Filosofinio akmens paslaptys

Yra įvairių aiškinimų, kas tas filosofinis akmuo, bet galima sakyti, kad tai kažkoks pradas, kuris leidžia auksu paversti bet kokius metalus. Be to, tai yra panacėja, atjauninti ir prailginti gyvenimą. Filosofinis akmuo buvo vadinamas įvairiai: didysis magisteriumas, universalus akmuo, raudonoji tinktūra, gyvybės eliksyras.

Hermio Trismegisto įpėdiniai

Šios magiškos priemonės paieškos taip pat buvo vadinamos įvairiai, pavyzdžiui, hermišku menu - pagal senovės Egipto mago Hermio Trismegisto graikišką vardą. Šis magas mokėjo paversti paprastus metalus auksu. Filosofinio akmenis paieškos dar buvo vadinamos ir Didžiuoju darbu, ir tiesiog alchemija (iš arabiško junginio al-kimia pagal žodį “Kem” arba “Hem”, tai senovinis Egipto - šio senojo mokslo tėvynės — pavadinimas). Aleksandrijos akademijoje, kuri egzistavo iki VII mūsų eros amžiaus, alchemijos laboratorijos buvo įrengtos pagrindiniame pastate - Gyvybės, mirties ir išgijimo šventovėje.

Nuo VII amžiaus prasideda pergalingas islamo žygis per Mažąją ir Vidurinę Aziją, Siaurės Afriką, įskaitant Egiptą, Pirėnų pusiasalio
Europoje pietus. Damaske, Bagdade, Kordoboje, Kaire įkuriami universitetai, keliems šimtmečiams tapę mokslo centrais. Arabų mokslininkas Abu Musa Džabiras Ibn Hajanas, Europoje žinomas Geberio vardu, sukūrė ištisą mokymą apie tai, kaip “gydyti” “netobulus” metalus ir paversti juos “tobulais” - auksu. Jis tvirtino, kad tam reikia “universalaus tirpiklio eliksyro (al-iksyr)”, kuris dar turi turėti ir maginių savybių - galėtų gydyti visas ligas ir, galbūt, suteikti nemirtingumą.

“Al-iksyro” arabų alchemikai taip ir nesukūrė ir aukso taip ir neišgavo. Užtat pasiekė kitų praktinių laimėjimų: išskyrė stibį, arseną ir fosforą, išgavo acto rūgštį ir stiprių mineralinių druskų tirpalus.

Po XII amžiaus moksliniai tyrimai persikėlė į Europą, kur alchemija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. 1317 metais popiežius Jonas XXII alchemiją atskyrė nuo bažnyčios. Nuo to laiko bet koks alchemikas bet kada galėjo būti paskelbtas eretiku su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Tačiau Europos valdovai slapčiomis globojo alchemiją, tikėdamiesi praturtėti, jei būtų rastas būdas išgauti auksą, naudojant “filosofinį akmenį”. Visi vienuolynai įkūrė savo laboratorijas, kunigaikščiai ir karaliai mokėjo alchemikams algas.

Pirmuoju garsiu Europos alchemiku laikomas vienuolis dominikonas Albertas fon Bolštedtas (1193-1280), labiau žinomas kaip Albertas Didysis. Ne mažiau garsus buvo jo amžininkas anglų vienuolis pranciškonas Rodžeris Bekonas (1214-1292), kuris parašė traktatą “Alchemijos veidrodis”. Šiame veikale jis iškėlė praktinį uždavinį, kurį būtina išspręsti pirmiausia: “išmokti paruošti tam tikrą priemonę (eliksyrą), kuri, užmesta ant metalo ar netobulos medžiagos, padaro juos tobulais, vos prisilietusi”.

Deja, tiems, kurie užsiėmė Didžiuoju darbu, niekaip nesisekė rasti eliksyro arba filosofinio akmens. Tiesa, 1270 metais italų alchemikas kardinolas Džovannis Firandca, dar žinomas kaip Bonaventura, išgavo cheminį junginį, artimą universaliam tirpikliui. Tai buvo amoniako tirpalas azoto rūgštyje, kuris galėjo ištirpinti “metalų karalių” auksą, todėl buvo pavadintas “karališka degtine”.

Dantė savo “Dieviškoje komedijoje” šarlatanų karuselę patalpino aštuntajame pragaro rate, ten, kur buvo “alchemija padirbinėjantys auksą” - ir tikrai ne dėl tvirto tikėjimo. Nuo XVI amžiaus nuo mokslininkų, ne visai atsisakiusių alcheminių svajojimų, atsiskyrė gausi klajojančių avantiūristų brolija, kurie, išnaudodami visuotinį tikėjimą galimybe padaryti auksą, pateikdavo falsifikuotus savo meno įrodymus.

Jų apgavystės aukomis tapdavo net karališkos kilmės asmenys. Pavyzdžiui, Henriko VI valdymo metais visa gauja Didžiojo darbo sekėjų užtvindė Angliją suklastotu “metalų karaliumi” ir suklastotomis auksinėmis monetomis. Vietoje aukso sukčiai naudojo varinę amalgamą. Prancūzijoje toks Žakas de Keras, vadinęs save alchemiku, tokiu pačiu būdu įtraukė į aferą su suklastotu auksu ir karalių Karlą VII. O Berlyne, valdant kurfiurstui Georgui, ilgą laiką žmones kvailino Leonardas Turnheiseris, kuris, būdamas mitriu fokusininku, viešai “paversdavo” šviną auksu.

Gana neįprasta yra XVII amžiuje gyvenusio lenko Michalo Sendzivojaus istorija. Jis nebuvo alchemikas, tačiau įėjo į šio mokslo istoriją. 1604 metais, būdamas Saksonijoje, iš kilniadvasiškumo už pinigus iš kalėjimo išlaisvino škotų alchemiką Satoną ir atsivežė jį į Krokuvą. Iš dėkingumo Satonas, nors ir neatskleidė gelbėtojui visų savo paslapčių, davė jam nedidelį kiekį stebuklingų miltelių, o pats netrukus mirė. Su šiais milteliais Sendzivojus įvairius metalus paversdavo auksu karaliaus Sigizmundo III rūmuose Krokuvoje. Apie tai yra istorinių liudijimų. Paskui jis buvo pakviestas į Prahą, ten karalius Rudolfas, gavęs iš jo žiupsnelį miltelių, pats sėkmingai atliko alcheminę transmutaciją. Šiam įvykiui atminti valdovas liepė ant rūmų laboratorijos sienos pakabinti lentelę su užrašu “Tegul pabando kas nors padaryti tai, ką padarė lenkas Sendzivojus”.

Tačiau klastingas likimas iškrėtė Michalui Sendzivojui piktą pokštą. Iš Prahos jis išvyko į Viurtembergą. Ten kunigaikštis Fridrichas priėmė jį labai pagarbiai. Bet lenkui pavydėjęs alchemikas Miulenfelsas slapčiomis užpuolė jį ir atėmė stebuklingus miltelius. Kai nusikaltimas buvo išaiškintas, Miulenfelsas buvo pakartas, bet Sendzivojui tai nieko nedavė: miltelių jis neatgavo, pats pagaminti nemokėjo ir baigė savo dienas skurde.

Vienas iš paskutinių garsių alchemikų šarlatanų buvo toks Kaetanas, vadinęs save grafu Ruggiero. Kilęs iš Neapolio, šis valstiečio sūnus ilgą laiką veikė Miuncheno, Vienos ir Berlyno rūmuose, kol 1709 metais savo dienas baigė Berlyno kartuvėse, papuoštose netikru auksu.

Beje, ir po grafo apsišaukėlio Europoje atsirasdavo alchemikų, tvirtinusių, kad rado “filosofinį akmenį”. Vienas iš paskutiniųjų buvo anglų gydytojas Džeimsas Praisas. 1783 metais jis pareiškė karališkoje mokslų draugijoje, kad jam pavyko išgauti raudonai baltus miltelius, kurie gali paversti gyvsidabrį auksu arba sidabru, pagal norą. Alchemikas rodydavo storą rankraštį, kuriame neva buvo aprašytas transmutacijos procesas. O kai iš jo pareikalavo viešai pademonstruoti savo meną, jis ... nusinuodijo.

Bet, koks chimeriškas bebūtų buvęs alchemikų tikslas, savo bandymais, kurių per ne vieną amžių buvo atlikta daugybė, jie atnešė mokslui didžiulės naudos ir nutiesė kelią šiuolaikinei chemijai.

Transmutacija, kurios nepripažino mokslas XVIII amžiuje, kai chemija tapo tikru mokslu, ir alchemija virto kažkuo panašu į raganavimą, kuriuo mažai kas betikėjo. Vis dėlto, atsirasdavo vienas kitas mokslininkas, kuris toliau tęsdavo metodų, kaip paversti įvairius metalus auksu, paieškas.

Vienas iš jų buvo prancūzas Teodoras Tiffro, baigęs Aukštąją pramonės mokyklą. Jis buvo įsitikinęs, kad metalai, kuriuos visi chemikai laikė neskaidomais elementais, iš tikrųjų yra sudėtingi junginiai. Vykstant reakcijoms, jie gali keistis sudėtinėmis dalimis ir virsti vieni kitais. Vadinasi, ir alchemikų viltys šviną paversti auksu nėra visai be pagrindo.

Tokių procesų laboratorijoje greitai neatliksi, bet jie, ko gero, turėtų vykti gamtoje. Norėdamas tai įrodyti, Tiffro išvyko į Meksiką, kurioje gausu brangiųjų metalų telkinių. Jis važinėjo po šalį, bendravo su aukso ieškotojais, o tie vienu balsu tvirtino, kad auksas auga iš sidabro, veikiant saulės spinduliams. Kitaip tariant, vyksta transmutacija, kurią pasiekti veltui stengėsi alchemikai.

Tiffro nusprendė tai patikrinti. Savo tyrimams jis pasirinko sidabro kasyklomis garsėjusį kalnų miestelį Gvadalacharą, kur saulė kaitino tarsi pragare. Ten įsirengė nedidelę chemijos laboratoriją. Tyrimams naudojo gryną vietinį sidabrą arba, kai jo nebūdavo meksikietiškas sidabrines monetas.

Paversdavo jas pjuvenomis, kruopščiai analizuodavo sudėtį, įsitikindavo, kad nėra aukso pėdsakų, ir tirpindavo sidabrą azoto rūgštyje. Paskui indus su sidabro tirpalu dėdavo į saulėkaitą ir laukdavo - dienas, savaites, mėnesius.

Po to tyrėjas garindavo saulės iškaitintą tirpalą, surinkdavo nuosėdas, išvalydavo, sutrindavo ir vėl tirpindavo azoto rūgštyje. Taip darydavo ne vieną kartą. Ėsdinanti rūgštis ardė plaučius.

Nuo ryškios saulės ašarojo akys. Rankos pavargdavo nuo sunkaus grūstuvėlio. Galiausiai atėjo diena, kai Teodoras Tiffro pamatė pirmuosius aukso blyksnius, o kai jis apdorojo didelius tirpalų kiekius, aukso kruopelytės susidėjo j gramus.

Mokslininkas džiūgavo! Katorgiškas darbas atvedė prie atradimo, kuris turėjo padaryti jo vardą nemirtingu. Dabar reikėjo pinigų, kad būtų galima pradėti aukso gamybos procesą pramoniniais masteliais. Tiffro neabejojo, kad įdėtos lėšos atsipirks šimteriopai ir pateisins visas negandas, kurias teko patirti.

1853 metais, praėjus 11 metų nuo išvykimo j Meksiką, Tiffro grįžo į Prancūziją. Reikėjo nuspręsti, kaip pranešti apie savo atradimą. Aprašyti visą procesą? Bet tada tuo galėtų pasinaudoti bet kas, o jis pats liktų prie suskilusios geldos.

Mokslininkas pasielgė taip, kaip darydavo viduramžių alchemikai: parašė brošiūrą apie atrastą gamtinį aukso išgavimo metodą, bet proceso esmės neatskleidė.

Tiffro perdavė brošiūrą Paryžiaus mokslų akademijai, pasiūlė išspausdinti išsamų pranešimą apie atradimą akademijos žurnale “Ataskaitos”, kurį skaitė viso pasaulio chemikai. Tačiau akademikai brošiūrą palaikė nieko verta, nepatvirtinta įrodymais, o darbų rezultatus - abejotinais. Tiesa, auksas, kurį Teodoras išgavo Meksikoje ir pateikė kaip daiktinį įrodymą, buvo pripažintas tikru.

Tačiau Paryžiaus mokslininkai atkakliai klausė, kur patvirtinimai, kad auksas išgautas transmutacijos metodu.

Net jei pranešėjas nesukčiauja, tikėtina, kad jis tapo sąžiningo paklydimo auka, palaikęs pagaminti auksu pasirodžiusį tą auksą, kuris kaip priemaiša iš pat pradžių buvo meksikietiškame sidabre.

Tiffro tikinimai, kad jis kruopščiai analizavo kiekvieną sidabro gabalėlį ir nerado juose nė mažiausios aukso priemaišos, oponentų neįtikino.

Jų abejonės labai žeidė mokslininką. “Jei netikite mano žodžiais, esu pasiruošęs patvirtinti juos eksperimentais!” - pareiškė jis, nuoširdžiai tikėdamas sėkme ir reikalaudamas atlikti viešus bandymus.

Tokia galimybė jam buvo suteikta. Tiffro buvo leista naudotis Paryžiaus monetų kalyklos chemijos laboratorija.

Teodoras su entuziazmu ėmėsi darbo ir tikėjosi sugėdinti tuos mokslo vyrus, bet jam nepasisekė su oru: šviesių dienų buvo mažai, o ir saulė Paryžiuje švietė ne taip karštai, kaip Meksikoje. Baigus eksperimentus paaiškėjo, kad alchemikas patyrė visišką fiasko: nebuvo rasta nė mažiausių aukso pėdsakų. Po to visas mokslo pasaulis nusisuko nuo Tiffro tyrinėjimų, nors jis vis dar tikėjo savo atradimu. “Aš negalėjau suklysti, - kalbėjo jis, - tiesiog saulės energijos sidabrą paversti auksu reikia gerokai daugiau: tiek, kiek jos būna Meksikoje, o ne tiek, kiek Paryžiuje”. Tačiau niekas nenorėjo investuoti pinigus nežinia į ką, nors tyrėjas ir žadėjo pasakiškus pelnus.

Tada Tiffro ryžosi desperatiškam žingsniui: išspausdino antrą brošiūrą, kurioje išsamiai išdėstė savo aukso gavimo metodą. Jis nesavanaudiškai pasiūlė savo atradimą kiekvienam norinčiam, kad jis nebūtų prarastas visuomenei, nes savarankiškai aukso gamybai pats neturėjo nei pinigų, nei jėgų. Brošiūros paklausa buvo milžiniška. Ji buvo verčiama į kitas kalbas, ir kitose šalyse dingdavo nuo prekystalių taip pat greitai, kaip ir Prancūzijoje.

Apgaulingas Tiffro metodo paprastumas užbūrė minias. Bet trumpą laiką jis išgarsėjo visame pasaulyje. Tūkstančiai žmonių bandė išgauti auksą iš saulės spinduliais kaitinamų metalų, bet netrukus susidomėjimas atslūgo, nes neatsirado laimingųjų, praturtėjusių iš šios veiklos. Užtat sukčiai nepraleido progos pasinaudoti kilusia aukso karštine ir, kaip viduramžių pseudoalchemikai, ėmėsi apsukriai vilioti pinigus iš prastuolių. Pavyzdžiui, 1860 metais vengrų avantiūristas Nikolaus Papafi Londone įkūrė firmą, kuri neva ketino pradėti sidabro gamybą iš netauriųjų metalų. Prisirinkęs daugybę kreditų, Papafi dingo be pėdsakų.

Tuo tarpu Tiffro toliau tęsė naujus bandymus. Kartą jam ir Paryžiuje pavyko išgauti užlydytoje retortoje aukso kruopelių. 1887 metų birželio mėn. jis įteikė Prancūzijos deputatų palatos Biudžeto komisijai prašymą, kad jo aukso gavybos metodą išbandytų ekspertų komisija. Tačiau atsakymo nesulaukė. Didžiojo darbo sekėjas taip ir nesugebėjo įtikinti oficialaus mokslo.

Jo tyrimų rezultatai taip ir nebuvo paneigti. Tai liko mįsle. Šiandien mokslininkai išmoko vieną metalą paversti kitu, atlikdami branduolines reakcijas.

Tačiau tokių “transmutacijų” technologinė kaina yra gerokai didesnė už vertę aukso, kurį galima taip išgauti. Per daug didelės energijos sąnaudos... Bet, iš kitos pusės, mitai patvirtina, kad alchemijos pradininko Hermio Trismegisto dvasios jėga buvo tokia didžiulė, kad jis galėjo sukelti viesulus ir žemės drebėjimus.

Kas galėtų paneigti, kad jo dvasinės energijos galėjo neužtekti vienam kitam kilogramui aukso?..