogaus gestas panašioje situacijoje.
Kodėl Njusonas elgėsi taip, tarsi būtų visiškai paralyžiuotas, ir negalėjo ar nenorėjo valdyti savo kūno? Buvo versija, neva jis sirgo nežinoma ir per patikras ligoninėje nenustatyta psichine liga. Bet tada kokia?

Buvo kalbama, kad jis neva sirgo psichogenine fuga - neurologiniu sutrikimu, kuris panašus į laikiną globalinę amneziją, kai laikinai sutrinka trumpalaikė atmintis. Tai gali supainioti sąmonę ir atimti koncentraciją.

Tačiau Njusonas vairavo traukinius daug metų, ir nieko panašaus anksčiau su juo nebuvo nutikę.

Kitos teorijos teigė, kad jam davė kažkokių cheminių medžiagų ar nuodų, kad sukeltų kažką panašaus į gilų transą. Bet, pirma, kas davė ir kodėl ir kodėl nieko nebuvo rasta kraujyje? Antra, tokios būklės jam būtų buvę sunku važiuoti maršrutu su posūkiais, nes jis galimai tam tikru momentu būtų tiesiog nuvirtęs nuo sėdynės.

Buvo ir visai absurdiška teorija, neva mašinistas buvo užhipnotizuotas.

Baigiant tyrimą, taip ir nepavyko nustatyti, ar avariją sukėlė tyčiniai Njusono veiksmai, ar kokios nors nežinomos aplinkybės

Ši avarija privertė Londono metro peržiūrėti savo saugumo procedūras. Šiuo metu jis turi sistemą, kuri neoficialiai vadinama “Morgeito apsauga”. Ji priverčia traukinius stabdyti automatiškai, jei vairuotojas kažkaip “atsijungia” arba traukinio greitis padidėja per daug, privažiuojant prie stoties. Taip pat yra pakoreguoti greičio apribojimai traukiniams.

Nors šis tragiškas incidentas privertė gerokai pakeisti tyrimo metodus, tačiau adekvačiai paaiškinti visko vis dar nepavyko. Kas privertė šį normalų šeimos vyrą tiesiog žengti į mirties glėbį ir kartu nusivesti tiek žmonių? Kodėl jis nesureagavo arba išvis nieko nepadarė?

Kaip mes galime visa tai paaiškinti? Nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad buvo kokių nors fizinių ar psichinių problemų, nerasta jokių techninių trukdžių. Visa tai keista, ir mes tikriausiai niekada nerasime atsakymų į šiuos klausimus. Visa tai ir liks keistas istorinis atsitiktinumas.