Prakeiktas auksas

Tai buvo beveik neišsenkantis materialinės gerovės šaltinis ne tik tiems, kurie jį sudaro, bet ir visai Ispanijai.

Nesuskaičiuojami actekų ir inkų turtai pavertė Ispaniją pačia turtingiausia pasaulio šalimi. Būtent šis auksas iš nulėmė šios šalies krachą.

Legendai apie tai, kad Didysis Inka prieš mirtį prakeikė konkistadorus kartu su jų aistra aukso lydiniams, netrukus sueis 500 metų. Ji daug kartų perpasakota ir pakeista, todėl dabar niekas negali tiksliai pasakyti, ką Ataualpa pasakė prieš tai, kai ispanai jį pasmaugė garota. Svarbiau yra kitas dalykas. Konkistadorai užgrobė ne tik tą auksą, kurį rado actekų ir inkų miestuose. Jie užgrobė ir Meksiką, Peru, vėliau Kolumbiją, kur buvo didžiuliai aukso ir sidabro klodai. Šios kasyklos, iš esmės, ir buvo tas garsusis Eldoradas, kurį taip svajojo rasti iš pradžių Kortesas, vėliau Pisaro, po to Gonsalas Kesada, Diegas Almagras ir daugelis kitų. Tai buvo beveik neišsemiamas materialinės gerovės šaltinis ne tik jį suradusiems, bet ir visai Ispanijai.

Tačiau viskas gavosi atvirkščiai. Auksas ir sidabras tapo didžiule problema. Jau po kokių septyniasdešimties metų tapo aišku, kad brangieji metalai ne tik suteikia turtus, bet ir žudo. Tačiau apie viską iš eilės.

Interloperiai

Tie, kas domisi istorija, žino, jog 1494 metais Ispanija ir Portugalija pasidalino pasaulį, nustatydami ribą per taip vadinamą popiežiaus meridianą (49°32’56” vakarų ilgumos). Pagal šią sutartį Naujasis Pasaulis beveik visas (išskyrus šiek tiek į rytus išsikišusią Brazilijos pakrantę) atiteko Ispanijai. Tačiau sutartis buvo sudaryta tik su Portugalija. Kitos Europos šalys nebuvo susaistytos jokiais įsipareigojimais, todėl Ispanijos teises į Naująjį Pasaulį nelaikė teisėtomis.

Kurį laiką šios tolimosios žemės nedomino nei Anglijos, nei Prancūzijos. Nyderlandų XV pabaigoje iš viso nebuvo. Tiesa, po šimto metų situacija smarkiai pasikeitė. Ir štai tuomet atsirado labai stiprūs Ispanijos priešininkai. Šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino būtent aukso ir sidabro kasyklos. Gandai apie pasakiškus Meksikos ir Peru turtus greitai pasklido Europoje. Ir štai tuomet kitos Senojo Pasaulio valstybės nusprendė, kad šiais turtais turi būti pasidalinta. XVI amžiaus pabaigoje Anglija ir Prancūzija išsiuntė pirmąsias ekspedicijas į Karibus. XVII amžiaus pradžioje ten pasirodė ir olandai, visai neseniai atsiskyrę nuo Ispanijos. Dar vėliau į šiuos kraštus patraukė švedai ir danai, tiesa, jų dalyvavimas Naujajame Pasaulyje buvo minimalus.

Pirmasis takelį pramynė Frensis Dreikas. Jo „Auksinės stirnos“ reidas į Naująjį Pasaulį buvo tarsi tikras tornadas. Be to, Dreiko žygis aiškiai parodė, kad ispanai, įsitikinę sutarties galiojimu, visiškai nepasistengė užtikrinti bent kokią savo miestų apsaugą. Paprastai kalbant,

Naujasis Pasaulis tiesiog lūžo nuo brangenybių, ir jos buvo apsaugotos taip blogai, kad jas paimti nebuvo jokio vargo.

Paskui Dreiką į Karibus patraukė Hokinsas, Volteris Reilis, Trevorsas ir dar visa dešimtis ne tokių garsių anglų piratų. Ispanijoje jie paniekinamai buvo vadinami „interloperiais“ - žmonėmis, neteisėtai peržengusiais tą pačią liniją, nubrėžtą per popiežiaus meridianą. Faktiškai, šis žodis buvo vienintelė Ispanijos reakcija į kitų valstybių įsiveržimą į jos užjūrio valdas.

Kažką rimto priešpastatyti „interlo-periams“ ispanai negalėjo. O užpuolikai tuo metu elgėsi be ceremonijų. Jie išsilaipindavo salose, kuriose nebuvo ispanų kolonistų, įkurdavo jose bazes ir iš jų vykdydavo vis naujus ir naujus antpuolius. XVII amžiaus pradžioje šie įsiveržimai Ispanijai tapo katastrofiški. Kalbama ne tik apie daugybės laivų netektį - kilo grėsmė pačiam Ispanijos buvimui Naujajame Pasaulyje. Anglija užkovojo Jamaiką, Prancūzija - didžiąją Espanjolos (Haičio) dalį, Nyderlandai įžengė į žemyną kiek šiauriau, užimdami tą dalį, kurią Ispaniją rengėsi pajungti sau artimiausiu metu.

Naujosios Ispanijos vicekaraliai karštligiškai ieškojo kokio nors būdo apsiginti. Juk anglai su prancūzais puolė ne tik laivus, tačiau ir ištisus miestus. Nuo jų reidų nukentėjo Santjagas (Kuba), Marakaibas, Kumana, Karakasas, Verakrusas ir Kampečė. Visa kranto linija nuo dabartinės Venesuelos iki dabartinio Belizo tapo fronto linija.

Ypatingai buvo susirūpinta laivų, gabenančių auksą ir sidabrą į Ispaniją, apsauga. Tam buvo sukurtos dvi flotilės. Viena gabeno auksą ir sidabrą iš Pietų Amerikos (daugiausia iš Bolivijos). Šioms brangenybės tekdavo įveikti ilgą ir sudėtingą kelią. Jos sausuma buvo gabenamos į Peru uostus, iš ten jūra į Panamą, po to mulais sąsmauka buvo gabenamos į Porto Belą, o iš ten, vėl jūra, į Havaną. Į Havaną taip pat buvo gabenamas auksas ir brangakmeniai iš Meksikos. Taip rudens pradžioje Havanoje susirinkdavo keli šimtai galeonų. Ir tuomet ši flotilė, pakrauta turtais iš Amerikos, keliaudavo į Ispaniją.

Korsarams toks kąsnis buvo neapžiojamas. Tiesa, visada buvo tikimybė, kad vienas ar keli laivai gali atsilikti nuo kitų. Tokio laimikio prancūzai su anglais nuolat tykojo netoli Antigvos, Barbadoso salų, taip pat sąsiauryje tarp Floridos ir Bahamų. 1628 metais ispanus ištiko tikra katastrofa. Olandų kaperis ir admirolas Pitas Heinas Sidabrinį laivyną užpuolė tiesiog Kubos pakrantėje ir visiškai jį užgrobė.

Tai nebuvo piratų antpuolis, tai buvo suplanuota karinė operacija, kurioje dalyvavo Jungtinių Provincijų laivynas. J užpuolikų rankas pateko apie 200 tūkstančių svarų sidabro, 150 tūkstančių svarų aukso, perlai, smaragdai ir kitos vertingos prekės, pavyzdžiui, tabakas, kava, indigas. Reikia pasakyti, kad tai buvo pirmas ir vienintelis atvejis, kai Sidabrinis laivynas buvo visiškai sutriuškintas. Dar tris kartus jis žuvo dėl stipraus štormo. Svarbu tai, kad po Heino antpuolio Ispanija neteko metinių pajamų.

Kita katastrofa įvyko 1672 metais, kai anglas Henris Morganas Ispanijai tiesiog susmeigė peilį į nugarą. Pietų Amerikos vakarinė pakrantė buvo laikoma santykinai saugia zona. Panama, kuri buvo prie Ramiojo vandenyno sąsmaukos pakrantės, buvo silpnai saugoma, nes piratai iki šių vietų neatkeliaudavo. Kam reikėjo apiplaukti Horno ragą ir sugaišti ne vieną mėnesį apiplaukti Pietų Ameriką, jeigu Karibų jūroje ir taip pilna grobio. Tačiau ne visi taip galvojo. Morganas subūrė labai įžūlių korsarų būrį, pėsčiomis įveikė sąsmauką ir iš sausumos užpuolė neapsaugotą Panamą. Piratams į rankas atiteko visas per metus Pietų Amerikoje surinktas auksas.

Kyšininkavimas ir vagystės

Ne tik anglų ir prancūzų kaperiai suprato, kad ispanų turtai labai blogai apsaugoti. Ši mintis aplankė ir kolonijinės valdžios vyrų galvas. Ispanų istorikai, nagrinėję išlikusius tų laikų dokumentus, aptiko tokio dydžio korupciją, kuri nesisapnuoja net dabartiniams valdininkams. Masinė falsifikacija, neegzistuojančios sutartys, nurašytos medžiagos, netgi pramanyti laivai, kuriuos, atseit, užgrobė anglų kaperiai arba kurie nuskendo audros metu. 30-35 procentai Naujajame Pasaulyje surinkto aukso ir sidabro niekada nepasiekė Ispanijos. Šie taurieji metalai nusėdo vicekaralių ir jos aplinkos kišenėse, taip pat tų, per kurių rankas jie keliavo. Tiesiai kalbant, korupciniai mechanizmai imdavo veikti iš karto, kai aukso rūda pavirsdavo lydiniais, ir veikdavo iki to momento, kai Sidabrinis laivynas išmesdavo inkarą Kadžio įlankoje.

Vogė visi: kasyklų valdytojai, Panamos gubernatorius ir jo aplinka, laivų kapitonai, mulų varovai, netgi tikrinantys tarnautojai ir dvasininkai. Juk ne be reikalo sakoma, kad su korupcija kovoja tie, kurie labiausiai ja susitepę. 1657 metais į Kubą buvo išsiųsta speciali inspekcija, kuriai vadovavo vyskupas Franciskas Maldonadas. Inspekcija neaptiko jokio grobimo, tačiau pats Maldonadas netrukus tapo Santo Domingo arkivyskupu.

Galima sakyti, kad Naujojoje Ispanijoje buvo vagiama laivais. Tai galima pasakyti ne vien apie auksą. Karaliaus įsakymai sustiprinti miestus buvo vykdomi tik dalinai, kartais visiškai nevykdomi. Tikromis tvirtovėmis tapo tik Havana (juk save reikėjo apginti) ir Kartachena, ir tai tik po plėšikiško antpuolio. 1653 metais prancūzų korsarai apiplėšė Verakrusą. Po šio įvykio buvo įsakyta miestą sustiprinti. Anot dokumentų, vietinė valdžia pastatė papildomą fortą, nupirko ginklų ir įrengė išorinę įtvirtinimų liniją. Darbai buvo užbaigti 1681 metais. 1683 metais miestą be didelio vargo apiplėšė nedidelė prancūzų kaperio Mišelio de Gramono ekspedicija.

Ekonominis krachas

Iš Naujojo Pasaulio gabenamas auksas ir sidabras praturtino valdininkus, aristokratus, dvasininkus ir karaliaus rūmus, tačiau ne pačią Ispaniją. Po to, kai iš Ispanijos buvo deportuoti žydai ir moriskai, šalyje ryškiai sumažėjo ekonomiškai aktyvių gyventojų. 

Be to, Ispanijoje galiojo griežti finansiniai įstatymai. Kiekvienam prekybiniam sandoriui buvo taikomas didelis mokestis, kuris kartais galėjo siekti net pusę gautos sumos. Prekyba tapo visiškai nepelninga veikla. Pasinaudojant šių laikų terminais galima pasakyti, kad Ispanijos valdžia sunaikino mažąjį ir vidutinį verslą.

Tas auksas, kuris vis tik pasiekdavo Ispaniją, šalyje ilgai neužsibūdavo. Kur jis dingdavo? Jis buvo išgabenamas į tą pačią Angliją, Prancūziją ir Nyderlandus, taip pat į Italiją ir Vokietiją. Netgi prabangos prekės į Ispaniją buvo įvežamos iš užsienio. Aukso ir sidabro kasyklos ne atnešė pelną, o buvo nuostolingos. Kai vėl bus galima laisvai keliauti ir aplankysite Romą, būtinai užsukite į Didžiąją Šv. Marijos baziliką. Ją sunku nepastebėti, nes tai pati aukščiausia bažnyčia Italijos sostinėje. Šios bažnyčios lubos išpuoštos auksu, kurį iš Peru išgabeno Pisaras.

Tai viena iš tų vietų, kur didžiulius turtus, dėl kurio buvo pralieta daugybė kraujo, galima pamatyti savo akimis. Ispanų auksas, kuris du amžius buvo plukdomas į Europą, ne kartą buvo prasmingai panaudotas. Šio aukso pagalba Liudvikas XIV pastatė Versalį, Nyderlandai sustiprino savo faktorijas Molukų salose, buvo statomos bažnyčios ne tik Romoje, bet ir kituose Italijos miestuose. Šis turtas neatnešė apčiuopiamos naudos tik pačiai Ispanijai, kuri XVIII amžiaus pradžioje tapo nuskurdusia, atsilikusia ir bejėge šalimi. Kas žino, gal Ataualpos prakeiksmas visiškai nėra pasaka.