Apie žmones, kurie atakuoja kitus gerumu ir meile

Yra toks populiarus užsiėmimas – aukojimasis. Ir paprastai būna visai nesvarbu, kam ir kaip aukotis. Svarbiausia pasiaukoti. Tai ypač būdinga moterims. „Tu – motina!“, „Tu –žmona“! – su įkarščiu aiškina tie, kurie apeliuoja į moters sąžinės ir atsakomybės jausmą, o iš tikrųjų – į kaltės jausmą.

Daugelis mano mano, kad jei žmogus neapsimetinėju auka ir gyvenu savo malonumui, tai jis yra savanaudis. Be to, „egoizmas“ skamba kaip kažkas neabejotinai neigiamo. Taip, galbūt egoizmas tradicine prasme yra blogis. Tačiau egoizmo priešingybė – altruizmas – yra ne mažesnis blogis.

Buitiniai nelaimingi altruistai.

Spręskite patys, norėdami visiškai pasiaukoti kitiems žmonėms, turite būti labai dvasiškai turtingi. Teigiama, kad Motina Teresė buvo tokia. Tačiau kiek jūs matėte žmonių, galinčių nesavanaudiškai aukotis? Tikrai nesavanaudiškai!

Dažniausiai sutinkame tokių žmonių, kurie moko kitus, kaip elgtis, ir neprašyti kišasi į svetimą gyvenimą. Jie įsižeidžia , kai kitas nenori klausytis jų patarimų. Tokiais atvejais jie teatrališkai sučiaupia lūpas ir pabrėžtinai tyli. Gali dar rankas ant krūtinės sukryžiuoti ir nusisukti. Silpnos sveikatos geradariui gali pakilti kraujospūdis ir net prasidėti negalavimai. Ir viskas dėl to, kad kitas nenori klausyti gerų patarimų.

Visa tai maskuojama po rūpinimusi: „Noriu tik gero, viską darau dėl jo…“

Dauguma tokių „rūpestingųjų“ kažkodėl pasilieka sau teisę teisti ir smerkti kitus žmones. Jie daugiau neturi ką veikti – tik galvoti apie kitų poelgius ir spręsti, ar jie teisūs, ar ne.

Visi šie nelaimingi altruistai anaiptol nėra dvasiškai turtingi asmenys. Dažniausiai tai būna žmonės su neadekvačia saviverte. Arba labai žemai, arba per daug aukštai vertinantys save.. Nelaimingi žmonės, kurių niekas nemyli, nes jie visiems jau įkyrėjo.

Ir visa ši audringa veikla yra tik bandymas pabėgti nuo dvasinės tuštumos ir vienatvės . jie tiesiog nežino kito būdo, kaip pasijusti reikšmingiems ir reikalingiems, išskyrus kišimąsi į svetimą gyvenimą ir bandymą įvesti jame savo tvarką.

Kai kurios damos tokiomis įkyriomis geradarėmis tampa tik su amžiumi. O jaunystėje jos gali būti merginos, siaubingai bijančios, kad jų kas nepavadintų egoistėmis. Jos tiki, kad norėdamos būti mylimos, jos turi viską kontroliuoti. Jeigu jos uždirba pinigų, visiems padeda, visais rūpinasi – tada yra vertingos. Priešingu atveju, ne! Jos stengiasi, stengiasi, kol išeikvoja jėgas. Ir dar pyksta ant savo vyrų, kad jie nėra tokie, kokie turėtų būti.