Keisti dingimai ir neįprasti reiškiniai El Malpais parke

Naujosios Meksikos valstijoje (JAV) esantis El Malpaiso nacionalinis parkas garsėja vaizdingomis lavos ir vulkaninio šlako krūvomis. Pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos ir reiškia "nevaisingą žemę", o vietos kraštovaizdis išties postapokaliptinis ir niūrus.

Ugnikalnių laukuose plyti urvai, lavos vamzdžiai, stačiašlaitės uolos ir įvairiausių formų uolienų krūvos, todėl parkas labai populiarus tarp speleologų ir ekstremalių turistų.

Indėnai šią vietą laiko šventa, pilna dvasių ir magijos. Niekas nenorėjo čia atvykti be reikalo. Vis dėlto čia vyksta keistų dalykų - žmonės nuolat dingsta įtartinomis aplinkybėmis. Vieni jų niekada nerandami, o kitų paliekami palaikai, o jų mirties priežastis dažnai būna neaiški.

Gali būti, kad jie įkrenta į plyšius arba pasiklysta nesuskaičiuojamose neištyrinėtose urvų perėjose, tačiau kai kurie žmonės dingsta vietose, kur yra gerai išminti patikimi maršrutai ir kur jie visada būtų rasti per paieškas.

2002 m. birželio 20 d. 46 metų Džeimsas Čatmanas (James Chatman) ir jo 20-metė dukra Kristal (Crystal) atvyko į El Malpaiso miestą vienos dienos pasivaikščioti po lavos laukus. Paskutinį kartą jie buvo pastebėti vakare, kai ėjo link vietos, vadinamos Big Pipe - lavos tunelių, kurių bendras ilgis siekia apie 17 mylių, grupės.

Big Pipe laikoma gana saugia vieta vaikščioti, šie koridoriai yra gerai išvaikščiojami ir be problemų lankomi daugelio žmonių. 

Tačiau Džeimsas ir Kristala nesugrįžo. Kai ir kitą rytą jų niekas nematė, o jų automobilis vis dar stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, buvo pradėta jų paieška, kurioje dalyvavo daugiau kaip 250 žmonių su lėktuvais ir paieškos šunų komanda. Jie nerado jokių dingusiųjų pėdsakų.

Tik po aštuonerių metų parke buvo rasta krūva išdžiūvusių žmonių kaulų, taip pat sudraskyti drabužiai ir kredito kortelės. Jie buvo identifikuoti kaip Džeimso Čatmano ir jo dukters palaikai.

Tačiau kaulai sukėlė tik daugybę naujų neatsakytų klausimų. Pirma, palaikai buvo rasti už penkių mylių nuo Big Pipe, labai sunkiai prieinamoje uolėtoje vietovėje, ir niekas negalėjo išsiaiškinti, kaip jie ten pateko. Kodėl Džeimsas ir Kristala taip toli nukrypo nuo pėsčiųjų tako ir pateko į neįžengiamas uolas?

Antra, Džeimsas ir Kristal su savimi neturėjo net jokios žygio įrangos. Jokių specialių batų, jokios alpinizmo įrangos. Ir vis dėlto jų palaikai buvo rasti gana dideliame aukštyje. 

Trečia, ekspertai nuodugniai ištyrė palaikus, tačiau negalėjo suprasti vyrų mirties priežasties. Nebuvo jokių požymių, kad juos būtų užpuolęs laukinis gyvūnas, nebuvo jokių šautinių ar durtinių žaizdų šaltaisiais ginklais požymių. 

Galima daryti prielaidą, kad Džeimsas ir Kristalas dėl kažkokių priežasčių paliko tunelius ir nuėjo kitur, o paskui pasiklydo. O norėdami išsiaiškinti, kur jie yra, nusprendė užlipti ant didelės uolos ir apsidairyti aplinkui. Tačiau kas jiems nutiko tada? Kodėl jie nenusileido žemyn ir ten nenumirė?

Džeimso ir Kristal dingimas ir mirtis buvo labai keista, bet jie bent jau buvo surasti. Nuo 2002 m. El Malpais parke dingo dar penki žmonės. Ir be pėdsakų. 

Šių dingimų įkalčiai gali slypėti turistų, parke stebėjusių įvairius anomalius reiškinius, pasakojimuose. 

Visų pirma jie pasakojo apie nepaaiškinamus elektros įrangos gedimus, kompasų veikimo sutrikimus, jausmą, kad kažkas juos įdėmiai stebi, nepaaiškinamus galvos svaigimo ir dezorientacijos priepuolius. Kai kuriems staiga pasidarė taip bloga, kad jie pradėjo vemti.

Taip pat buvo pranešimų apie paslaptingas skraidančias šviesas, bejausmius balsus ir net iš niekur sklindančią muziką.

Daugelis keliautojų pranešė, kad vienu metu be jokios žinomos priežasties pasijuto dezorientuoti ar sutrikę, dėl to ėjo ratu ir pasiklydo net visai netoli pėsčiųjų tako. 

Kai kurie teigė, kad ant tako pajuto kažką keisto ir staiga pamatė, kad praėjo kelios valandos, nors jiems atrodė, kad praėjo ne daugiau kaip dešimt minučių. 

Taip pat yra buvę žygeivių, kurie parke dingdavo kelioms valandoms, o kai juos surasdavo, jie pasakodavo, kad patyrė kažką baisaus ir nesuprantamo. Vienas toks smulkiai aprašė, kas jam nutiko:

"Beveik dingau be žinios, kai su draugais ėjome į urvą. Įėję į vidų išsiskyrėme ir tada išgirdau muziką, dėl kurios nenumaldomai norėjau eiti ta kryptimi, iš kurios ji sklido.

Ten buvo mažytis praėjimas, pro kurį per neįtikėtiną stebuklą išsprūdau kaip kirminas, o aš visai nesu liesas. Klausiausi tos muzikos beveik valandą, kol ji nutilo. Buvo tikrai baisu, bet tai buvo pati geriausia muzika! Manau, kad tai buvo fleitos ar švilpukai. 

Sekiau tuos garsus kaip pamišęs ir, atrodo, negalėjau savęs suvaldyti. Tiesiogine to žodžio prasme nušliaužiau 50 pėdų praėjimu, kuriame buvo mažiau vietos nei karste. Nebuvo jokių šviesų, nes net nebuvo vietos jomis naudotis. 

Buvo taip ankšta, kad negalėjau naudotis rankomis ar pakelti jų virš galvos ir turėjau lėtai trauktis atgal judindama kulnus. 

Manau, kad iš to transo mane išvedė keli dalykai. Vienas iš jų buvo tas, kad mano krūtinė tapo per daug įtempta, kad galėčiau lengvai kvėpuoti. Antra, pasiekiau siauro tunelio posūkį, kur jis pasisuko 90° kampu ir kilo į viršų, ir aš negalėjau logiškai suprasti, kaip sulenkti kūną, kad galėčiau judėti toliau.

Tunelio viršuje pamačiau kambarį su įjungtomis šviesomis ir iš ten silpnai girdėjau sklindančią muziką. 

Jei būčiau ten įstrigęs amžiams, nemanau, kad draugai galėtų išgirsti mano šauksmus. Kai grįžau atgal (užtrukau 10-15 minučių, kol išsprukau į viršų tuos 50 pėdų), ten buvo mano draugai ir, kaip paaiškėjo, jie jau buvo pradėję manęs ieškoti ir susipainioję, kur dingau. Jiems atrodė, kad kai išėjau iš to mažyčio tunelio, iš esmės atsiradau iš niekur. 

Nepasakojau jiems, kas nutiko, nes nenorėjau jų išgąsdinti, o iki grįžimo į stovyklą dar buvo likusios kelios valandos. Pasakiau tik, kad ištyrinėjau šoninį tunelį, ir viskas. 

Man arba mano draugams čia, El Malpais parke, yra nutikę ir kitų labai baisių dalykų. Tai labai pavojinga vietovė. Čia labai daug magnetizmo, todėl baterijos, elektronika ir kompasai yra nepatikimi. Net lėktuvams draudžiama skraidyti virš El Malpais".