Sutikote "savo žmogų"? Septyni ženklai

Instinktų lygmenyje savo žmogų atpažįstame netgi ne per sekundę – per sekundės dalis. Nuo žilos senovės žmonės neturėjo laiko uždavinėti naujam žmogui klausimų, įsižiūrėti į jo elgesį ir įpročius. Žaibiškai suveikdavo atpažinimo programa „savas-svetimas“. Tai ir padėjo išgyventi.

Programa ir dabar suveikia, tačiau vėliau mus užvaldo įvairios mintys ir abejonės. Šiandien mes nelabai pasitikime savo jausmais. Ir tai nėra gerai, kadangi būtent jausmų lygmenyje išsirenkame savus – netgi pagal nuotraukas.

Savo žmogaus požymiai paprasti. Pirmasis jausmas – atpažinimas. Mes tarsi atpažįstame žmogų, mums žinomas jo vaizdas. Nesvarbu, gražus ar nelabai – kažkas panašaus, kaip atpažįstame tėvus žmonių minioje.

Atsiranda džiaugsmas be priežasties. Pakylėti jausmai, emocinis atgarsis. Mes džiaugiamės šiuo susitikimu. Jaučiamės, tarsi mūsų traukinys būtų atvykęs į nepažįstamą miestą, o stotyje, perone, mus pasitinka artimas žmogus. Mes nevalingai šypsomės iš džiaugsmo, pamatę jį pro nešvarų vagono langą. Štai jis, ir jis irgi mūsų laukia…

Išnyksta nerimas ir įtampa. Visos problemos atrodo ne tokios svarbios, jei esame greta savo žmogaus. Įgauname jėgų, energijos, jaučiame, kad be vargo susidorosime su visomis gyvenimo negandomis. Mus galingai palaiko pats faktas, kad gyvenime yra savas žmogus. Pakanka apie jį pagalvoti.

O ir stengtis galvoti nereikia, mes ir taip apie jį galvojame kiekvieną minutę. Kaip nepamirštame vaiko ar mamos vaikystėje. Mūsų žmonės paprasčiausiai gyvena mūsų sąmonėje, nereikia dėti jokių pastangų, kad juos prisimintume – štai jis, mūsų viduje.

Su savo žmogumi netgi tylėdami suprantame vienas kitą. Mes galvojame apie tą patį. Mus juokina tie patys pokštai. Mes naudojame vienus ir tuos pačius raktinius žodžius. Mus traukia ta pati muzika, tie patys dailininkai, mes vienodai žvelgiame į vienus ar kitus įvykius. Ir neturime dėl ko ginčytis, įrodinėti, kankintis sunkiais dialogais – viskas ir taip aišku.

Barnių gali pasitaikyti, o kaipgi kitaip? Juk būtent su pačiais artimiausiais žmonėmis dažniausiai pykstamės. Tačiau pykdami patiriame tokią siaubingą būseną, tartum susibartum pats su savimi ar su mama vaikystėje. Mes imame byrėti į gabalus ir esame pasirengę padaryti viską, kad kuo greičiau susitaikytume. Tą patį jaučia ir jūsų žmogus.

Mums nereikia stengtis būti geresniais negu esame. Dėti kažkokias pastangas ir maskuotis kaukėmis. Būtent su savu žmogumi esame tokie, kokie esame iš tikrųjų. Nejaučiame baimės, kad pasirodysime negražūs, neprotingi – mus priima ir mes priimame. Ir nėra jokios prasmės apsimetinėti ar kažką slėpti.

Surasti savo žmogų – didžiulė laimė. Šis susitikimas suteikia mums papildomų jėgų, papildomą apsaugą. Vienas arkliukas gali patempti tris tonas, o du – penkiolika, štai toks paradoksas.

Savas žmogus – tai ne tik meilė. Tai gali būti ir draugystė. Ir tokį ryšį būtina saugoti ir tausoti. Savą žmogų gali sutikti kiekvienas, tačiau „sveikas“ protas ir aplinkinių nuomonė neretai sutrukdo mums pasikliauti jausmais. O jais pasikliauti būtina.

Šaltinis