Paskutinė santykių riba jau peržengta. Ribos ženklas

Meilės, draugystės, giminystės ir kantrybės riba – tai anaiptol ne abejingumas. Yra dar baisesnė ir galutinė riba, nors tasai žodis laikomas geru, teigiamu.

Palengvėjimas.

Palengvėjimas, kurį jaučiate žmogui išvykus. Jo čia daugiau nėra. Ir nesvarbu, kur jis. Svarbu, kad tik negrįžtų. Be jo tapo erdvu, gaivu, tylu, saugu. Jam išvykus pasidarė daug geriau. Galite gyventi ir kvėpuoti. Ir kartais gėda sau tai pripažinti. Arba nepakeliama. Bet taip ir yra.

Štai iki ko galima nusiristi smulkiais priekaištais ir priekabėmis, skandalais, melu, skundais, verkšlenimu, pastabomis – iki šios paskutinės santykių ribos galima privesti bet kokį žmogų. Netgi tą, kuris nepaprastai mus jmylėjo. Tą, kuris buvo artimas ir brangus. Tą, kuris kentėjo dantis sukandęs ir kovojo už santykius. Žmogų galima privesti iki būsenos, kai jam palengvėja.

Kai žmogus su palengvėjimu uždaro duris arba padeda telefono ragelį. Ir pradeda kvėpuoti pilna krūtine.

Tarytum milžiniška našta būtų nusimesta nuo pečių, ar kažkas tvankioje kalėjimo kameroje pagaliau atidarė langą.

Šitaip viena moteris suprato, kad kai jos vyras išvyksta į komandiruotę, jai palengvėja. Ji pradėdavo lengviau kvėpuoti, pradėdavo gyventi. Ir vaikai imdavo žaisti ir juoktis. O katinas — bėgioti paskui žaisliuką ir murkti ant kelių.

Niekas daugiau nevaikšto po namus niūriu veidu, niekas nesikabinėja prie smulkmenų. Nereikia bijoti kalbėti, mat tai „trukdo dirbti“. Nereikia kentėti įžeidžiančių pastabų ir priekaištų. Niekas nerėžia pamokslų nuo ryto iki vakaro. Nepyksta ir neburbuliuoja…

Ji taip bijojo skyrybų. Taip troško dėmesio ir retų gerų akimirkų. Ji taip stengėsi įtikti, išvengti skandalo, išsaugoti šeimą. Taip kamavosi iš pavydo…

O paskui vieną dieną staiga suprato, kad jai palengvėja, kai durys užsidaro vyrui už nugaros. Ir iškart pasidaro lengviau kvėpuoti.

Tai yra toji svarbi santykių riba – kai laukiama, jog žmogus išeis. Ir tasai išėjimas priimamas su palengvėjimu. Štai iki ko galima privesti netgi karščiausiai mylintį žmogų. Grubumas, savanaudiškumas, melas, niurzgėjimas, verkšlenimas – bet kas. Kai be žmogaus lengviau, kai jis pasidaro mums per sunkus. Nepakenčiamas.

Ir tai yra absoliuti meilės ar draugystės pabaiga.