Gyvenimiškos Istorijos: Aš Tau Padėsiu!

Jis buvo grubus. Ir negalima tuo stebėtis, nes nebuvo girdėjęs gero žodžio

Visi pas mus pažįsta tuos N., keista šeima. Moteris turi tris vaikus, visi nuo skirtingų tėvų. Kasdien pastatomas degtinės butelis ant stalo. Ir neatsimenu, kad kas nors iš jų būtų ilgiau dirbęs, niekad neturėjo nuolatinio darbo. Stengėsi gauti pašalpas, arba kartais vyras statybose ar prie miškų kirtimo bandė rasti darbą. Ir santarvės jų šeimoje nebuvo. Nuolat skandalai, policija dažnai atvažiuodavo. Prieš kelerius metus N...ienė grįžo gyventi pas motiną. Jos paskutinis vyras liko savo troboje kitame kaimo gale. O vaikai vaikščiojo tarp dviejų namų.

Nežinau, kas vyriausiai dukrai atsitiko, nes jau labai seniai nemačiau. Vidurinysis sūnus tai net padorus užaugo. Tik nežinau, kokiu būdu. Iš ko jis tuos genus paveldėjo: inteligentiškas, mandagus, lyg būtų ne iš tos šeimos. Mokyklą baigęs gavo kažkokių diplomų, išvažiavo į miestą. Čia liko jauniausias. Jį draugai Džeku vadina. Tikras nenaudėlis! Nei išvaizdus, nei protingas, nuolat tik ieško progos ką nors iškrėsti. Jei kildavo kokia avantiūra, jei kas padegdavo šiukšlių dėžę autobusų stotelėje ar ką nors sulaužydavo, buvo aišku, kas prie to prisidėjo.
Jis dar jaunas, bet jau draugauja su tais girtuokliais, kurie renkasi prie parduotuvės, o ne su savo bendraamžiais. Nieko nedaro naudingo, vaikšto su šunimi be jokio tikslo. Turi jie tokį šunėką, turbūt vižlų ir taksų mišrūną. O mokykloje vaikinas kelis kartus kartojo kursą antrus metus, baigė ją būdamas už kitus vyresnis.

-    N...as? Aaa, tai tas! - sakoma mūsų kaime, ir visiems viskas aišku.

Aš su tuo vaikinu bendravau tik kartą. Pamačiau, kaip svaidė akmenis į katę. Labai supykau! Važiavau dviračiu iš bažnyčios, iškart sustojau ir griebiau piemenį už gobtuvo.

- Ką išdarinėji?! Motinai į langus akmenis svaidyk, jei neturi ką veikti! O ne į gyvūną! Jei dar kada pastebėsiu, tu tikrai pasigailėsi! - pagrasinau jam.

- Paleiskit! Aš jai nieko nepadariau! - pastebėjau, kad truputį išsigando.

- Tai gerai! - pasakiau. - Jei būtum sužalojęs, kitaip su tavimi kalbėčiau. Dink iš čia!

Jis pasitaisė gobtuvą, nusispjovė ir nuėjo, kažką murmėdamas, o aš tų žodžių išgirsti nenorėjau. Supratau, kad tas Džekas tikras chuliganas. O paskui atėjo mokslo metų pabaiga. Buvo surengta iškilminga ceremonija, į kurią nuėjau, nes buvau dviejų moksleivių močiutė. Iškilmės truko ilgai. Jolantėlė papasakojo, kad jos klasės draugai truputį nuogąstauja, nes neaišku, kiek antramečių pas juos pateks. Ypač kelių buvo bijoma. Tarp jų buvo Džekas. Laimė, pedagogų taryba nusprendė, kad atėjo laikas išmesti tą N. iš mokyklos, nes ji jau niekuo jam padėti negali. Visi lengviau atsikvėpė. Salėje buvo tvanku. Šlamėjo gėlių puokščių celofanas. Iš garsiakalbių skambėjo tokia proga lyg ir nelabai tinkama daina „We Are the Champions“. Abiturientai atsiėmė atestatus. Žiūrėjau į N. Želė ištepti plaukai, akivaizdžiai per didelė ir kitų daug kartų dėvėta eilutė. Maivėsi, išsišiepęs žiūrėjo į draugus. Jam buvo įteikta taurė už pasiekimus futbolo aikštelėje. Na ir gerai. Tegul pagaliau pajus, kad ir jį kažkas vertina. To juk reikia visiems...

Jolanta papasakojo, kad jos klasės draugai nuogąstauja, nes neaišku, kiek antramečių pas juos pateks.

Praėjo vasara, atėjo ruduo. Mūsų miškuose pasirodė grybai. Tais metais jų buvo nepaprastai daug. Net spalio viduryje dar buvo galima surinkti pusę kibiro. Paskui prasidėjo dargana, atvėso, ir grybų neliko.

Vieną debesuotą antradienio rytą išvedžiau savo šunis į kasdienį pasivaikščiojimą. Jie taip priprato prie to, kad jau negaliu keisti grafiko. Ėjau po medžiais, vis dar žvilgtelėdama, ar po šakomis neliko kokio grybo. Ir išgirdau iš miško sklindantį dundesį ar bildėjimą. Netrukus išvažiavo į taką Džekas ant kažkokio kledaro. Šalia jo tas mišrūnas šuo. Paskutinę akimirką spėjau patraukti savo šunis, kad neįvyktų didelis susirėmimas.

„Po galais, ką jis čia daro! Ko tas piemuo čia važinėja! - pagalvojau. - Antradienis, devynios ryto... Gal kokioje mokykloje turėtų būti?“

Ir giliai susimąsčiau. Motorolerio variklio gausmo jau negirdėjau, vedžiau šunis namo.

„Ar tas piemuo lanko kokią mokyklą po to, kai jį iš čia išvarė? Ar kas nors tuo pasirūpino? Taip daug dėmesio skiriu uogieniems ir grybams, kad net nežinau, kas gyvenvietėje vyksta“, - pagalvojau.

Dar kelias dienas vis prisimindavau tą N. Galiausiai nusprendžiau kaimynės apie jį paklausti.

- O jauniausias N. sūnus kur dabar mokosi? - pasiteiravau.

Staiga man pagailo vaikino, ir nusprendžiau, kad reikia parodyti gerumą. Tačiau kokiu būdu?

- Jis? Mokosi? - ėmė juoktis. - Niekur mokytis jam nereikia. Šešiolikos metų, niekas jo mokytis neprivers.

- Na, bet kokios profesijos, ko nors! Ką jis darys? Motina apie tai negalvoja? - nustebau.

- Kur gi ne! N...ienė dabar ligoninėje, ne sūnus jai rūpi. Turi problemų dėl kepenų. Gal stebėtis neverta, ką? - susiraukė kaimynė. - Jau du mėnesiai, kaip ji ten. Niekas nežino, ar grįš...

- Siaubas! - pasibaisėjau. - Tai jis vienas? O kur tėvas?

Kaimynė numojo ranka.

„Vargšas vaikas! - pagalvojau, kai parėjusi namo pjausčiau daržoves sriubai. - Visi jį paliko! Nėra ko stebėtis, kad tapo chuliganu. Visi jam sako, kad yra blogas, neišvaizdus, kvailas. Tai ką jam daryti?“.

Prisiminiau savo žodžius, kuriuos jam pasakiau kažkada, ir dėl jų labai pasigailėjau.

Iškeptas plokštainis kvepėjo cinamonu ir vanile. Suvyniojau į popierinį maišelį ir išėjau iš namų.

Iš garuojančio puodo virtuvėje pasklido švelnus sultinio kvapas. „Gal pakviesti jį pietų? Turbūt neateitų... A, žinau. Iškepsiu jam plokštainį. Pradžiai... Taip, tai puikus sumanymas!“, - nusprendžiau, ir nuotaika pagerėjo. Ėmiau įsivaizduoti: vaikinas iš pradžių manimi nepasitiki, bet paskui paima pyragą. Paskui ateina pietų. Su apetitu sušveičia sultinį ar agurkų sriubą, maltinius, jam viskas gardu. Kartais nedrąsiai nusišypso... Liaujasi valkiotis be tikslo, meta rūkyti ir nutraukia ryšius su draugais, kurie stovi prie parduotuvės. Eina mokytis amato ir baigia mokslus. Gauna darbą, sutinka mielą merginą, jie susituokia. O po kelerių metų, jau dirbdamas, pavyzdžiui, automobilių remonto meistru, pasakoja vaikams, kad gyvenime nieko nebūtų pasiekęs, jei ne ponia Eugenija, kaimynė, kuri pirmoji atvėrė jam savo širdį... Šioje savo pasakojimo vietoje taip susigraudinau, kad teko paimti nosinę. „Taip, taip... Visiems reikia, kad kas nors ištiestų pagalbos ranką“, - atsidusau, stebėdamasi savimi. Iškeptas plokštainis kvepėjo cinamonu ir vanile. Suvyniojau į popierinį maišelį ir išėjau iš namų. Sėdau ant dviračio, išvažiavau į mūsų gyvenvietę. N. radau beveik iškart. Sėdėjo vienas autobusų stotelėje ir žvelgė kažkur į tolį. Atrėmiau dviratį į sienelę ir priėjau prie jo su pakeliu rankose.

- Sveikas, - draugiškai pasisveikinau.

- Tai tau. Pagalvojau, kad turbūt nedažnai pyrago valgai... - padėjau plokštainį ant suolo.

N. pažvelgė į mane iš padilbų. „Tuoj sumurmės: ačiū, ponia. Arba ką nors panašaus...“ - laukiau, išsigandusi ir sulaikiusi kvapą.

- Dink iš čia, sena karve! - sušuko ir susikišo rankas į kišenes.

Išraudau ir apsižvalgiau. Laimė, niekas to nematė ir negirdėjo. Ir nebuvo apie ką kalbėti. Sėdau ant dviračio ir nuvažiavau. Bet kai važiavau atgal iš parduotuvės, pastebėjau, kad nei pyrago, nei vaikino nėra. Bent jau tai gerai.

• Rašo: Eugenija, 72 metų.
• Nuotraukos šaltinis: Getty Images

Turite savo nuomone, (už ar, prieš) pasidalinkite su mumis, palikite komentarą, prisijunkite, rašykite bloge, pasirinkdami kategoriją. Pasidalinkite savo receptais, sveikatos patarimais, nutikimais, susidūrėte su paranormaliais, anomališkais ir kitais nekasdieniškais reiškiniais. Galite išversti iš užsienio kalbos, talpinkite su nuoroda. Laukiame Jūsų straipsnių, naujienų, apžvalgų ar istorijų!