Dėl Atakamos superžemės drebėjimo, apie kurį niekada nežinojome, žmonės 1000 metų slėpėsi

Mokslininkai teigia, kad prieš 3 800 metų šiaurės Čilę sukrėtęs milžiniškas cunamio sukeltas žemės drebėjimas taip nuniokojo pakrančių gyventojus, kad žmonėms prireikė 1 000 metų grįžti į krantą.

Senovinis supertriukšmas turėjo būti maždaug 9,5 balo stiprumo ir buvo toks galingas, kad sukėlė cunamį, kuris išmetė šimtus metrų riedulių į Naujosios Zelandijos, esančios už tūkstančių mylių - ir už viso vandenyno - žemyno gilumą.

Šį atradimą liudija pakeltos sausumos struktūros (dar vadinamos litoralinėmis nuosėdomis) ir jūrinių uolienų, kriauklių ir jūros gyvių pavyzdžiai, kuriuos cunamio bangos nuplovė toli į krantą, į aukštesnius Čilės Atakamos dykumos ruožus. Tai niūrus įspėjimas apie didelių cunamių sukeltų žemės drebėjimų, kurie anksčiau galėjo likti nepastebėti, griaunamąjį potencialą.

"Aptikome jūrinių nuosėdų ir daugybės žvėrių, kurie, prieš išmesdami juos į sausumą, būtų ramiai gyvenę jūroje", - sako geologas ir cunamių specialistas Džeimsas Gofas (James Goff) iš Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija).

"Be to, visa tai radome labai aukštai ir toli į šalies gilumą, todėl tai negalėjo būti audra, kuri juos ten nunešė."

Tranšėjoje matomos cunamio nuosėdos. (Sautamptono universitetas)

Tyrėjų grupė, vadovaujama Čilės universiteto antropologo Diego Salazaro (Diego Salazar), kelerius metus atliko tyrimus Atakamos dykumos regione, kuris yra ypač pažeidžiamas megatraiškių žemės drebėjimų dėl to, kad yra netoli Nazkos ir Pietų Amerikos tektoninių plokščių susiliejimo, o pirmoji yra subdukuota po antrąja.

Šis reiškinys ir jo sukelta seisminė reakcija lėmė galingiausią užfiksuotą žemės drebėjimą - 1960 m. Valdivijos žemės drebėjimą pietų Čilėje; panašu, kad tūkstančius metų prieš tai ta pati tektoninė įtampa lėmė tokį pat velnišką, tačiau nedokumentuotą pirmtaką šalies šiaurėje.

"Buvo manoma, kad šalies šiaurėje negalėjo įvykti tokio masto žemės drebėjimas, nes paprasčiausiai negalėjo susidaryti pakankamai ilgas plyšys", - sako Goffas.

"Tačiau dabar radome įrodymų, kad prie pat Atakamos dykumos pakrantės įvyko maždaug tūkstančio kilometrų ilgio plyšys, kuris yra didžiulis."

Atlikdami tyrimus mokslininkai naudojo radiokarboninį datavimą, kad nustatytų litoralinių nuosėdų, kurios driekiasi apie 600 km Čilės pakrantės ruože, amžių.

Keliose telkinių vietose gauti rodmenys rodo, kad būta "tektoninio įvykio, kuris galėjo pakelti litoralines nuosėdas visame tiriamajame regione, sukelti paleotvaną ir sukelti socialinius sutrikimus regioniniu mastu", - rašo tyrėjai savo straipsnyje.

Sugriuvusi akmeninė struktūra. (Gabriel Easton)

Įvykio metu šioje pasaulio dalyje gyvenę žmonės buvo medžiotojų-rinkėjų bendruomenės. Archeologiniai duomenys rodo, kad žemės drebėjimo sukelta cunamio banga apgriovė jų akmenines konstrukcijas - ir ne vieną, o du kartus, o stipri cunamio grįžtamoji srovė, tekėdama atgal į jūrą, padarė didžiulę žalą.

Poveikis žmonėms, kuriems pasisekė išgyventi tiesioginę nelaimę, buvo ilgalaikis, o įrodymai rodo, kad vietovė liko negyvenama žmonių net 1000 metų, nors iki krizės žmonės šiame pakrantės ruože gyveno beveik 10 tūkstantmečių.

"Vietos gyventojai liko be nieko", - sako Goffas. "Mūsų archeologinis darbas parodė, kad po to įvyko didžiulis socialinis sukrėtimas, nes bendruomenės persikėlė į šalies gilumą, kur jų nepasiekė cunamiai."

Laikui bėgant ir pasikeitus dešimtims kartų, vietos gyventojų drąsa (o gal užmaršumas) augo, ir galiausiai maždaug po 1000 metų žmonės grįžo prie vandenyno.

"Anksčiau užimtų teritorijų apleidimas ir gyvenviečių bei kapinių judėjimo modelių ir erdvinio išsidėstymo pokyčiai tikriausiai buvo medžiotojų-rinkėjų visuomenių sukurtos atsparumo strategijos", - rašo tyrėjai.

"Tačiau atrodo, kad žinios apie šiuos milžiniškus įvykius ir jų padarinius laikui bėgant silpsta".

Tyrėjai teigia, kad šis tyrimas ne tik užpildo istorinio supratimo apie šį milžinišką įvykį - žemės drebėjimą, kuris buvo galingiausias iš visų žmonijai žinomų - spragas, bet ir įspėja apie pavojų, kurį ateityje gali kelti panašūs galingi megatrusai.

"Nors Čilėje šis žemės drebėjimas turėjo didelį poveikį žmonėms, pietinės Ramiojo vandenyno salos buvo negyvenamos, kai prieš 3800 metų jas nusiaubė cunamis", - sako Goffas.

"Tačiau dabar jos visos yra gerai apgyvendintos ir daugelis jų yra populiarios turistų lankomos vietos, todėl kitą kartą įvykus tokiam įvykiui pasekmės gali būti katastrofiškos, jei nepasimokysime iš šių išvadų."

Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale "Science Advances".