Kada kompiuteriai pradėti naudoti JAV kariuomenėje?

Visiems, besidomintiems pasaulio istorija, ne paslaptis, kad beveik pačioje Šaltojo karo pradžioje Amerikos valdžia tikėjosi, kad pavyks sukurti ne tik geriausius pasaulyje branduolinius ginklus, bet ir pažangiausias kompiuterines technologijas. Pirmąsias sėkmingas kompiuterines sistemas išbandė amerikiečiai, padedami karinių oro pajėgų. JAV karinės oro pajėgos aktyviai dalyvavo kuriant technologijas, kad būtų surinkta kuo daugiau naudingos informacijos apie priešą ir modernizuota oro ir priešraketinės gynybos vadovybė.

Kompiuteriai ir prognozuojama ateitis

Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje JAV kariuomenės pareigūnai numatė, kad daugelio karinių operacijų ateitis ir sėkmė priklausys nuo kompiuterinių technologijų pažangumo. Anksčiau buvo galima pasikliauti žmogiškuoju faktoriumi kariuomenėje ir karinių ginklų galia, o dabar kelias į pažangą vedė per kompiuterių kūrimą. Pavyzdžiui, garsusis JAV generolas Williamas Westmorelandas (Viljamas Vestmorelandas) pasirodė esąs geriausias savo šalies karinės ateities prognozuotojas, nes dar 1969 m. teigė, kad netolimoje ateityje daugelis mūšių bus laimėti naudojant daugybę modernių ryšio metodų ir modernizuojant taiklaus šaudymo galimybes.

Generolas buvo visiškai teisus. Per Antrąjį pasaulinį karą JAV jau turėjo nemažai elektromagnetinių raketų. Šaltojo karo pradžioje Amerikos mokslininkai ir inžinieriai dirbo prie tolesnės technologijų pažangos. Kalbama ne tik apie technologijas, leidžiančias akimirksniu palaikyti ryšį tarp karinių dalinių, bet ir apie technologijas, leidžiančias šnipinėti priešą dideliu atstumu. Amerikos vyriausybė tikėjosi, kad investicijos į kompiuterines sistemas ir kompiuterines programas pirmiausia leis prarasti daug mažiau karių mūšio lauke.

Ši idėja ypač patiko valdantiesiems Vietnamo karo metu, per kurį kilo gerai žinomi socialiniai neramumai, kilę dėl didelių žmonių aukų, patirtų karinėse operacijose kitame žemyne.

Karas su kompiuteriais - mitas ar tikrovė?

Reikėtų pažymėti, kad pati idėja apie pasaulinę informacijos srities centralizaciją pasitelkiant pažangias kompiuterines technologijas mokslininkų ir fantastų galvose kirbėjo dar gerokai prieš kompiuterių sukūrimą. Pavyzdžiui, garsus amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojas Robertas Šeklis (Robert Sheckley) savo skaitytojams pateikė absurdišką istoriją, kurioje pasakojo, kad dirbtinis intelektas taip pranoko kuklias žmogaus proto galimybes, kad po pasaulio pabaigos į rojų pateko ne žmonės, o jų sukurti kompiuteriai.

Tuo tarpu kiekvienoje pasakoje yra tik truputis fikcijos, o visa kita yra variacijos tema apie tai, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Atsiradus reaktyviniams lėktuvams, JAV kariuomenė greitai pastebėjo, kad technologijų kontrolės programos "sensta". Jie buvo per lėti valdyti branduolinę įrangą, o šis lėtumas galėjo turėti labai pavojingų pasekmių žmonijai. Būtent tada kompiuteriai pradėjo atrodyti patraukliausias problemos, susijusios su tikslesniu tokių pavojingų mašinų valdymu, sprendimas.

Ir nenuostabu - kadangi kompiuteriai jau turėjo didžiulę elektroninę atmintį ir akimirksniu reaguodavo į jiems duodamas komandas, JAV mokslininkai dėjo daug vilčių į elektronikos plėtrą. Jų požiūriu, tik greitai reaguojantys kompiuteriai galėjo būti naudingi priimant momentinius ir racionalius sprendimus, kurie buvo būtini kontroliuojant bet kokius "branduolinius dalykus".

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV karinės oro pajėgos sukūrė specialų projektą, pavadintą SAGE (Semi Automatic Ground Environment - pusiau automatinė antžeminė aplinka). Tai buvo sudėtinga pusiau automatinė sistema.

Tokia sistema turėtų pagerinti ginklų nukreipimo į naikintuvus-perėmėjus tikslumą. Sistema buvo valdoma ant žemės, o pats naikintuvas galėjo būti labai toli nuo jos danguje. Ši sistema iš tiesų buvo didelis žingsnis technologinės pažangos link - nuo jos išradimo dešimtmečiams pasikeitė vartotojo santykis su kompiuteriu, labai supaprastėjo karybos procesai. Žmonėms dabar teko šiek tiek mažesnis vaidmuo valdant mašinas - pirmiausia naudotojas turėjo į kompiuterio atmintį įkelti didelį kiekį informacijos, o šis vėliau duomenis apdorodavo visiškai savarankiškai. Operatoriui tereikėjo apsiginkluoti kantrybe ir laukti mašinos darbo pabaigos. Skaičiavimų rezultatai buvo rodomi specialiame sistemos monitoriuje, o operatorius juos matė ir, naudodamasis paprasta mygtukų ir rodyklių sistema, galėjo pateikti naujus parametrus ar papildomas užklausas. Atrodė, kad ši sistema taps JAV inžinerijos pasiekimų perlu, tačiau džiaugsmas dėl SAGE sėkmės buvo kiek per ankstyvas.

Pasenusi SAGE sistema

Deja, SAGE sistema, į kurią amerikiečiai dėjo tiek daug vilčių (o jos diegimo ir kūrimo procesams išleido ne mažiau kaip aštuonis milijardus dolerių), 1963 m. tapo netinkama naudoti. Taip atsitiko todėl, kad tais metais Sovietų Sąjunga padarė didelę pažangą kurdama tarpžemynines balistines raketas. Dėl šio įvykio priešlėktuvinė gynyba tapo visiškai beprasmė.

Reikėtų pažymėti, kad nors SAGE paseno dar nespėjus pasireikšti visam jos poveikiui, jos kūrimas nebuvo nenaudingas, nes ji prisidėjo prie tolesnės JAV informacinių technologijų plėtros. Tokios sistemos sukūrimas parodė, kad pats faktas, jog galimybė centralizuotai valdyti informaciją iš skirtingų geografinės padėties taškų nebuvo tik rašytojų fantazijos vaisius.

Tai buvo svarbiausias ir lemiamas taškas būsimoje JAV ginkluotųjų pajėgų raidoje. SAGE sukūrimas įkvėpė daugelį JAV mokslininkų. Nors jis buvo netinkamas naudoti, pagal jį buvo sukurta daug dukterinių projektų.

Pavyzdžiui, viena iš populiariausių sistemų po nepavykusios SAGE buvo Pasaulinė karinio valdymo ir kontrolės sistema, kuri galėjo veikti dideliais atstumais, integruodama informacijos apie priešiškas pajėgas iš viso pasaulio sluoksnius. Kai kurie šios sistemos kūrėjai teisingai pastebėjo, kad šiuolaikinis karybos menas reikalauja vis techniškesnio požiūrio. Karinės operacijos tapo pernelyg dideliu ir sudėtingu reiškiniu ir, kūrėjų nuomone, joks žmogaus intelektas nebegalėjo suvaldyti šio proceso, todėl ateitis - tik spartus informacinių technologijų kūrimas ir taikymas mūšio lauke.

Hirosima ir Nagasakis: matematikos beširdiškumas

Laikui bėgant ir sparčiai tobulėjant technologijoms, kai kurie JAV ekspertai ėmė puoselėti beveik utopines svajones apie tobulą karo matematiką. Pavyzdžiui, mokslininkas Edas Paksasonas (Ed Paxson) ne kartą spaudai yra sakęs, kad JAV kompiuterinės technologijos netrukus bus tokios pažangios, kad beveik kiekvienas karinis veiksmas bus analizuojamas matematiškai, o tai gerokai padidins bet kokios karinės operacijos tikslumą ir efektyvumą.

Mokslininko apmąstymai labai domino Amerikos vyriausybę. Kariniai ekspertai manė, kad toks tikslumas galėtų užkirsti kelią, pavyzdžiui, tokiai pačiai tragedijai, kokia ištiko Japonijos miestus Hirosimą ir Nagasakį. Kariškiai tikėjosi, kad matematinė analizė padės atsakyti į daugybę klausimų apie tai, kaip ginklas elgtųsi tam tikromis sąlygomis ir įvairiose vietose.

Tačiau reikėjo atlikti vis daugiau skaičiavimų, nes pažanga padaryta ir ginkluotės srityje. Raketos ir bombos, povandeniniai laivai ir lėktuvai tapo vis sudėtingesnėmis karo priemonėmis, bet taip pat mirtinomis dėl menkiausio jų trajektorijų matematinio modelio netikslumo.

Lygiagrečiai su pirmiau aprašytais pokyčiais mokslinių tyrimų centruose ir universitetuose vis dažniau buvo atliekami karinių manevrų planavimo žaidimų teorijos tyrimai. Atrodė, kad skaičiavimo mašinos tapo idealiu tikrų žaidėjų ir kariuomenės pakaitalu. Mašina negalėjo išpažinti jokios religijos, neturėjo jokių politinių pažiūrų ir išliko nešališka bei apskaičiuota visose įtemptose ir net kritinėse situacijose.

Žymiausiu tokio pobūdžio žaidimų teorijų kūrėju laikomas Robertas McNamara. Savo laboratorijos sienose jis praleido šimtus virtualių karų, kruopščiai tyrinėdamas matematinį karinių operacijų modeliavimą. Amerikiečiai jį praminė "gyvuoju kompiuteriu". Vėliau Robertas išrado įvairias statistinės medžiagos analizės sistemas, kuriomis greitai susidomėjo daugelis Amerikos vyriausybinių agentūrų. Tačiau visą likusį gyvenimą mokslininką persekiojo jo darbo kritika, nes daugelis jo srities ekspertų abejojo jo sukurtos sistemos etika ir atitiktimi tikrovei. Daugelio ekspertų nuomone, McNamara sukūrė ne tobulą įrankį, o tobulą tikslą. Mašininė logika visiškai pakeitė žmogiškąjį mąstymą, tačiau ji vis dar neatsižvelgė į žmogaus išradingumo veiksnį.

Pavyzdžiui, McNamaros teorijos ir programos žlugo Vietnamo karo metu. Išradinga ir sudėtinga sistema nesugebėjo susidoroti su didžiuliu informacijos srautu, plūstančiu iš fronto. Koordinatės ir kiti gyvybiškai svarbūs duomenys buvo nuolat pasenę, todėl sutriko karinės operacijos ir JAV kariuomenė patyrė visišką nesėkmę. Be to, McNamaros jutikliai, skirti priešo triukšmui ir judėjimo pobūdžiui fiksuoti ir perduoti informaciją CPO Tailande, buvo bejėgiai prieš visiškai vaikišką gudrybę, nes po kurio laiko Vietnamo kariai tiesiog pradėjo įrašinėti nepageidaujamus garsus į magnetofono juostą ir sąmoningai transliuoti juos į Amerikos eterį. Mažiau nei per 24 valandas brangūs McNamaros jutikliai tapo nereikalinga smulkmena, nė kiek nepadedančia kariauti. Taigi po Vietnamo karo ekspertams tapo aišku, kad nors informacinės technologijos ir kibernetika yra būtinos šiuolaikiniam karui ir karinės technikos valdymui, pasikliauti jomis kaip panacėja nuo visų bėdų, deja, neįmanoma.

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus.