Faraono ,,Echnatono maldos“ mįslė

Iki šiol Echnatono asmenybė pilna paslapčių. 2002 metų pavasarį visiškai netikėtai britų mokslo muziejaus mokslininkai-istorikai rado anksčiau nežinomą dokumentą. Jame buvo maldos tekstas egiptiečių kalba, kuri beveik pažodžiui pakartoja krikščionišką maldą ,,Tėve mūsų”.

Bet pagrindinė sensacija tyrinėtojų laukė šiek tiek vėliau, kai buvo nustatyta, kad šio dokumento amžius datuojamas maždaug tūkstantaisiais  metais prieš mūsų erą. Tai sukėlė tikrą sumišimą, nes tokia religija, kaip krikščionybė, tuo istoriniu laikotarpiu neegzistavo. Tuo labiau nebuvo ir Jėzaus Kristaus, kuris, pasak biblinių legendų, davė žmonėms maldą ,,Tėve mūsų”.

Vėliau mokslininkai nustatė, kad rastas dokumentas – tai aklojo malda, užrašyta faraono Echnatono. Mokslininkai negalėjo suprasti, kaip tarp šių dviejų maldų gali būti tiek daug sutapimų. Jie net darė prielaidą, kad Biblija buvo parašyta remiantis senovės Egipto tekstais.

Bet tuo pačiu metu ir sprendė dilemą, kas buvo Echnatonas – vieno dievo religijos įkūrėjas ir faraonas, kurį atmetė oficiali istorija.

Šių dviejų maldų panašumas toks įspūdingas, kad mokslininkai net neabejoja, jog tai yra vienas ir tas pats tekstas. Bet kuri iš šių maldų yra pirmoji? Ir kas davė žmonėms pagrindinę maldą – Jėzus Kristus ar senovės Egipto valdovas Echnatonas?

Vėlesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė dar daugiau neįtikėtinų ir stebinančių faktų. Buvo aptikta nemažai paralelių tarp senovės Egipto ir biblinių raštų.

Ryškiu to įrodymu yra ištrauka, paimta iš senovės Egipto teksto, datuoto 550 metais iki mūsų eros – taip vadinamo ,,Satni mito”, kuris iš tikrųjų pasakoja istoriją, panašią į biblinę legendą apie Jėzaus Kristaus gimimą. Panašų siužetą galima rasti ir evangelijoje pagal Luką, kurioje sakoma, kad angelas Gabrielius apsireiškė Mergelei Marijai su pranešimu, kad ji turi tapti Jėzaus Kristaus motina.

Tolesni tyrinėjimai rodė vis daugiau panašumų tarp egiptietiškų tekstų ir Biblijos. Pavyzdžiui, senovės Egipto mitologijoje Setas nori nužudyti Horo kūdikį ir jo motiną, Izidė priversta bėgti su juo. Panašiai yra ir Biblijoje pasakojimas apie Jėzaus šeimos pabėgimą į Egiptą, kad išvengtų kūdikių bausmės, sugalvotos Erodo. Daugybę panašių epizodų buvo atrasta ir vaizduose: senovės Egipto piešiniai, papirusai, bareljefai rodo faraono krikšto apeigą Nilo upėje. Panašūs siužetai egzistuoja ir krikščioniškoje religijoje. Tokiu būdu mokslininkai padarė prielaidą, kad senovės Egipto rankraštis yra pagrindinis Šventojo Rašto šaltinis.

Viename iš seniausių senovės Egipto religinės literatūros kūrinių mokslininkai taip pat nustatė istorijas, kurios turi daug bendro su Šventuoju Raštu. Ne per seniausiai mokslininkams pavyko išversti mitą apie Nilo dievą Sebeką – dievybę su krokodilo galva, minimą kaip deivės Neitės sūnų.

Ši dievybė yra viena iš būtybių, atsiradusių iš vandens ir davusių pasauliui pradžią. Ji vaizduojama bedalinanti žuvį ir duoną bei galinti vaikščioti vandens paviršiumi. Biblijoje yra taip pat paminėta, kad Jėzus galėjo vaikščioti vandeniu.

Visi šie momentai pastūmėjo istorikus studijuoti istorines kronikas. Jų tyrinėjimai visiškai netikėtai privedė prie 1923 metų įvykių ir prie Šliselburgo tvirtovės kalinio. Tai buvo revoliucinierius-populistas Nikolaj Morozov, kuris tuo metu rašė knygą ,,Kristus”, istorinio mokslo pasaulyje sukėlusią skandalą. Autorius iškėlė maištingą tam laikmečiui hipotezę, kad Izraelis ir Egiptas yra viena valstybė su viena valdančiąja dinastija. Vienintelis valdovas, kuris atsisakė priimti daugiadievybę, buvo Echnatonas, kuris meldėsi vienam dievui. Be to, Morozovas išsakė sensacingą teoriją, pagal kurią Echnatonas ir Jėzus buvo viena ir ta pati istorinė asmenybė.

Ilgą laiką nebuvo nė vieno įrodymo Morozovo teiginiams, bet istorikams pavyko archyvuose rasti 2002-ųjų metų medžiagos. Straipsnyje buvo rašoma apie keistą incidentą, kuris įvyko Barselonoje, kai kunigas atsisakė atlikti apeigas. Tuomet bažnyčios vadovybė susilaikė nuo komentarų, bet žurnalistams pavyko sužinoti, kad Llogari Pujol buvo pasirengęs atsisakyti šventos tarnystės.

Kaip paaiškėjo, to priežastis buvo istoriniai faktai, kuriuos jis atrado tyrinėdamas senovės Egipto religiją. Remdamiesi šiais atradimais, mokslininkai galėjo pateikti versiją, kad Jėzus ir Echnatonas buvo viena istorinė asmenybė. Norėdami patvirtinti arba paneigti šią hipotezę, mokslininkai turėjo nustatyti, kas iš tikrųjų buvo senovės Egipto valdovas.

Šiandien Berlyno Pergamo muziejuje saugojama daugiau nei du šimtai lentelių, kurių abiejose pusėse yra senoviniai tekstai. Pasak ekspertų, jos praeityje sudarė vientisą plokštę. Ir jose esanti informacija galbūt leis įminti senovės paslaptis.

Šios lentelės buvo rastos 1887 metais mažoje Tel el-Amarna gyvenvietėje, esančioje prie Nilo. Moteris rado keletą lentelių su keistais užrašais, už kurias tikėjosi gauti šiek tiek pinigų. Norėdama daugiau užsidirbti, ji sulaužė lenteles ir pardavė jas atskirai. Pirkėjas iš karto suprato, kad į jo rankas pateko senovės tekstas ir pasiūlė lenteles keletui muziejų. Berlyno mokslininkai akimirksniu įvertino radinį. Kaip paaiškėjo, ant lentelių buvo užrašytas 18-tos dinastijos faraonų Amenchotepo III ir jo sūnaus Echnatono, vieno iš paslaptingiausių Egipto faraonų, archyvas. Pasak amžininkų atsiminimų, jis neatrodė kaip kiti žmonės. Echnatonas turėjo neįprastą išvaizdą su pailga kiaušinio formos kaukole, neįprastos formos pėdomis ir pirštais bei moteriška figūra. Įdomu tai, kad daugiau nei vienas iš valdovų taip neįprastai nebuvo vaizduojamas. Tai lėmė, kad kai kurie tyrinėtojai darė prielaidą, jog Echnatonas buvo kažkokio nežemiško genetinio eksperimento rezultatas.

Istorikai teigia, kad jo veidas buvo subjaurotas genetinėmis anomalijomis. Kai kurie mokslininkai manė, kad karalius kentėjo nuo kelių sindromų, ypač, nuo Marfano, kurio pasekoje pailgėja galūnės. Kita vertus, tikėti, jog faraonas buvo paliegęs žmogus neleidžia tai, kad visas jo tariamas ligas negalima sujungti kartu. Taigi, pavyzdžiui, dėka šiuolaikinių medicininių eksperimentų, buvo nustatyta, kad moteriško hormono perteklius yra vyrų nevaisingumo priežastis, tačiau yra žinoma, kad Echnatonas turėjo didelį haremą ir daug vaikų.

Visi šie faktai privedė prie to, kad vis daugiau ir daugiau mokslininkų linkę manyti – neįprasta Egipto valdovo išvaizda įtakota nežemiško įsikišimo. Be to, šios hipotezės naudai yra ir kai kurie jaunojo Echnatono valdymo ypatumai. Istorikai, kurie tyrinėja faraono biografiją, teigia, kad jis buvo subrendęs ir priimdavo pagrįstus sprendimus, nors jam tebuvo tik apie dvidešimt metų. Tačiau labiausiai istorikus domina pagrindinis Egipto karaliaus nuopelnas – vieno dievo garbinimas. Kaip jaunasis faraonas galėjo atsilaikyti prieš tuometinius senojo Egipto kunigus, kurie šimtus metų stiprino savo galią ir valdžią garbindami daugybę dievų?

Yra mokslininkų nuomonė, kad kosminiai ateiviai lankė mūsų planetą, o žmonės juos garbino kaip dievus. Taip gimė daugiadievystė. O Echnatonas buvo išsiųstas į žemę kaip gelbėtojas, kuris sukūrė Saulės dievo kultą. Jis visiškai atsisakė savo protėvių tradicijų, jo naujojoje religijoje buvo atmetamos visos senovės dogmos. Egipte buvo uždraustas Ozyrio – pagrindinės dievybės, mirusiųjų karalystės valdovo, gyvenimo po mirties globėjo kultas. Echnatonas teigė: ,,Yra tik vienas dievas, mano tėvas. Galiu kreiptis į jį dieną naktį.”

Echnatono simboliu tapo Saulės diskas, kuris buvo vaizduojamas kaip Saulė su spinduliais ir ištiestais delnais galuose. Karalius skelbė tikėti į visa, kas gyva. Reikėtų pažymėti, kad jo religijos tęsinį galima rasti ir kitose religijose. Taip, dalinai, nimbas virš senovės Romos ir senovės Graikijos herojų bei dievų galvų liudijo apie tai, kad jie nežemiškos, antgamtinės, aukščiausiosios būtybės. Nimbas virš galvos reiškė, kad žmogus yra ,,išrinktas Saulės”.

Tarp istorikų lieka nemažai klausimų, susijusių su valdovo Echnatono mirtimi. Jo mirties priežastis yra nežinoma. Oficialūs dokumentai teigia, kad jis buvo nunuodytas, bet jokių įrodymų apie tai nėra. Be to, jo palaikai taip pat dar nėra rasti. Yra rasta ginčytina mumija, tačiau, kad tai Echnatono mumija, nėra įrodyta.

Kaip pažymi šiuolaikiniai istorikai, metų skaičius, kuriuos nugyveno Echnatonas ir Jėzus, sutampa – tai 33 metai. Yra hipotezė, kad Egipto karalius buvo nukryžiuotas pagal vieną iš seniausių ritualų, apakintas ir nužudytas. Tame istorikai mato analogiją su Kristumi.

Iki šiol Echnatono asmenybė pilna paslapčių. Daugybė mįslių slepiasi po tūkstantmečio dulkėmis ir jų niekaip nepavyksta įminti. Kodėl Echnatonas mirė gana jaunas? Kas buvo jo žmona – Nefertiti? Kas atsitiko jo vaikams, kai jų tėvas buvo užmirštas? Tyrinėtojų žodžiais, šio senovės faraono vardas susietas su beveik didžiausia istorijoje gyvenimo tragedija – valdovo išvarymas iš savo karalystės.

Iki šiol apie senovės Egipto valdovą Echnatoną beveik nieko nežinoma. Kunigai, kuriuos jis gyvendamas taip aktyviai persekiojo, dėjo visas pastangas, kad jo vardas būtų užmirštas. Echnatonas, skirtingai nei daugelis kitų senovės valdovų, žinomas daugiau kaip faraonas-romantikas, buvo visiškai susižavėjęs savo idėja. Mokslininkai iki šiol daug diskutuoja apie jo asmenybę, tyrinėja ir analizuoja jo sprendimus ir veiksmus. Bet visi sutinka, kad Echnatonas buvo valdovas-reformatorius, savo gyvenimą paskyręs naujų idėjų skatinimui. Tai – naujos religijos kūrėjas, nesuprantamos ir ne visiškai priimtos amžininkų. Ir būtent tame yra jo didžioji mįslė…