Panamos kanalas amžiaus afera

Šiandien žodis "PANAMA" nueina užmarštin. Dabar apie Panamą dauguma žino tik tiek, kad tai tokia vasarinė kepuraitė. Tačiau dabar XX amžiaus pradžioje "Panama" buvo sukčiavimo ypatingai dideliais mastais sinonimas. Tiesa, sukčiavimas tas susijęs su maža Lotynų Amerikos valstybe, esančia Panamos sąsmaukoje. Šioje vietoje Atlanto vandenynas yra arčiausiai Ramiojo - vos už 65 kilometrų.

Idėja iškasti šioje vietoje kanalą kilo dar 1550 metais portugalų keliautojui Antonio Galvao. O po jo ši mintis sukosi daugelio verslininkų entuziastų galvose. Ir nieko stebėtino: plaukti aplink pietinį Amerikos pakraštį, Horno ragą, užimdavo daug laiko ir buvo pavojinga. Vienas dalykas - plaukioti burlaiviais ir garlaiviais aplink visą Pietų Amerikos žemyną, paaukoti kelias savaites ar net mėnesius. Ir visai kas kita - nepaliekant švelnių tropikų, praplaukti iškastu kanalu iš Atlanto į Ramųjį vandenyną ar atgal. Nauda akivaizdi.

Problema buvo ta, kad Panamos sąsmauka priklausė Kolumbijai. Ši Lotynų Amerikos respublika atsirado dar XIX amžiaus pradžioje, ir Kolumbijos vyriausybė kategoriškai nenorėjo įsileisti į savo šalį nei amerikiečių, nei europiečių. Daugybė visokių Europos valstybių agentų šmirinėjo aplink Kolumbijos teritoriją, tačiau veltui: Kolumbijos vyriausybė budriai stebėjo, kad niekas nieko negautų.

Sunku pasakyti, kodėl kolumbiečiai nenorėjo duoti jokių koncesijų “prakeiktiems gringo” ir įsileisti jų į savo šalį jokiomis, net ir, atrodytų, pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Matyt, labai įtarinėjo, kad jiems patiems nieko gero iš to nebus.

Pralaužti šią kolumbietišką sieną sugebėjo garsus savo nuopelnais ir nepaprastai garbingas žmogus -prancūzų aristokratas Ferdinandas de Lessepsas. De Lessepsų giminės atstovai tarnavo karaliams keletą šimtmečių, davė pasauliui garsių karvedžių ir diplomatų.

Ferdinandas Lessepsas labai išgarsėjo grandioziniu projektu - Sueco kanalo statyba. 1854 metais Egipto vicekaralius Saidas Paša suteikė Ferdinandui de Lessepsui koncesiją iškasti kanalą tarp Raudonosios ir Viduržemio jūrų. Milžiniškos, pasaulinės svarbos reikalas! Neplaukti aplink Afriką, kaip plaukė, pavyzdžiui, iš Sankt Peterburgo į Aliaską Rezanovo-Kruzenšterno-Lazarevo ekspedicijos aplink pasaulį laivai XIX amžiaus pradžioje, o iš Europos - per Viduržemio jūrą, kanalu į Raudonąją jūrą, o iš ten tiesiai į Indijos vandenyną!

Lessepsą palaikė Prancūzijos imperatorius Napoleonas III. Pinigai kanalo statybai buvo surinkti lengvai. Apskaičiavimai buvo tikslūs - ir inžineriniai, ir komerciniai. 1859-1869 metais vyko statybos. Nuo 1870 metų kanalas pradėtas eksploatuoti. Lygiai po 4 metų tiesaus kaip strėlė, 16 kilometro ilgio kanalo statybos išlaidos visiškai atsipirko, ir jis pradėjo duoti pelną.

Tai buvo nepaprastai pelningas projektas, kartu ir dalis pasaulio pertvarkymo, progreso, Europos mokslo 

ir technikos, žmogaus gebėjimo valdyti gamtą triumfas, Europos triumfas prie apsnūdusius Rytus.

Lessepso šlovė skambėjo labiau, negu mūsų laikais Bilo Geitso. Ir pelnytai!

...O 1875 metais Lessepsas užsidegė nauja idėja: Panamos kanalo idėja! Atsakyti tokiam žmogui Kolumbijos kongresas nesugebėjo. 1878 metais Lessepsas sukvietė Paryžiuje tarptautinį geografų kongresą, kuriame buvo aptariami įvairūs kanalo kasimo projektai.

Užduotis nebuvo tokia paprasta, kaip atrodė: Sueco kanalas buvo kasamas plokščioje kaip stalas vietovėje. O Panamos sąsmauka - tai džiunglės, raižyta vietovė, pelkės, uolingos kalvos. Audringos upės vingiavo šia vietove, po liūčių jos išsiliedavo.

Vieni mokslininkai siūlė iškasti požeminį tunelį. Kiti manė, kad reikia tiesti geležinkelį ir pervežti laivus sausuma nuo vandenyno prie vandenyno. Pats realiausias projektas buvo statyti kanalą su keliais šliuzais.

Bet pats Lessepsas paprieštaravo mokslininkams: reikia statyti kanalą jūros lygyje! Tokį pat kaip Sueco kanalas! Ši idėja neturėjo šalininkų nei tarp geografų, nei tarp inžinierių, nei tarp finansininkų. Tačiau Lessepso autoritetas nugalėjo. Ar jis ne “laimės kūdikis”?!

Taigi, buvo nuspręsta kasti kanalą jūros lygyje, skverbiantis per kalnus ir nusausinant pelkes. Viso pasaulio spauda nušvietė reklaminę Lessepso kelionę po būsimo kanalo statybos zoną. Lessepsas pareiškė, kad statybos tęsis 12 metų ir joms prireiks 600 milijonų auksinių frankų. Po šios kampanijos buvo sėkmingai įkurta “Tarptautinė tarpkontinentinio Panamos kanalo statybos kompanija” ir parduota 600 tūkstančių akcijų - kiekviena kainavo po tūkstantį auksinių frankų.

Greitai paaiškėjo, kad Centrinės Amerikos džiunglės buvo mažai panašios į idilines Artimųjų Rytų dykumas. Maliarija ir geltonoji karštinė išguldė darbininkus, upės išsiliedavo, nusinešdamos statinius ir mechanizmus, dėl drėgno klimato mašinos gedo. Culebra kalnų masyve teko iškirsti 55 metrų gylio ir 90 metrų pločio tranšėją.

Tačiau gamtos jėgos negalėjo nė lygintis su svarbiausiu dalyku: fantastišku, neįtikėtinu žmonių, stovėjusių prie šios statybos finansinių svertų, vagiliavimu.

Vienas iš jų buvo Kornelijus Hercas. Pradėjo jis kukliai, kaip medicinos sukčius. Būtent medicinos! Anglų kalboje yra specialus žodis “quack” - medicinos šarlatanas.

Visas ligas K. Hercas gydė vien elektros srove. Pasekmes, ko gero, nuspėti nesunku, net ir nežinant smulkmenų. Netrukus Kornelijus Hercas pabėgo į Europą, nes JAV buvo paskelbta jo paieška.

Beje, su savimi Hercas išsivežė nemažai. Tai matyti jau iš to, kad jis pradėjo palaikyti politinius veikėjus, įskaitant būsimą Prancūzijos ministrą pirmininką Žoržą Klemanso ir nemažai parlamento deputatų. Kaip palaikyti? “Reklamavo” juos savo laikraštyje ir davė pinigų rinkiminėms kampanijoms. Vadinasi, pinigų jis turėjo, ir nemažų.

Kartu su didžiuoju sukčiumi Hercu dirbo ir kiti, panašūs į jį. Jie organizavo tiesiog fejerišką vagystę Panamos kanalo statybose. Vien tik per prirašymus galima buvo praturtėti: jei tikėti dokumentais, sprendžiant pagal išlaidas, buvo iškasti mažiausiai trys kanalai! Be to, darbininkų algos buvo nuolat mažinamos, numirėliai mėnesių mėnesiais dokumentuose buvo rodomi kaip gyvi ir tvarkingai gaudavo atlyginimą (matyt, aname pasaulyje). Pinigų trūko katastrofiškai. Jie tirpo. Kanalo statyba į priekį judėjo labai menkai.

1881... 1883... 1884 metais buvo imamos naujos paskolos. Žmonėms buvo begėdiškai meluojama spaudoje, pasakojant apie milžiniškus darbų mastus, apie greitą statybos pabaigą...

Perkūnas trenkė iš giedro dangaus 1886 metais: paaiškėjo, kad per visą laiką nuo darbų pradžios 1881 metais buvo prakasta mažiau negu viena šeštoji viso kanalo ilgio. “Tarptautinės tarpkontinentinio Panamos kanalo statybos kompanijos” akcijų vertė nukrito su trenksmu. 1887 metais galutinai paaiškėjo, kad statyti kanalą jūros lygyje beprasmiška net ir bandyti. Lessepsas kreipėsi į inžinierių Aleksandrą Giustavą Eifelį. Tą patį! Eifelis kaip tik baiginėjo savo garsiojo bokšto statybą. Gal jis padės?

Lessepsas paprašė Eifelio parengti kanalo su šliuzais projektą... Lygiai tokį pat, kurio jis atsisakė.

Eifelis projektą parengė. Buvo apskaičiuota, kiek reikia pinigų. Pasirodė, kad reikia dar 1 milijardo 600 milijonų auksinių frankų, be jau išleistų.

Nespėjo... 1889 metų vasario 4 dieną Paryžiaus tribunolas paskelbė nutarimą uždaryti “Tarptautinę tarp-kontinentinio Panamos kanalo statybos kompaniją”. Kilo grandiozinis skandalas - ir finansinis, ir politinis. Jis sukėlė politinę krizę, dėl to žlugo Prancūzijos vyriausybė. Štai kokios būna avantiūros! Po jų net vyriausybės žlunga.

510 deputatų buvo apkaltinti korupcija. Vyriausybė atsistatydino. Politinė Klemanso karjera buvo sutepta visiems laikams. Sukčių likimas skirtingas... Vienas nusižudė, kiti pabėgo į svetingąją Britaniją. Triukšmas nesiliovė kelerius metus... Tribunolas pripažino kaltais ne tik akivaizdžius finansinius sukčius, bet ir Ferdinandą de Lessepsą, jo sūnų Šarlį ir net inžinierių Eifelį. Juk jis irgi klaidino žmones. Beje, “sėdėti” jiems neteko: buvo paskelbta amnestija, ir nacionaliniam herojui inžinieriui Eifeliui buvo suteikta malonė.

O nubausti Ferdinandą de Lessepsą buvo visiškai neįmanoma: jį apėmė visiškas marazmas, ir garsų, nusipelnusį senuką paleido namo tyliai numirti.

Jau vien šitos “panamos” užteko ilgam tarptautiniam triukšmui. Tačiau iškart po pirmos - antra!

Prancūzams nepavyko iškasti kanalo? Tada jį iškas amerikiečiai! Čia paaiškėja: kanalą kasti labiau apsimoka ne Panamoje, o Nikaragvoje! Nikaragvoje kasti būtų geriau: ilgiau, bet lyguma, dar ir 8-10 kartų pigiau. 1902 metais JAV Kongresas nusprendė skirti valstybės dotaciją kanalo Nikaragvoje statybai: 309 balsai “už” ir 2 balsai “prieš”. Bet juk tada nuvertės tarptautinės kompanijos akcijos! Kad neįvyktų tokių baisybių, kongresas “patepamas”. Kyšius davė beveik visiems, kad balsuotų “teisingai”. Po 8 mėnesių kongresas balsuoja jau už tai, kad kanalas būtų kasamas per Panamos sąsmauką... Šioje istorijoje daug keistenybių ir neaiškumų. Štai, pavyzdžiui, tokia detalė: tarptautinės kompanijos veikėjus priėmė JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas! Neįtikėtina... Bet yra ir dar labiau neįtikėtinas dalykas. Tame susitikime privatūs asmenys pranešė prezidentui keistą naujieną: Panamoje ruošiama revoliucija! Teodoras Ruzveltas susimąstė. Jis nepareiškė ypatingo noro palaikyti šią revoliuciją, bet ir palaikyti Kolumbiją laikė neteisinga JAV pozicija. Užuomina suprasta!

Ir čia į dienos šviesą išlenda dar vienas aferistas. Kažkoks Amadoras Guerrero - gydytojas terapeutas, tarnaujantis Panamos geležinkelyje. Šitam Amadorui buvo surengtas slaptas susitikimas su Ruzveltu. Apie ką kalbėjosi JAV prezidentas ir busimasis Panamos prezidentas, istorija nutyli. Žinoma tik, kad į Panamą Amadoras Guerrero grįžo su maišu, kuriam gulėjo nacionalinė vėliava, tik ką parašyta Panamos nepriklausomybės deklaracija ir daug grynųjų pinigų.

Guerrero pasikvietė septynis bičiulius. Visi - geležinkelio darbuotojai, daug metų dirbę kartu ir gerai pažįstami. Tie septyni dar atsivedė savo bičiulius ...apie 50 žmonių. 1903 metų lapkričio 3 dieną Panamoje kilo įdomūs įvykiai!

Guerrero atvyko pas Amerikos konsulą ir pareikalavo, kad betarpiškai per “pavergtųjų panamiečių sukilimą” prieš Kolumbiją Jungtinių Amerikos Valstijų konsulas ... eitų šalia jo, Guerrero, ir neštų rankose Amerikos vėliavą. Jei konsulas atsisakys, jokio “pasirodymo” nebus.

Taigi, versti kolumbietiškų grobikų ir okupantų pajudėjo apie keturiasdešimt Panamos patriotų. Kolonos priekyje žygiavo Guerrero ir Amerikos konsulas - kiekvienas su savo vėliava rankose.

Piktuosius okupantus atstovavo garnizono vadas generolas, jis vadovavo daugiau kaip tūkstančiui kareivių. Generolas jau gavo savo 15 tūkstančių dolerių ir iškart pareiškė: jis priverstas kapituliuoti, nes negalės įveikti pranašesnių priešų jėgų. Tokią telegramą jis išsiuntė į Bogotą, o pats pasidavė... Ir iškart buvo paskirtas naujos Panamos Respublikos kariuomenės vadu.

Panamos Kolono uoste stovėjo Kolumbijos karinis laivas “Bogota” ir amerikiečių karinis kreiseris “Boston”. Iš pradžių laivo “Bogota” kapitonas liepė šaudyti į “sukilėlius”. Pikti liežuviai paskui pasakojo, kad pirmos salvės aukomis tapo dviese: vietinės skalbyklos darbininkas kinas ir asilas, su kuriuo tas kinas vežiojo išplautus drabužius. Antros salvės nebuvo, nes kreiseris “Boston” pasuko pabūklus į laivo “Bogota” pusę ir su vėliavėlėmis perdavė signalą: “Užsičiaupk, arba mes tave išpusime iš vandens!”

Supratęs, kas čia vyksta, kapitonas apsivilko paradinį mundirą ir iškilmingai perdavė savo laivą Panamos lyderiui Guerrero. Ir iškart buvo paskirtas nepriklausomos Panamos Respublikos karinio jūrų laivyno admirolu.

JAV konsultas telegrafavo į Vašingtoną, kad Žemėje gimė dar viena demokratija. Atsakymas atėjo po 10 minučių: “Skubiai padarykite oficialų pranešimą apie naujos vyriausybės pripažinimą”.

Netrukus naujas nepaprastasis Panamos Respublikos pasiuntinys Jungtinėse Amerikos Valstijose Filipas Biuno pasirašė su JAV valstybės sekretoriumi susitarimą, kad Panamos Respublika perduoda Jungtinėms Valstijoms amžinam naudojimui teritoriją, esančią už 10 mylių į šiaurę ir 10 mylių į pietus nuo Panamos kanalo. 1432 kvadratiniai kilometrai žemės su 52 tūkstančiais gyventojų. Sutartį skubiai ratifikavo ir JAV, ir Panamos kongresai. JAV skyrė Panamai 10 milijonų dolerių, iš jų 3 milijonus iškart pasidalino tarpusavyje pirmieji 40 “kovotojų už laisvę”. Galite nesivarginti skaičiuodami, kiek pinigų atiteko kiekvienam; mat, dalinama buvo ne po lygiai, o pagal savotišką darbinio indėlio koeficientą, pagal nuopelnus tėvynei ir revoliucijai. Amerikiečiai greitai įveikė epidemijas tarp statytojų, tiesiog išvarę iš statybos visus sergančius mirti kuo toliau į džiungles, atvežė techniką ir įrangą. Buvo akivaizdu, kad prancūzai nepabaigė statybų dėl siaubingų vagysčių.

Prancūzai iškasė 28 milijonus kubinių metrų grunto, o amerikiečiai - 160 milijonų.

1914 metų rugpjūčio 15 dieną kanalas galiausiai buvo atidarytas. Jo ilgis - 65,2 km, gylis - iki 12,5 m, minimalus plotis - 91,5 m. 6 šliuzai! 17 tūkstančių laivų galėjo praplaukti kanalu per metus.

Bet tas įvykis praėjo beveik nepastebėtas, nes Europoje jau vyko Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečiai rengėsi pulti Paryžių... Ne kanalas tada rūpėjo. Visą XX amžių jis priklausė JAV. Panamai kanalas perduotas tik 1999 metų gruodžio 31 dieną.