Tolimoji Mėnulio pusė yra gerokai labiau sutrūkinėjusi. Galbūt pagaliau sužinome, kodėl

Nesvarbu, kurioje Žemės vietoje stovite, visada matote tik vieną Mėnulio pusę. Kitas jo skruostas nuolat atsuktas į mūsų planetą, ir ši tolimoji pusė yra daug labiau nusėta kraterių nei ta, kuri atsukta į mus.

Artimąją Mėnulio pusę dengia Mėnulio maria - didžiulės vulkaninio bazalto lygumos, kurios atrodo kaip tamsios dėmės, kai žvelgiame į mūsų palydovą. Šios dvipusės išvaizdos priežastis išlieka paslaptimi - paslaptimi, kuri išliko nuo tada, kai septintajame dešimtmetyje aplink Mėnulį apskriejo pirmieji kosminiai aparatai. Tačiau naujas modeliavimas dabar galbūt išsprendė "Apollo" laikų galvosūkį.

Kompiuteriniai modeliai, sujungę skirtingus bruožus, patvirtina idėją, kad kadaise dėl didžiulio Mėnulio smūgio artimoji Mėnulio pusė buvo išlieta lavos srautais. Skirtumai yra daugiau nei tik oda, nes juos taip pat atspindi skirtinga geologinė sudėtis kiekvienoje Mėnulio pusėje.

Astronomai jau seniai įtaria, kad artimąją Mėnulio pusę kadaise dengė magmos jūra, kuri, atvėsusi, išlygino uolėtą kraštovaizdį, sukurdama šiandien matomas tamsias dėmeles. Tačiau šio vulkaninio aktyvumo priežastis yra ginčytina.

Mėnulio pietiniame ašigalyje esantis didžiulis krateris, vadinamas Pietų ašigalio-Aitkeno baseinu (SPA), galėtų paaiškinti šiuos skirtumus.

Šis baseinas yra vieno didžiausių ir seniausių susidūrimų Mėnulyje liekana. Modeliavimas rodo, kad SPA įvykis, įvykęs maždaug prieš 4,3 mlrd. metų, įvyko tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, kad inicijuotų pokyčius tik vienoje Mėnulio mantijos pusėje.

Smūgio metu susidariusi milžiniška šiluma būtų taip įkaitinusi viršutinę mantijos dalį artimoje pusėje, kad, ekspertų nuomone, joje būtų susikaupęs kalis, retųjų žemių elementai, fosforas ir šilumą gaminantys elementai, pavyzdžiui, toris.

Iki šiol būtent tokią sudėtį mokslininkai rado Mėnulio uolienų mėginiuose iš artimosios pusės, ypač Procellarum KREEP terrane (PKT) - didelėje teritorijoje, kurioje žinoma ši sudėties anomalija.

"Parodėme, kad bet kokiomis tikėtinomis sąlygomis tuo metu, kai susiformavo SPA, šie šilumą skleidžiantys elementai galiausiai susitelkia artimoje pusėje", - aiškina planetų mokslininkas Mattas Džounsas (Matt Jones) iš Brauno universiteto. 

"Tikimės, kad tai prisidėjo prie mantijos lydymosi, dėl kurio susidarė lavos srautai, kuriuos matome paviršiuje."

SPA įvykio padariniai tikriausiai tęsėsi šimtus milijonų metų.

Modeliuojant, seniausia netoli esanti vulkaninė lyguma išsiveržė praėjus 200 mln. metų po smūginių įvykių. Iš tikrųjų intensyvūs vulkaninio aktyvumo epizodai Mėnulio artimojoje pusėje tęsėsi iki 700 mln. metų po susidūrimo.

Ekspertų nuomone, ši Mėnulio pusė į smūgį sureagavo stipriau tiek dėl to, kad smūgio vieta sukoncentravo šilumą gaminančių medžiagų pernašą, tiek dėl nedidelių gravitacijos pokyčių.

Pagal visus mokslininkų nagrinėtus scenarijus pietų pusrutulio viršutinė mantija įkaito ir ėmė tekėti šiaurinio pusrutulio link, keliaudama per artimąją pusę.

Tuo tarpu tolimojoje pusėje esanti viršutinė mantija liko per vėsi, kad ta pati medžiaga pasiskirstytų panašiai.

Dėl šio skirtumo galėjo atsirasti asimetrija, kuri pastebima abiejuose Mėnulio paviršiuose.

"Kaip susiformavo PKT, turbūt yra svarbiausias atviras klausimas Mėnulio moksle, - sako Džounsas.

"O Pietų ašigalio-Aitkeno smūgis yra vienas svarbiausių įvykių Mėnulio istorijoje. Šis darbas sujungia šiuos du dalykus, ir manau, kad mūsų rezultatai tikrai įdomūs."

Tyrimas paskelbtas žurnale "Science Advances".