Alchemikai iš NKVD ir filosofinis akmuo

Yra manoma, kad specialiosios tarnybos moka gerai saugoti savo paslaptis. jeigu ir nuteka kokia informacija, galinti sukelti rezonansą visuomenėje, tai dažniausiai vyksta, gavus leidimą, arba tokia informacija yra akivaizdi dezinformacija. pastaraisiais metais ėmė dėtis keisti dalykai. 2014 metų pradžioje internete pasirodė nuskenuoti dokumentai, kuriuose yra informacija apie okultinius tyrimus, kuriuos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vykdė SSRS specialios tarnybos.

Alchemikai iš Kraskovo

Pagrindinis alcheminio projekto „Androgenas“ dokumentas - tai vienam mokslininkui adresuotas tarnybinis raštas, kuriame nurodyta per tris dienas parengti ataskaitą šalies vadovybei ir atsiskaityti už atliktus tyrimus. Šių tyrimų esmė buvo viduramžių alchemikų užrašuose surasti racionalų grūdą ir laboratorijoje išgauti auksą.

Šis tarnybinis raštas buvo adresuotas akademikui Saveljevui, kuris vadovavo filosofinio akmens kūrimo darbams, atliekamiems laboratorijoje, esančioje Kraskovo gyvenvietėje netoliese Maskvos. Iš NKVD atsiųstame dokumente buvo ne tik nurodymas parengti ataskaitą šalies vadovybei apie nuveiktus darbus.

Specialiosios tarnybos vadovybė taip pat domėjosi, kaip atliekami tyrimai gali pasitarnauti šalies mokslui ir pramonei. Ataskaitos parengimui buvo skirtos 3 dienos, o akademiko pranešimo trukmė

- ne daugiau kaip 30 minučių. Atsakyme mokslininkas skundžiasi, jog tokiai svarbiai temai niekaip neužteks pusvalandžio: norint visapusiškai papasakoti apie projektą reikia kelių valandų, o parengti ataskaitą

- ne mažiau mėnesio.

Iš į internetą patekusių dokumentų nėra aišku, ar Saveljevui buvo suteiktas reikalingas mėnuo pasirengimui, nors dalis ataskaitos yra pateikiama.

Auksinis viralas

Įdomu pažymėti tai, kad akademiko atsakyme, adresuotame NKVD vadovui Henrichui Jagodai, buvo teigiama, kad Viduramžių alchemikai, priešingai paplitusiai nuomonei, vis tik buvo išmokę dirbtiniu būdu išgauti auksą. „Androgeno“ grupei, vadovaujamai Saveljevo, reikėjo, atidžiai išstudijavus maksimaliai galimą senovės traktatų ir manuskriptų kiekį, nustatyti, kokiu būdu alchemikai iš netauriųjų metalų išgaudavo auksą.

Pavyzdžiui, dokumente buvo tvirtinama, kad viduramžių valstybių karaliai gana sėkmingai papildydavo savo iždą slaptų laboratorijų, įkurtų pilių ir rūmų požemiuose, dėka. Tačiau būdavo ir nesėkmių. Nežinia kokiu tikslu, tačiau dokumente pateikiamas pavyzdys, kad alchemikas Beteris, kurį globojo karalius Augustas II, vietoje aukso atsitiktinai išgavo porcelianą. Karalius dėl tokio atradimo visiškai nesupyko, nes tai padėjo jam iš Europos išstumti brangią kinų produkciją. Akademikas, apibendrindamas iš senovės tekstų gautą informaciją, sugebėjo sukurti bendrą aukso išgavimo formulę.

Ataskaitoje pati formulė nepateikiama, tik nurodytos būtinos sudedamosios dalys. Pasirodo, filosofinio akmens miltelių gavybai senovės išminčiai naudojo stibio geležį, kurią valydavo vyno actu ar vyno akmeniu, po to suminkštindavo ypatingo mineralo, kurio pavadinimas nenurodomas, druska.

Po to gauta medžiagai ilgai buvo virinama su siera ir vandeniliu. Virimas trukdavo tol, kol susidarydavo būdingos raudonos spalvos akmuo. Jis būdavo smulkinamas ir kaip katalizatorius dedamas į išlydytą alavą, gyvsidabrį ir varį, taip gaunant pačios aukščiausios prabos auksą! Akademikas pranešime skundžiasi, kad jiems reikia dar vieno telefono numerio, dar vieno tarnybinio automobilio ir daugiau darbuotojų.

Trūkstami resursai netrukus buvo suteikti. Beje, įsakymą dėl jų suteikimo pasirašė pats Stalinas. Kaip teigiama dokumente, projektui „Androgenas“ buvo skirta antra vila, šį kartą Mamontovkos gyvenvietėje, taip pat nemažas kiekis tauriųjų metalų ir retų mineralų. Panašu, jog Saveljevas buvo toks artimas šalies vadovybei, jog kreipėsi į NKVD vadovą Henrichą Jagodą su prašymu projektą pervadinti „Argu“.

Savo prašymą akademikas motyvavo gana egzotiškai. Savo prašyme jis remiasi tuo, kad „Androgenas“ - tai mitinė dvilytė būtybė, dažnai vaizduojama alchemijos traktatuose. Tačiau šios būtybės simbolizmas vykdomo projekto atveju yra gana abejotinas. O štai Argas graikų mitologijoje yra monstras, saugantis Olimpo alchemines paslaptis.

Nieko keisto, kad Saveljevas būtent šią pabaisą pasirinko savo bandymų paslapčių saugojimui, nes jos išorė tikrai siaubinga. Ši būtybė turi septynias akis, septynias ausis, tris erelio galvas ir vieną drakono kūną. Jagoda sutiko su akademiko argumentais, projektas buvo pervadintas.

Melas, užuomina ir pamoka

Deja, tarp pasirodžiusių dokumentų nėra dokumento su viso projekto ataskaita, todėl nėra aišku, ar Saveljevui pavyko sukurti būdą, leidžiantį pramoniniu būdu iš netauriųjų metalų išgauti auksą. Dideles abejones taip pat kelia akademiko pareiškimai apie sėkmingus viduramžių alchemikų eksperimentus. Oficialiai yra teigiama, jog šie alchemikai savo eksperimentų metu išgaudavo įvairias medžiagas - porcelianą, vaistus, tačiau jokiu būdu ne auksą! Galima daryti prielaidą, jei nors vienas iš Viduramžiais gyvenusių alchemikų būtų įminęs filosofinio akmens paslaptį, pasaulis būtų visiškai pasikeitęs.

Tą patį galima teigti ir apie Saveljevo eksperimentus. Jeigu jie būtų buvę sėkmingi, tai SSRS nebūtų turėjusi problemų su aukso ir valiutos atsargomis. Be to, tik vieną kartą alchemijos istorijoje alchemikas oficialiai pareiškė, kad sugebėjo sukurti filosofinį akmenį.

Sutrumpintas pranešimo tekstas

„SSRS vidaus reikalų liaudies komisarui draugui H. Jagodai.

Pranešimas

Mokslininkų grupė „Androgenas“ sėkmingai dirba, tirdama garsių alchemikų traktatus ir manuskriptus, siekiant išsiaiškinti ir suprasti, kokiu būdu senovės alchemikai išgaudavo auksą.

Mes išstudijavome keletą slaptų manuskriptų ir traktatų, iš kurių galima padaryti išvadą, jog senovės alchemikai netauriuosius metalus paversdavo tauriaisiais, į lydinius pridėdami stipraus katalizatoriaus - taip vadinamo filosofinio akmens miltelių. Pats filosofinis akmuo buvo gaminamas slaptu būdu, kuris žinomas tik išskirtiesiems asmenims ir jų pasekėjams.

Alchemikai dažniausiai darbavosi karalių, imperatorių ir šventikų rūmuose, o jų darbo tikslas buvo papildyti iždą. Knygose aprašyta, kokioje paslaptyje buvo laikoma ši veikla (...)

Dabartiniu metu mes daugmaž įsivaizduojame, kad išgauti filosofinį akmenį alchemikai naudodavo stibio geležies mineralą, kuris buvo išvalomas vyno actu ar acto akmeniu, po to kažkokiu mineralu suminkštinamas. Gauta medžiagai ilgai verdama specialioje krosnyje su siera ir gyvsidabriu, kol susidaro būdingos raudonos spalvos akmuo. Sis akmuo yra džiovinamas, smulkinamas, ir kaip katalizatorius dedamas į išlydytus metalus - alavą, šviną, gyvsidabrį, varį, taip išgaunant aukščiau-
sios prabos auksą, kurio kokybė žymiai geresnė už natūraliai randamą auksą (...)

Mums reikalinga speciali literatūra. Daugelis šių knygų saugojama specialiose bibliotekose įvairiose Europos šalyse (...)

Tokiu būdu, mūsų grupei reikalingi leidimai vykti į užsienio komandiruotes. Yra esminių dalykų, apie kuriuos nėra informacijos mūsų turimuose foliantuose. Pagrindinės alchemijos žinios sukauptos Europoje ir yra saugomos, užrakintos septyniomis spynomis. Tačiau mokslinis pasaulis yra solidarus ir atviras, todėl tikimės, kad mums pavyks Europoje surasti mūsų atliekamų eksperimentų partnerių ir bendraminčių. Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje dirba alchemikų grupės. Mūsų manymu, jos yra pasiekusios tam tikrų rezultatų ir progreso tyrimuose.

Grupės vadovas akademikas S. Saveljevas.

1934 m. gruodžio 10 d.“

Vokiečių auksas

Kartą Bavarijos gyventojas Francas Tauzendas viešai pareiškė, kad jam pavyko įminti filosofinio akmens paslaptį. Tyrinėtojas pareiškė, jog tai jam pavyko padaryti pačiame paprasčiausiame tvarte netoliese Miuncheno. Tiesa, Tauzendą pažinoję žmonės kalbėjo, kad jis yra fantazuotojas, jo žodžiais tikėti tikrai neverta. Ko verta jo 1922 metais parašyta knyga „180 elementų, jų atominiai svoriai ir įtraukimas į harmoningą periodinę sistemą“. Pusę iš išvardintų elementų Tauzendas dar tik rengėsi atrasti!

Kai pirmasis rėmėjas jam davė šimtą tūkstančių markių, apsukrus veikėjas vietoje to, kad atliktų bandymus, ėmė karštligiškai supirkinėti žemės sklypus ir namus, ketindamas juos vėliau pelningai perparduoti Netrukus alchemikas-vers-lininkas užmezgė kontaktus su nacistų partijos vadovais ir pasiūlė savo paslaugas, išgaunant auksą iš švino.

Fašistų lyderiams nors ir reikėjo lėšų, tačiau jie buvo praktiški žmonės, todėl Tauzendui paskyrė specialistą. Skamba fantastiškai, tačiau paversti šviną auksu tikrai pavyko! Viešbučio numerio vonios kambaryje Tauzendas, stebint ekspertams, iš švino lydinio, į kurį įdėjo 3 gramus geležies oksido, gavo 0,3 gramus aukso! Nustebęs ekspertas iš karto generolui ir politikui Erichui Liudendorfui išsiuntė depešą: „Pone generole, tai neįtikėtina, tačiau jam pavyko išgauti auksą!“

Pakilimas ir nuopuolis

Po sėkmingo savo atradimo demonstravimo Francas Tauzendas įkūrė „Bendrovę 164“. Pagrindine jos veiklos užduotimi buvo tauriojo metalo išgavimo organizavimas pramoniniu būdu. Beje, pačiam išradėjui turėjo atitekti tik 5 proc. pelno, 12 proc. turėjo gauti akcininkai, 8 proc. - asistentai, o likusius 75 proc. Liudendorfas pasiimdavo sau ir nacių partijos reikmėms. Netrukus į bendrovės veiklą įsitraukė daugybė aukštas pareigas užimančių akcininkų, o sąskaitoje buvo sukaupta daugiau kaip milijonas markių. Visoje Vokietijoje buvo atidaryta daugybė laboratorijų visiškai neutraliais pavadinimais, pavyzdžiui, „Siaurės Vokietijos lydinių įmonė“.

Netrukus Tauzendas užmezgė kontaktus su Musoliniu ir mėgino jį įkalbėti dalyvauti projekte. Tai buvo lemtingas pasiūlymas. Italai, norėdami priimti galutinį sprendimą, į laboratoriją nusiuntė didelę komisiją, kuriai vadovavo chemijos profesorius. Kaip ir reikėjo tikėtis, eksperimentas nepavyko. Parodomojo eksperimento metu italų profesorius tiesiog sugriebė Tauzendą už rankos tuo metu, kai pastarasis į lydinį bandė įmesti gabalėlį švino, sumaišyto su auksu.

Nieko keisto, jog po tokio gėdingo demaskavimo, tapusio nemalonia naujiena nacių partijos vadovams, akcininkų bendrovė 1929 metais paskelbė apie savo bankrotą. O sąskaitoje buvusį milijoną markių Tauzendas jau buvo išleidęs savo įprastai veiklai - spekuliacijai žemės sklypais ir namais. Kada apgavikas buvo areštuotas ir perduotas teismui, jis įžūliai pareiškė, jog visi kaltinimai yra prasimanyti, o jis tikrai moka iš švino išgauti auksą. Atsižvelgiant į tai, kad liudininkais buvo aukšti to meto politikai, nenorėję skandalo, Tauzendui buvo leista atlikti eksperimentą Miuncheno monetų kalyklos pastate. Siekiant išvengti bet kokios galimos apgavystės Tauzendas prieš eksperimentą buvo išrengtas ir nuodugniai apieškotas.

Nežiūrint į šias priemones Tauzendui kažkokiu nežinomu būdu vis tik pavyko iš 1,67 gramo švino mėginio išlydyti rutuliuką, kuriame buvo 0,095 gramai aukso ir 0,025 gramai sidabro. Tauzendo advokatai pareikalavo jų ginamąjį nedelsiant paleisti, tačiau prokurorai pareiškė, kad tyrinėtojas teisiamas visiškai ne dėl alcheminių eksperimentų, o dėl sukčiavimo ir lėšų iššvaistymo. 1931 metais vykusiame teismo procese apgavikas buvo nuteistas 3 metų ir 8 mėnesių trukmės kalėjimo bausme.