NSO istorija. Ar egzistuoja NSO?

Jei tikėti rašytiniais metraščiais, NSO buvo stebimi visada ir visur. Patys pirmieji neatpažintų objektų arba ateivių vaizdai buvo įamžinti tikriausiai prieš 10-15 tūkstančių metų Kinijos urvuose, Italijos, Prancūzijos Dordonės provincijoje, Ispanijos La Pasiega, esančiose olose.

…XXVI a. pr. m. e. senovės Kinijos metraščiuose gana išsamiai, dauguma net su techninėmis detalėmis aprašyti žmonių ir robotų (vienodų žmonių brolių) atvykimas įvairiausių konstrukcijų skraidančiaisiais objektais. Vienas iš tokių atvykėlių – Huangdi tapo net imperatoriumi. Jis išmokė kinus kasti šulinius, kurti muzikos instrumentus, gydyti akupunktūra, atlikinėti astronominius matavimus, sudaryti kalendorių ir dar daugelio kitų dalykų. O vėliau drauge su septyniasdešimt ,,gentainių“ išskrido savo ,,drakonu” tariamai į Syuan Yuan žvaigždes – Liūto žvaigždyną…

…XX a. pr. m. e. senovės japonų karalius tapo septynių diskų atvykimo liudininku. Japonijos Kyushu provincijoje San Chin kapavietėje yra atvaizdas, kuriame senovės karalius sveikina dangaus atvykėlius…

…IV a. pr. m. e. indų rankraščiuose aprašytas techninis NSO ,,vimana“, taip pat ir šio prietaiso-įrenginio charakteristika, t.y. kaip, kokiu greičiu ar kokiame aukštyje ši vimana gali skraidyti.

…Senovės Egipte prieš 3500 metų minima, kad trys faraonai matė ugnies skritulius danguje: vieną dieną jie regėjo vieną ugnies skritulį, o po kelių dienų danguje jų buvo daugybė. Apie paslaptingą skritulį įrašus papiruse paliko faraonas Tutmozis III.

…Šumerų tekstuose minimi keisti fenomenai ir juos valdantys spinduliai.

Trumpai tariant, senovės kronikose nemažai informacijos apie pastebėtus danguje neatpažintus skraidančius objektus. Pavyzdžiui, vien tik Romos istoriko Juliaus Obsequens darbuose galima aptikti 63 kartus apvalių skraidančių rutulių ar diskų aprašymus, Tito Livijaus – 30 kartų, Gajaus Plinijaus Vyresniojo – 26, Dio Kasijaus – 14, Cicerono – 9. Analizuojant 50 romėnų autorių kūrinių, nustatyta, kad vien tik ugniniai šviesūs objektai pasirodė danguje ne mažiau kaip 39 kartus, skraidančios lėkštės – 11 kartų, ,,rutuliai“ – 8, naktinės ,,saulės“ – 5 kartus.

Viduramžiais skraidančių lėkščių pastebėjimai nemažėjo. Daugelyje šalių buvo fiksuojami skraidantys ,,diskai“, ,,rutuliai“, ,,lėkštės“, ,,ratai“ ir pan. Rusijoje išliko dokumentinis patvirtinimas apie vieno iš tokių objektų pasirodymą 1663 metų rugpjūčio 15 d. virš Robozero kaimo Vologodsko gubernijoje. Vietiniai gyventojai ir šventikai apie pusantros valandos stebėjo žėrinčio rutulio virš ežero trumpalaikius manevruojančius pasirodymus-dingimus. Kaip teigiama, jis buvo apie 40 m skersmens. Drąsiausi valtimi bandė priplaukti arčiau paslaptingo kamuolio, tačiau juos stabdė karštis, sklindantis nuo jo. Taip pat teigiama, kad nuo objekto sklido ryški šviesa, kuri apšvietė ir 8 m gylio ežero dugną. Kartkartėmis nuo jo nusitiesdavo du spinduliai…

Artėjant XIX amžiaus pabaigai neidentifikuotų objektų skaičius tik didėjo. Galiausiai XX amžiuje prasidėjo masinis jų stebėjimas, o didžiausias  pikas vyko Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Tačiau dabar nusistovėjusio NSO pavadinimo tuomet nebuvo, jie buvo vadinami ir meteoritais, ir Dievo ženklais, bet dažniausiai – slaptaisiais priešo techniniais išradimais. Ryškūs žėrintys rutuliai dažnai persekiodavo priešingų kariaujančių pusių lėktuvus. Anglai manė, kad tai vokiečių baudžiamieji ginklai, vokiečiai ir japonai tikėjo, kad jie buvo susiję su Amerikos prietaisais, o amerikiečiai įtarė, kad šie rutuliai yra pagaminti sovietų.

Nuo XX amžiaus pradžios ir iki 80-ųjų NSO ne kartą buvo bandyta apšaudyti įvairiomis karinėmis priemonėmis. Labiausiai žinomas mūšis, įvykęs netoli Los Andželo 1942 metų vasario 25 d., kai amerikiečiai apie dviejų dešimčių NSO grupę pripažino kaip japonų lėktuvus. Oro gynybos pajėgos atkakliai apšaudė paslaptingus sferinės formos objektus, tačiau nesėkmingai, – likę nepažeisti jie dingo…

Atvirai apie NSO pradėta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo. Paslaptingų objektų danguje pastebėjimų skaičius nuolat didėjo ir išalkusiai be sensacijų pokarinei žiniasklaidai tereikėjo tik preteksto, kad pakeistų temą. Ir tokia proga pasitaikė: 1947 m. birželio 24 d. pilotas mėgėjas Kennethas Arnoldas, skrisdamas savo lėktuvu JAV šiaurės vakaruose, sutiko keistus objektus, kurie ,,pasišokinėdami“ skriejo dangaus skliautu. Kennethui pavyko padaryti keletą nuotraukų ir rodydamas jas žurnalistams, palygino šiuos objektus su ,,keptuvėmis”, tačiau žiniasklaida panaudojo kitą terminą – ,,lėkštės”, – tokiu būdu, lyg ir pabrėždama šios temos skeptiškumą.

Sensacija, kaip manė ir patys žurnalistai, ilgai ,,neišsilaikys“, tačiau… ir praėjus dešimtmečiams vis atsiranda liudininkų, kurie stebi paslaptingus objektus.

Šia problema susidomėjo tiek kariškiai, tiek mokslininkai (jie ir sugalvojo terminą ,,NSO”), daugelis tada manė, kad po kiek laiko nežinomų skraidančių objektų paslapties uždanga atsiskleis. Tačiau jau daug dešimtmečių NSO kaitrina daugelio žmonių vaizduotę ir iki šiol klausimų yra daugiau nei atsakymų…

Turbūt nedaugelis šiandien prisimena, kad vieną dieną skraidančių ,,lėkščių“ paslaptis buvo visiškai atskleista, kai autoritetinga amerikiečių mokslininkų komisija išanalizavusi liudytojų parodymus, padarė kategorišką išvadą, kad visi atvejai arba fikcija, arba… nestabilių žmonių haliucinacijos. Atrodė, kad viskas – paslapties daugiau nėra! Autoritetingomis išvadomis reikėtų tikėti, tačiau vėlgi seka įdomūs pranešimai:

Henris Fordas II (Ford Motor Company prezidentas 1945–1960 m.) su kitais žmonėmis, tame tarpe mokslo, verslo atstovais, 1968 m. balandžio mėn. lėktuvu DC-8 skrido virš Ostino, Teksaso valstijoje. 10 000 metrų aukštyje jie pastebėjo NSO, kurį gana ilgai galėjo atidžiai stebėti. Liudininkų vertinimu jis buvo daug didesnis už jų lėktuvą ir skriejo maždaug 900 kilometrų per valandą greičiu. Apie incidentą buvo pranešta Detroit News.

,,Mes matėme kažką apvalaus ir balto”, – sakė Fordas. – ,,Tai buvo tarsi patiekalas. Jis liko su mumis, bet per atstumą… Aš iš tikrųjų tai mačiau, tai buvo tikras objektas ir jį galima vadinti NSO. Jis buvo gana ilgai, man net atsibodo žiūrėti į jį. Paklauskite apie tai kitų.“ O vienas iš tų kitų pasakė: ,,Jis atrodė kaip didelis sidabrinis doleris. Galėjau jį matyti iš kiekvieno lango plokštumoje. Tai tikra istorija, kurią mes visi matėme, tai tikra istorija!“

Taip, NSO iš istorijos neišbrauksi: jie metraščiuose, religinėse knygose, pasakojimuose, piešiniuose ir vaizdajuostėse, tačiau pripažinta ufologija kaip ir anksčiau lieka daugumai žmonių kažkuo labiau primenančiu mistiką, kažkuo nesuprantamu, kuo tik įmanoma, tačiau tik ne ,,normaliu“ mokslu. Taip yra pirmiausia todėl, kad ištisus dešimtmečius nei mėgėjai, nei specialistai iš slaptų laboratorijų negali duoti konkretų atsakymą į klausimą, kas yra NSO. Ir galima manyti, kad taip yra todėl, kad nėra patikimų faktų ir įrodymų (ne diskusijų tema, kaip sako mokslininkai). Priešingai, faktų, įskaitant ir nesuderinamus, yra labai daug, tiek daug, kad susieti juos kartu dar nepavyko niekam.

Mokslininkų rankose yra pavyzdžių, nuolaužų, kurios yra aiškiai nuo dirbtinių struktūrų, tuo pačiu metu nuo tokių, kokių padaryti neįmanoma su šiuolaikinėmis technologijomis. Iš kur jos kilusios paaiškinti taip pat negali, yra tik versijos. Be to, mūsų planetoje yra vietų, kur stebėtojai po NSO pasirodymo aptinka nežinomos aukštosios technologijos pėdsakų.

Na, o NASA? Ji oficialiai neigia NSO, kartais įvardijamų kaip skraidančių objektų, egzistavimą, tačiau pavieniai NASA pareigūnai ir astronautai teigia matę NSO. Prieštaringų nuomonių yra ir apie nuotraukas – veido, kelių, piramidžių Marse, keistų skraidančių objektų Mėnulio paviršiuje.

Yra tūkstančiai fotografijų, filmų ir vaizdajuosčių, radarų ir kitų prietaisų įrašų, kurie buvo gauti netiesioginio kontakto su NSO metu, kaip, pavyzdžiui, 1957 m. liepos 17 d. Amerikos lėktuvas, aprūpintas specialia elektronine aparatūra RB-47. Yra tūkstančiai ataskaitų, pranešimų ir liudininkų parodymų apie neatpažintų objektų pasirodymą danguje, ant žemės, ant vandens bei po juo, kuriuos šiandien negalima paaiškinti kaip gamtos reiškinius ar žmogaus sukelta veikla. Yra daugybė ir vadinamų netiesioginiais įrodymų, kaip, pavyzdžiui, jau minėti įrašai istoriniuose archyvuose ir kronikose. Ir daug daugiau, su įvairiais patikimumo laipsniais, žinoma. Tačiau jeigu nors 50 proc., ar net 90 proc. informacijos nepasitvirtins, – o ką daryti su likusiais procentais?!