Čarlzas Veinas - pats žiauriausias piratas

Piratavimas sustiprėjo ir išsiplėtė Atlanto vandenyne antroje XVI amžiaus pusėje, valdant Anglijos karalienei Elžbietai I (1558-1603). Būtent tada atsirado korsarai (kaperiai) - piratai, kurie, leidus Jos Didenybei, grobdavo užsieninius laivus. Ypač juos domino ispanų laivai, gabenę auksą iš Pietų Amerikos į Ispaniją.

Piratavimas su karališkosios vadžios globa tapo pelningu verslu. Į korsarų veiklą buvo žiūrima kaip į karinę jūrų tarnybą. Šie žmonės buvo gerbiami. Bet kartu jie buvo paprasti tarnautojai, kurie visiškai priklausė nuo valstybės.

Tačiau buvo ir kita jūrų plėšikų kategorija. Jie brangino savo nepriklausomybę ir laisvę, todėl nėjo j tarnybą ir neturėjo kaperių patento. Siekdami bet kokia kaina praturtėti, šie ponai ir buvo tikrieji piratai.

Jie plėšdavo ir užsienio, ir vietinius laivus, o visą grobį pasilikdavo sau. Iš šių sėkmės džentelmenų išsiskyrė Čarlzas Veinas (Charles Vane), kuris buvo laikomas pačiu žiauriausiu piratu Atlanto vandenyse.

Vyras gimė maždaug 1680 metais Anglijoje. Nežinoma, ką jis veikė jaunystėje ir kaip tapo jūreiviu. Galima numatyti, kad jis tarnavo Anglijos laivyne, o paskui tarnybą paliko. Pirmą kartą jo vardas minimas 1715 metais, kai keli sidabrinio Ispanijos laivyno laivai per audrą nuskendo Karibų jūroje.

Sidabrinis laivynas - tai karinė transportinė Ispanijos karalystės flotilė. Ji gabeno iš Pietų Amerikos į Europą auksą, brangakmenius, sidabrą, tabaką, prieskonius ir visa kita, kas galėjo duoti komercinės naudos. Šios gėrybės buvo gabenamos galeonais, kuriuos saugojo patrankos ir ginkluoti kareiviai. Tačiau vandenynui nusispjauti j karinę galybę, jis ėmė ir nuskandino kelis laivus, prikimštus aukso ir sidabro.

Piratai, siautėję aplinkiniuose vandenyse, labai greitai sužinojo apie tragediją. Juolab, kad laivai nuskendo seklumoje. Todėl nardytojai laisvai galėjo pakelti brangenybes iš nuskendusių laivų. Tačiau ispanai iškart organizavo tų vandens teritorijų apsaugą, o neužilgo pasirodė ir laivai su nardytojais. Nuskendęs auksas ir sidabras buvo iškelti j ispanų laivus. Vos tik tai buvo padaryta, pasirodė du piratų laivai.

Jiems vadovavo Henris Dženingsas ir Čarlzas Veinas. Iš dugno iškeltą auksą piratai atėmė iš teisėtų savininkų ir, iškėlę visas bures, nuplaukė į atvirą jūrą. Žinia apie šį įvykį pasklido visame Karibų regione, o Čarlzas Veinas pirmą kartą pateko į oficialius šaltinius. Bet ne kaip avantiūristas ir sėkmės džentelmenas, o kaip pats žiauriausias piratas.

Plėšikaudamas jis rodė nepateisinamą žiaurumą su ispanais. Tie tolimi laikai jau patys savaime buvo žiaurūs, bet patekusius į nelaisvę kankino ir žudė už kažkokius konkrečius prasižengimus. Egzistavo ir tam tikras garbės kodeksas, ir nepajudinamos taisyklės dėl elgesio su beginkliais žmonėmis. Bet Veinui į tai buvo nusispjaut. Jis tyčiojosi iš belaisvių, kankino juos tiesiog dėl malonumo. Toks elgesys pašiurpino kitus jūreivius, kurie ir patys nepasižymėjo geraširdiškumu.

Taip nuo 1715 metų apie Veiną pasklido kalbos kaip apie patologinę asmenybę, nepripažįstančią jokių taisyklių ir galvojančią tik apie asmeninį pasipelnymą. Ši informacija netrukus pasiekė Bahamų salų gubernatorių Vudsą Rodžersą. Jis įtraukė tą nelemtą vardą į juodąjį sąrašą ir įsakė sugauti žiaurųjį piratą.

Tačiau tai nebuvo taip lengva. Veinas atsiskyrė nuo Henrio Dženingso, subūrė savo galvažudžių komandą, ėmė reguliariai puldinėti laivus ir gyvenvietes Šiaurės Amerikos pakrantėje. Plėšdamas visus be išimties žiaurus piratas 1716 metais tapo britų, ispanų ir prancūzų kolonijų siaubu.

Nesugaunamas Veinas buvo ir dėl to, kad jis dažnai keitė laivus, su kuriais plėšikaudavo. Tuo metu tai nebuvo įprasta. Piratai daugybę metų plaukiodavo su tuo pačiu laivu po ta pačia vėliava. Todėl garsius piratų laivus žinojo visi.

Juos lengvai atpažindavo jūroje prekybiniai laivai ir dažnai pasiduodavo be mūšio. Karinė flotilė lengvai galėjo aptikti ir sunaikinti tokį laivą. O Veinas galėjo vieną plėšimą atlikti su šliupu, kitą jau su brigantina, dar ir su skirtingų valstybių vėliavomis. Taip jis ir sugebėdavo be pėdsakų dingti jūrų platybėse. Bet gubernatorius Rodžersas subūrė galingą eskadrą, ir jai pavyko užspausti piratą vienoje įlankoje.

Eskadros vadas pasiuntė Čarlzui Veinui laišką su pasiūlymu pasiduoti. Jis net pažadėjo karališką malonę, bet įžūlusis piratas atsakė įžeidinėjimais. O naktį apsupti piratai į valtį prikrovė statinių su paraku, padegė jas ir pasiuntė į anglų pusę.
Kai valtis priartėjo prie eskadros laivų, parakas sprogo. Kilo sąmyšis, o Veinas su savo žmonėmis sėdo į mažą valtį, kuri tyliai praplaukė pakrante ir dingo tamsoje.

Po šio nutikimo pats žiauriausias piratas ir toliau plėšikavo jūrose, atrodė, kad niekas jo nesutramdys. Tačiau Čarlzą pražudė jo paties charakteris. Sis žmogus tyčiojosi ne tik iš priešų, jis erzino ir savo jūreivius. Į komandos narius žiūrėjo iš aukšto ir su panieka, mat save laikė pasaulio bamba.

Piratai kentė pažeminimus, nes bijojo savo kapitono. O tas vis įžūlėjo ir netrukus ėmė savintis didesnę dalį grobio. Tai buvo nebe-normalu, nes kapitono autoritetas visų pirma priklausė nuo teisingų viso grobio dalybų. O Veinas laikė save aukščiau už kitus ir ignoravo žmonių nepasitenkinimą.

Tačiau tarp piratų nemažai buvo tokių, kurie mėgo prabangą ir pinigus. Todėl netrukus pribrendo maištas. Komandos nariai susirinko denyje ir dauguma balsų perrinko kapitoną. Akimirksniu Čarlzas Veinas tapo niekuo. Jį pasodino į valtį, davė maisto ir pasiuntė į visas keturias puses.

Bet žiaurusis piratas greitai surinko naują komandą, užgrobė laivą ir netrukus išplaukė į jūrą. Tačiau Veino reputacija jau buvo pagadinta, ir jau niekas nenorėjo turėti su juo reikalų. Ypač vogtų daiktų supirkėjai. Jie ėmė siūlyti juokingas sumas už pavogtus daiktus, o kartais išvis nenorėdavo jų pirkti.

Dėl to komanda pradėjo greitai retėti. Liko tik tie, kuriuos visi laikė nevykėliais. Tokie jie buvo ir jūreiviai. O kai laive daug nekvalifikuotų žmonių, gali nutikti tragedija. Taip ir nutiko. Laivas užplaukė ant rifų ir nuskendo. Išsigelbėjo vienas Veinas; jis per stebuklą išsiropštė nedidelėje salelėje Hondūro įlankoje.

Iš bado numirti jam neleido žvejai, kurie šiose vietose gaudė vėžlius. Bet vieną dieną prie salos atsirado laivas, kuriam vadovavo buvęs piratas Holfordas. Jis pažino Čarlzą, bet atsisakė priimti jį į laivą. Tiesa, po tam tikro laiko prie salos atplaukė prekybinis laivas pasipildyti gėlo vandens atsargų. Čarlzas Veinas įsidarbino jame paprastu jūreiviu ir pradirbo kelis mėnesius. Bet žiaurųjį piratą daug kas pažinojo iš veido, todėl netrukus jį atpažino, suėmė, nuplukdė į Jamaiką ir perdavė valdžiai.

Buvusį žiaurų piratą teisė 1720 metų kovo 22 dieną. Teismas paskelbė mirties nuosprendį, bet jis buvo įvykdytas tik 1721 metų kovo 29 dieną. Iki šių dienų neaišku, kodėl Čarlzui buvo padovanoti dar vieneri gyvenimo metai. Gal jis pažadėjo valdžiai atiduoti prisiplėštas brangenybes, bet pažado taip ir neįvykdė.

Valdžia palaukė, palaukė, o paskui užnėrė pačiam žiauriausiam piratui kilpą ant kaklo ir pakorė. Lavoną apipylė derva ir pakabino prie Port Rojalio uosto vartų. Tai turėjo būti pamoka visiems sėkmės džentelmenams, kurie užsiiminėjo plėšikavimais ir vagystėmis.

P komentaras: Pasaulio naujienos kitaip..., todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...