Civilizacijos paslaptys. Bibliniai artefaktai ar klastotė?

Pirmosios Jeruzalės šventyklos laikų akmeninė plokštė ir kiti artefaktai, kurie tariamai dokumentavo Biblijos istorijas, gali būti netikri. Štai kas rašoma 2016 m. vasario mėn. žurnale korrespondent.net:

,,2001 metų liepą privatus detektyvas Yitzhakas Cu pasiūlė dviems Jeruzalės profesoriams patikrinti autentiškumą ir parduoti kažkokį senovinį daiktą. Tai buvo stačiakampio formos juodas akmuo su įspaustu senoviniu tekstu“.

Mokslininkai buvo sukrėsti tuo, ką pamatė. Prieš juos gulėjo archeologinis artefaktas, kuris įrodo pirmosios Jeruzalės arba Saliamono šventyklos egzistavimą, – ji iki šiol buvo laikoma mitine struktūra. Pagal Bibliją šventyklą sunaikino babiloniečiai, kurie užpuolė Jeruzalę Babilonijos karaliaus Nabuchodonosaro II laikais.

Nors Biblija Saliamoną apibūdina kaip didžiausią ir išmintingiausią iš Senojo Testamento valdovų, nėra jokių archeologinių įrodymų nei iš šventyklos, nei iš jo karalystės, kuri egzistavo prieš tris tūkstančius metų. Akmuo, kurį atnešė Cu, buvo pirmasis iš jų.

,,Mus pasiekė liekanos iš keramikos, kai kur išliko sienų fragmentai, bet, deja, nieko monumentalaus, – pasakoja Tel Avivo universiteto profesorius Israel Finkelstein. – Mes neturime jokių didžiosios Saliamono karalystės archeologinių įrodymų, ir viskas, kuo mes remiamės, tai Biblijos tekstas, tačiau ir šis tekstas buvo parašytas gerokai vėliau”. Šis artefaktas tikrai pradžiugino mokslininkus.

Hebrajų raštu išraižyta paslaptinga plokštė atkartojo istoriją iš Senojo Testamento apie remonto darbus šventykloje karaliaus Jehoašo valdymo laikais, kuris gyveno 100 metų vėliau negu Saliamonas, tačiau iki šventovės sudeginimo.

Akmuo, galiausiai pavadintas Jehoašo plokšte, pateko į vieną Izraelio mokslo įstaigų – geologijos centrą. Jo specialistai po eilės ekspertizių nustatė, kad artefaktas autentiškas ir 2003 metų sausio mėnesį apie tai paskelbė viešai.

Žiniasklaidai, o kartu ir daugiamilijoninei tikinčiųjų bendruomenei tai buvo sensacija – rastas vos ne pirmasis biblinių tekstų archeologinis įrodymas. Akmuo buvo pateiktas pardavimui.

Remiantis įvairiais skaičiavimais, savininkas, kuris pageidavo likti anonimu, prašė už jį nuo 3 iki 10 milijonų dolerių. Be to, buvo pageidauta, kad reliktas liktų Izraelyje ir taptų prieinamas plačiajai visuomenei. Įsigyti artefaktą nusprendė didžiausias Izraelio šalies muziejus Jeruzalėje.

,,Mes, žinoma, buvome suinteresuoti įsigyti eksponatą, kuris padėtų muziejui įvykdyti savo misiją. Ir ši užduotis – supažindinti lankytojus su bibline archeologija”, – pasakoja muziejaus direktorius Džeimsas Snaideris (James Snyder) dokumentiniame BBC King Solomon’s Tablet of Stone filme.

Prieš išsiskirdamas su milijonais, Snaideris nusprendė apsidrausti ir dar kartą patikrinti radinio autentiškumą. Deja, pirkimo išvakarėse artefakto savininkas ir pats eksponatas paslaptingai dingo. Izraelio senienų institucijos tyrėjai, turintys specialų skyrių tokiems tyrimams, išnaršė visą šalį ir galiausiai užčiuopė pėdsakus. Buvo susidomėta gerai žinomu verslininku ir kolekcininku Odedu Golanu (Oded Golan), pas kurį ir buvo rastas akmuo.

Sekanti, išsamesnė artefakto ekspertizė atskleidė, kad akmuo padirbtas. 2003 metų vasarą, kai Izraelio istorijoje kilo didžiausias archeologinis skandalas, Golanas buvo suimtas.

Iš istorijos:

Pastatęs šventyklą, karalius Saliamonas pirmiausia įnešė į ją Sandoros skrynią – šventą skrynią su dešimt Dievo įsakymų, išraižytų akmenyje. Pastatas simbolizavo Dievo buveinę Žemėje ir tuo metu buvo pagrindinė Izraelio žmonių šventovė. Šventykla buvo labai išpuošta, dekoruota iš vidaus: išklota kedro ir aukso panelėmis, viduje stovėjo paauksuotos cherubų skulptūros.

Pagal Bibliją šventykla stovėjo nuo Saliamono laikų iki 586 m. pr. m. e., kol buvo sunaikinta. Dabar jos vietoje ant Šventyklos kalno, Jeruzalės širdyje, įsikūrusios didžiausios islamo ir judaizmo šventovės – Al-Aqsa mečetė ir Raudų siena.

Išskyrus biblines istorijas, kurios buvo užrašytos praėjus daugiau nei 400 metų po Saliamono mirties, jokių archeologinių įrodymų neaptikta, bet nepaisant to, karalius laikomas istorine asmenybe. Biblijoje labai išsamiai aprašyta apie jo valdymą, taip pat ir apie Pirmosios šventyklos likimą. 4 Karalių knygos 12 skyriuje minimi šventyklos restauravimo darbai, kuriuos nurodė karalius Jehoašas. Jis ragino kunigus visą paaukotą sidabrą, kurį atneša į Viešpaties namus ateinantys, skirti Viešpaties namams. Labai panašus tekstas buvo ir ant paslaptingos plokštės apie šventyklos remontą karaliaujant Jehoašui: ,,Aš atkūriau statinius ir ištaisiau sugadinimus šventykloje ir ant sienų aplink.”

Ben Guriono universiteto profesorius Victor Hurowitz‘as, atlikinėjęs antrą artefakto ekspertizę, iš dalies filologinę, pripažino, kad užrašo ant akmens kalba ir stilius – biblinis.

Jeigu vienas ar kitas daiktas randamas kasinėjimo metu, tai nustatyti jo autentiškumą yra paprasčiau, nes yra žinoma kur jis buvo rastas, – aiškina ekspertai. Tačiau ant Šventyklos kalno kasinėjimai yra oficialiai uždrausti, atsižvelgiant į musulmonų bendruomenės reikalavimą.

Nors yra versija, kad akmuo buvo rastas būtent čia – statybos vietoje tarp šiukšlių šalia Šventyklos kalno, bet Snaideriui nepatvirtinti gandai netiko. ,,Būtina atsekti daikto istoriją nuo kasinėjimų laiko, jei tai įmanoma, ir buvimo savininkų rankose iki to momento, kai objektas pateks pas mus“- sako jis.

Ir taip, tuo momentu, kai muziejus bandė pradėti savo tyrimą, akmuo dingo. Mokslininkams ir valdžios pareigūnams tai sukėlė dar rimtesnių abejonių dėl jo kilmės.

,,Mes apvažinėjome visą Izraelį nuo šiaurės iki pietų, – sakė Amir Ganor‘as, Senienų tarnybos tyrėjas. – Tas privatus detektyvas beveik nepaliko jokių įkalčių. Galų gale, mes jį radome Ramat-Gan mieste. Jis pasakė, kad jį pasamdė Odedas Golanas”.

Kai tyrėjai nedelsiant užgriuvo didžiausios Izraelyje senienų kolekcijos savininką, jis aiškino, kad nėra akmens savininkas, o tik atliko tarpininko vaidmenį, o kur dabar yra tas akmuo, nežino. Golanas taip pat pasakė, kad akmens savininkas miręs ir relikvija yra pas jo našlę, gyvenančią Palestinoje, o ryšio su ja neturi.

Tačiau tyrėjai sužinojo vieną įdomų faktą: Golanas, pasirodo, yra kito gerai žinomo artefakto – Šv. Jokūbo osuarijaus savininkas, kuris buvo pristatytas pasauliui prieš metus ir eksponuojamas Royal Ontario muziejuje (Kanada). Pažiūrėti į pasaulinę sensaciją atėjo beveik 100 tūkstančių žmonių.

Osuarijus – archeologijoje vadinamas indas, skirtas mirusiojo kaulams laikyti. Tokios relikvijos buvo dažnas objektas, randamas per kasinėjimus Izraelio kapavietėse. Golano osuarijus buvo ypatingas – jame buvo užrašas aramėjų kalba – ,,Jokūbas, Juozapo sūnus, Jėzaus brolis”. Specialistai paskelbė, kad šis osuarijus tai pirmasis realus įrodymas apie Kristaus egzistavimą. Tačiau vėliau daugeliui ekspertų kilo rimtų abejonių dėl dviejų neįtikėtinų radinių su tuo pačiu vardu. ,,Vienas ir tas pats kolekcininkas buvo susijęs su neįtikėtinos vertės radiniais. Arba tai nematyta sėkmė, arba čia kažkas ne taip”, – sako Izraelio laikraščio ,,Maariv“ korespondentas Boaz Gaon‘as.

Panašūs įtarimai kilo ir Izraelio valdžios institucijoms. Policija darė kratą Golano namuose ir biuruose, kur ir buvo rasta dingusi plokštė. Tuomet specialiai kalbininkų, archeologų ir geologų komisijai reikėjo nustatyti abiejų daiktų kilmės pobūdį.

Pirmą abejotiną detalę aptiko V. Hurowitz‘as. Pagrindinė teksto ant akmens frazė ,,…ir ištaisė sugadinimus šventykloje“ senąja hebrajų kalba skambėjo kaip ,,bedek bait”, nors šis žodžių junginys Saliamono laikais buvo priešingos reikšmės, tvirtina V. Horowitz‘as. Jei šiuolaikinėje hebrajų kalboje šie žodžiai reiškia ,,ištaisyti”, tai Biblijoje – ,,kenkti”. Tokiu būdu frazė virsta į nesąmonę.

,,Išvertus tai reikštų: ,,aš pakenkiau šventyklai”. Atsižvelgiant į užrašą ant akmeninės plokštės, kad karalius didžiuojasi šventyklos atstatymu, tai ši frazė – visiškas absurdas,“- mano Hurwitz‘as.

Tašką tyrime padėjo tiksliųjų mokslų atstovai. Dar atliekant pirmąją ekspertizę patinos sudėtyje – ploname sluoksnyje, kuris susidarė per šimtus ir tūkstančius metų ant akmens nuo jo sąveikos su oru, vandeniu ir dirvožemiu, t. y. aplinkos kur jis buvo, – archeologai atrado kalcio karbonato. Tai rodo, kad objektas iš tikrųjų per amžius išgulėjo Jeruzalės apylinkėse.

Patinoje taip pat buvo rasta medžio anglies dalelių, kurių amžius rodė 2300 metų. Ir, pagaliau, aptiktos mažiausios aukso dalelės, kurios liudija, kad akmuo buvo Saliamono šventykloje gaisro metu,  ji, kaip žinoma, iš vidaus buvo išpuošta auksu.

Visa tai mokslininkams davė pagrindo pateikti pirmąją išvadą dėl akmeninės plokštės autentiškumo. Bet dabar ekspertams kilo įtarimų, kad patina buvo dirbtinai sukurta iš visų šių medžiagų mišinio.

Galutinė patinos analizė buvo patikėta vienam iš geriausių šalies archeologų – Tel Avivo universiteto profesoriui Yuval Goren‘ui. Jis nustatė, kad kitos akmens pusės paviršiuje yra tik kvarco, bet nebuvo kalcio karbonato, charakteringo Šventyklos kalno uolienai. Ši patinos dalis negalėjo susidaryti Jeruzalėje, padarė išvadą mokslininkas.

Mįslė, kodėl patina ant abiejų akmens pusių yra tokia skirtinga, po truputį pradėjo aiškėti kai Y. Goren‘as pradėjo tyrinėti dangą išgraviruotų raidžių viduje. Ji lengvai atsiskirdavo, skirtingai nuo patinos aplink.

,,Jei nuvalyti raides, tuomet paviršiuje matosi jų suformuoti įdubimai, – jie buvo padaryti visai neseniai, – sako archeologas. – Matosi paraleliniai pėdsakai, palikti kaltu ar drėle, kažkokiu elektriniu įrankiu”.

Be to, profesorius patinoje aptiko jūros fosilijų dalelių, išeitų, kad akmuo ilgą laiką gulėjo jūros dugne. O Jeruzalė yra toli nuo jūros.

Mokslininkai padarė išvadą: vietoje būtino tikrosios patinos sudėties komponento – kalcio karbonato – padirbinėtojai panaudojo kreidą su jūros fosilijomis. Geochemikai taip pat nustatė ir viršutinio sluoksnio formavimosi temperatūrą. Ji pasirodė gana per aukšta natūraliai aplinkai – +40-50 laipsnių – daug didesnė nei ta, kuri vyravo Jeruzalėje per pastaruosius tris tūkstančius metų.

Padirbinėtojai sudedamąsias ,,patinos“ dalis iš pradžių smulkino į miltelius ir tada maišė karštame vandenyje. Jei naudoti karštą vandenį, danga tvirtai prisiklijuoja prie daikto paviršiaus.

Po to mokslininkai ėmėsi Šv. Jokūbo osuarijaus – ir čia taip pat nustatė neseną užrašą, padengtą dirbtine patina.

2003 m. birželio 18 d. Izraelio valdžios institucijos paskelbė verdiktą: artefaktai – netikri. Izraelio archeologijoje kilo skandalas: klastotojai apgavo pirmaujančius šalies mokslininkus.

,,Klastotės diskredituoja archeologiją kaip mokslą, mokslas pasirodo šališkas, istorija – klaidinga, archeologija tampa netikslus mokslas, – sako Goren‘as. – Kuo daugiau tokių padirbinių, tuo toliau nuo tiesos mokslininkų išvados”.

P. S.

Po apie dešimtmetį trukusių teismų, ginčų bei įrodinėjimų, Golanas buvo išteisintas. Anot teisėjų, nors kolekcininko kaltė neįrodyta, kaip reikalaujama baudžiamojoje teisėje, kalbant apie osuarijų nėra ir jo autentiškumą patvirtinančių įrodymų. Galima tikėtis, kad mokslininkai tyrinės užrašą, ateityje paaiškės ar jis tikrai autentiškas.

Bylos nutraukimu diskusijos dėl artefaktų tikrumo nesibaigia. Tiesą parodys laikas.