Įlipo į traukinį ir dingo: Keistas kinematografijos tėvu vadinamo Lui Le Princo dingimas

Lui Le Princas arba Lui Leprincas - talentingas išradėjas ir kino pradininkas, tačiau šiandien jo vardas mažai žinomas. Ne Tomas Edisonas ar broliai Lumjerai, bet Leprincas pirmasis išrado vieno objektyvo kino kamerą, galinčią įamžinti scenas su judančiais objektais popierinėje juostoje. Jis taip pat sukūrė pirmuosius filmus pasaulio istorijoje: "Scena Raundhėjaus soduose", "Eismas Lidso tiltu", ir "Akordeonistas". tačiau paslaptingas jo dingimas 1890 metais nutraukė jo tyrimus ir kino tėvo šlovę.

Lui Aimė Ogiustenas Leprincas gimė 1841 metų rugpjūčio 28 dieną Mece, Prancūzijoje. Leprinco tėvas buvo Prancūzijos kariuomenės artilerijos majoras ir Garbės legiono karininkas. Užaugęs jis daug laiko praleisdavo tėvo draugo Lui Dagero, pirmojo plačiai paplitusio fotografijos metodo - dagerotipijos - išradėjo, studijoje, iš kurio jaunasis Leprincas mokėsi fotografijos ir chemijos. Studijuodamas Paryžiaus tapybos mokykloje ir Leipcigo universitete jis įgijo akademinių žinių, kurias vėliau panaudojo savo darbuose. 

1866 metais, pakviestas savo bendramokslio Džono Vitlio, persikėlė į Angliją ir apsigyveno Lidse, Vakarų Jorkšyro grafystėje. Vitlio tėvui priklausiusi įmonė gamino žalvarinius vožtuvus ir kitas mechanines dalis. 1869 metais jis vedė Elizabetą Vitli, Džono seserį ir talentingą dailininkę. 1871 metais sutuoktiniai įkūrė Lidso meno technikos mokyklą, kurioje kartu sukūrė spalvotų pigmentinių nuotraukų uždėjimo ant metalo ir keramikos metodą, todėl jiems buvo užsakyta sukurti karalienės Viktorijos portretus. 

1881 metais šeima persikėlė į JAV, kur Leprincas dirbo Vitlio bendrovės agentu. Ten jis tapo prancūzų menininkų grupės, kuri kūrė garsių karinių mūšių dioramas, eksponuotas Niujorke, Vašingtone ir Čikagoje, vadovu. Tuo pat metu jis tęsė ankstesnius eksperimentus, kuriant judančius paveikslėlius ir ieškant tam tinkamiausios terpės. Leprincas sukūrė fotoaparatą su šešiolika objektyvų, kuris buvo pirmasis jo patentuotas išradimas. Nors fotoaparatu buvo galima „užfiksuoti“ judesį, jis nebuvo visiškai sėkmingas. 1887 metais grįžęs į Lidsą, Leprincas toliau tobulino chronofotografinį aparatą nedidelėje savo dirbtuvėje, esančioje adresu 160 Woodhouse Lane. Čia buvo sukurti visi vėlesni jo projektai ir filmai.

1888 metais Leprincas išsprendė vaizdo laikmenos problemą, užtepdamas fotoemulsiją ant paprastos popierinės juostos ir taip pasiekė nepertraukiamą juostos judėjimą aparate (kitų išradėjų modeliuose buvo naudojamas žingsninis judėjimas). Lui sukūrė keletą kameros versijų, iš kurių naujausia buvo „LPCCP MkII“, kuria jis nufilmavo tris savo filmus ir kuria planavo pakeisti pasaulį. 

Tų metų pradžioje jis surinko savo pirmąjį chronofotografinį aparatą su 16 objektyvų, išdėstytų 4 eilėmis. Aparatas iš karto buvo užpatentuotas Anglijoje, Prancūzijoje ir JAV. Dvi grupės po 8 objektyvus su atskirais užraktais paeiliui darė nuotraukų serijas ant dviejų 1884 metais Džordžo Istmano ir Viljamo Volkerio sukurto ritininio negatyvinio fotopopieriaus ritinėlių. Užraktai buvo įjungiami nuo elektros baterijos per specialų komutatorių. Kol į vieną ritinį buvo filmuojama su atitinkama 8 objektyvų grupe, kitas ritinys buvo pervyniojamas į 4 kadrų aukštį. Tada pakaitomis buvo įjungiami kitos 8 objektyvų grupės užraktai, o pirmasis ritinėlis buvo pervyniojamas tolimesniam filmavimui. 

Pabaigus ciklas buvo kartojamas, kad būtų galima nepertraukiamai fotografuoti 16 kadrų per sekundę sparta. Kiekvienoje ritėje buvo sukurtos dvi eilės vaizdų, sugrupuotų po 4 vaizdus. Vienintelis išlikęs šiuo aparatu nufilmuotas filmas yra „Žmogus, pasukantis už kampo“. Manoma, kad ši chronofotografija buvo padaryta iki 1887 metų rugpjūčio vidurio. Netrukus išradėjas apsiribojo tik vienu objektyvu, fotografuojančiu vienoje ritėje, ir sukūrė kitos konstrukcijos aparatą „LPCCP MkI. Antrasis objektyvas, esantis virš filmavimo objektyvo, buvo naudojamas integruotame vaizdo ieškiklyje. Tokios pat konstrukcijos patobulintas „LPCCP MkII“ aparatas filmavo ant 54 mm pločio (kitų šaltinių duomenimis, 60 arba 64 mm) fotopopieriaus ritės, su pertrūkiais judančios už kadro lango. Popieriui judant, lęšio šviesą blokavo diskinis obturatorius. 1888 metais spalio 14 dieną šiuo aparatu buvo nufilmuotas filmas „Scena Raundhėjaus soduose“, vėliau - „Eismas Lidso tiltu“ ir „Akordeonistas“. Aktoriai buvo Leprinco šeimos nariai ir draugai.

1889 metais išradėjas įgijo dvigubą Prancūzijos ir Amerikos pilietybę, ketindamas vienu metu reklamuoti savo darbus Europoje ir Amerikoje. Nors tuo metu dėmesio centre buvo kiti išradėjai, Leprinco objektyvai ir fotoaparatai sulaukė didelio susidomėjimo. Tuo metu Jungtinių Valstijų pramonė ir ekonomika sparčiai augo, todėl visi, kurie norėjo iš tikrųjų pasiekti sėkmę, turėjo artimai bendrauti su Amerikos investuotojais ir bendraminčiais. Ambicingasis Leprincas, tai suprasdamas, išvyko į JAV, kad užpatentuotų savo kūrinį, surinktų lėšų tolesniam vystymui ir... susitiktų su Tomu Edisonu bei pasikeistų patirtimi. Ar abu išradėjai iš tikrųjų buvo susitikę, šiandien neįmanoma pasakyti. Lui parašė savo šeimai, kad ketina pasikalbėti su Edisonu apie savo reikalus, tačiau pastarasis vėliau neigė pažįstantis Leprincą. Bet kokiu atveju Lui užpatentavo savo išradimą JAV ir grįžo į Europą, ketindamas užpatentuoti kamerą Jungtinėje Karalystėje - tais laikais angliškas patentas galėjo geriau apsaugoti nuo plagiatorių. 

Leprincas planavo surengti viešą savo išradimų demonstraciją Jungtinėse Valstijose, surengdamas parodą Manhatano dvare „Morris-Jumel“. Parodą buvo planuota surengti 1890 metų rugsėjį, ir, jei ji būtų įvykusi, ji būtų įtvirtinusi Leprinco, kaip tikro kino technologijos novatoriaus, palikimą ir būtų jį labiau išgarsinusi istorijos vadovėliuose. Tačiau Leprincas neatvyko į šią parodą; jis dingo ypač paslaptingomis aplinkybėmis. 

Prieš pat planuotą kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas Leprincas išvyko aplankyti draugų ir giminaičių. 1890 metų rugsėjo 13 dieną Lui išvyko pas brolį į Dižoną, kur ilgai neužsibuvo. Tų pačių metų rugsėjo 16 dieną Leprincas traukiniu išvyko į Paryžių, iš kur greituoju traukiniu turėjo vykti į Londoną, kad Jungtinėje Karalystėje užpatentuotų savo išradimą. Tačiau Lui į Paryžių nenuvyko. Kupė buvo užrakinta, o viduje - tuščia. Jokio kūno, jokio bagažo. 

Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad Leprincą paskutinį kartą matė įvairūs traukinio darbuotojai, kurie tikrino jo bagažą ir buvo įėję į kupė, o vėliau jo likimas lieka paslaptimi. Yra žinoma, kad traukiniui pajudėjus iš stoties, Leprincas užregistravo savo bagažą ir įėjo į savo kupė, o po to visą likusią kelionės dalį niekas nematė, kad jis būtų iš jos išėjęs. Traukiniui atvykus į Paryžių iš Leprinco kupė niekas neišėjo, todėl palydovas buvo pasiųstas palydovas į ją pažadinti keleivio, manant, kad jis tiesiog užmigo. Tačiau, atidarius kupė, joje nebuvo nei paties Leprinco, nei jo krepšių ir lagamino. Niekas iš aplinkinių keleivių ar traukinio personalo neprisiminė, kad Leprincas būtų išėjęs iš savo kupė traukiniui pajudėjus. Kadangi tarp Dižono ir Paryžiaus traukinys nesustojo, Leprincas niekaip negalėjo išlipti iš traukinio, o jo kupė langai buvo uždaryti ir užrakinti iš vidaus. Reikia pridurti, kad tais laikais kiekviena kupė turėjo atskirą išėjimą tiesiai į peroną, t. y. važiuojant traukiniui į kupė buvo galima patekti iš išorės (pvz., per stogą) ir iš jos išlipti.

Netrukus po to Prancūzijos policija ir Skotland Jardas pradėjo paieškas, tačiau jos nedavė rezultatų; keleiviai neprisiminė jokių įtartinų įvykių kelionės metu. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad Leprincas buvo 193 cm ūgio, o tai buvo labai daug tiems laikams, ir toks aukštas vyras tikrai būtų atkreipęs visų dėmesį ir būtų buvęs aiškiai matomas minioje. 

Bet ne, niekas traukinyje tikrai nematė labai aukšto vyro, kai jis nuėjo į savo kupė. Žurnalistai, sužinoję apie šį incidentą, sukėlė triukšmą, nes daugelis jau buvo girdėję, kad talentingas išradėjas ruošiasi pristatyti tam tikrą neįprastą aparatą. Atrodė, kad Leprincas dingo kartu su savo įranga, kuri dar nebuvo užpatentuota Europoje. Dėl jo staigaus dingimo Tomas Edisonas tapo pirmuoju kino filmų išradėju, nors Leprincas planavo užpatentuoti šį išradimą gerokai anksčiau nei Edisonas. 

Po kurio laiko viešoji nuomonė palaikė „judančio vaizdo“ istoriją kaip apgaulę, o dingusį išradėją - kaip nuo gėdos bėgantį sukčių. Daugelis manė, kad Leprincas nenufilmavo jokių filmų, o tiesiog norėjo greitos šlovės, sukeldamas triukšmą. Tačiau tai buvo akivaizdi klaida. Buvo ir kitų versijų, pavyzdžiui, kad Lui dėl pinigų nužudė jo paties brolis, o Leprincas tiesiog įlipo į tą patį traukinį. Tačiau ši versija taip pat nebuvo pagrįsta. Leprinco brolio anūkas kino istorikui Žoržui Potonjė pasakojo, kad jo dėdė ne kartą minėjo, jog žino puikų būdą nusižudyti, po kurio jo kūnas niekada nebus rastas. Tačiau pats Potonjė abejoja savižudybės faktu, nes Leprinco finansiniai reikalai buvo tvarkingi, o išradimas žadėjo daug vilčių. 

1966 metais Žakas Delandė pasiūlė teoriją, aiškinančią Leprinco dingimą jo paties sumanymu dėl finansinių ar šeimyninių priežasčių. Netgi buvo iškelta prielaida, kad tariamas išradėjas sukčiavo, nes bijojo būti demaskuotas. Po to, kai ši teorija buvo paneigta, ji vėl pasirodė, kai žurnalistas Leo Sovažas pacitavo laikraščio straipsnį, kurį rado Dižono bibliotekininkas Pjeras Grasas. Straipsnyje rašoma, kad Leprincas mirė 1898 metais Čikagoje, kur persikėlė šeimos prašymu, nes buvo homoseksualus. Tačiau kitų nuorodų į netradicinę išradėjo orientaciją nerasta. 

Labiausiai paplitusi versija yra tai, kad Leprincas buvo nužudytas dėl „patentų karo“ ir kad su tuo susijęs Tomas Edisonas. Būtent tuo metu Edisonui kilo sunkumų sukuriant aparatą, kuris tinkamai fotografuotų ir atkurtų „judančius paveikslėlius“. Investicijos ėjo į pabaigą, eksperimentai nedavė laukiamų rezultatų, ir kaip tik tuo metu iš Europos atvyko talentingas ir ambicingas Leprincas su užbaigtu išradimu. Tai būtų pakenkę ir Edisono karjerai, ir jo įtakingų rėmėjų finansinei padėčiai. Logiška buvo neleisti talentingam išsišokėliui užpatentuoti aparatą ir kartu sunaikinti visus darbus. 

Susidomėjimas šia istorija Prancūzijos visuomenėje truko ilgai, tačiau nebuvo begalinis. 1895 metais broliai Liumjerai pirmą kartą surengė komercinį kino seansą ir taip pradėjo kino erą. Kadangi kino „gimtinė“ buvo Prancūzija, prancūzai greitai „atleido“ Edisonui, ilgai laikytam prisidėjusiu prie žmogžudystės, ir ramiai pamiršo Leprinco likimą. Tačiau šeima ir toliau stengėsi pasiekti teisingumą. 1902 metais Leprinco vyresnysis sūnus, vaidinęs jo filme „Akordeonistas“, išvyko į Niujorką, kad surastų Edisoną ir išsiaiškintų, ar jis 1890 metais buvo susitikęs su jo tėvu. Kitą dieną po atvykimo Alfonsas (toks buvo sūnaus vardas) buvo rastas nušautas viešbučio kambaryje. Durys, kaip įprasta detektyviniuose romanuose, buvo užrakintos iš vidaus, o policija šalia lavono nerado jokio ginklo - Leprinco jaunesniojo žudikai taip pat nebuvo rasti. Tik 2004 metais ši istorija buvo patikslinta ir pateikta daugiau informacijos. Paryžiaus policijos archyvuose buvo rasta nuskendusio žmogaus nuotrauka, daryta apie 1890 metus. Nuotraukoje matomas vyras buvo labai panašus į Lui Leprincą, tačiau niekada nebuvo įrodyta, kad tai tikrai buvo jo kūnas. 

Vėlesniais metais Niujorko universiteto absolventas Aleksis Bedfordas, naršydamas Niujorko bibliotekos archyvus, aptiko galimų įrodymų, kad Leprinco nužudymą užsakė būtent Tomas Edisonas. Bedfordas, vartydamas vieną Edisono užrašų knygelę, aptiko 1890 metų rugsėjo 20 dienos    įrašą, padarytą paties Edisono ranka, kuriame gana grėsmingai teigiama: „Šiandien man iš Dižono paskambino Erikas. Tai jau buvo padaryta. Leprinco nebėra. Tai gera žinia, bet aš sudrebėjau, kai jis man tai pasakė. Žmogžudystė ne mano. Esu išradėjas ir mano judančių vaizdų išradimai dabar gali vystytis“. Atlikus kruopščią analizę nustatyta, kad šie įrašai yra autentiški. Ar Tomas Edisonas buvo susijęs su Leprinco dingimu? Atrodo tikėtina, bet tikriausiai niekada nesužinosime tiesos.