Auksas, kurio nebuvo

Ištisus šimtmečius žmonės bandė surasti filosofinį akmenį (magisterijų), galintį bet kurį metalą paversti auksu. Daugelyje magijai skirtų knygų teigiama, kad šis akmuo turi būti raudonos spalvos kristalas. Tuos, kurie skelbėsi aptikę filosofinį akmenį, kunigaikščiai, karaliai ir imperatoriai kviesdavo tarnauti pas save. Valdovus domino ne tik galimybė praturtėti. Buvo manoma, kad filosofinio akmens vandeninė suspensija gydo visas ligas, atjaunina kūną ir suteikia nemirtingumą.

Klajojančio vienuolio karjera

Vienas iš tų, kam tariamai pavyko įminti filosofinio akmens paslaptį buvo vienuolis iš Prahos Vencelis Zeileris. 1675-ais metais jis atkeliavo į Šventosios Romos imperatoriaus Leopoldo I rūmus ir padarė viską, kad valdovas išgirstų jo gyvenimo istoriją.

Zeileris dar vaikystėje ėmė tarnauti augustiniečių vienuolyne. Jis patarnavo senam vienuoliui, kuris bandė surasti filosofinį akmenį. Šios paieškos baigėsi sėkme, tačiau senasis vienuolis staiga mirė. Berniukas paslėpė buteliuką su raudonos spalvos milteliais ir išsaugojo jį patikimoje vietoje. Kai užaugo, išėjo iš vienuolyno, ieškodamas geresnio gyvenimo.

Imperatoriui buvo pranešta apie klajojantį vienuolį, Zeileris buvo palydėtas į slaptą rūmų laboratoriją. Jam teko pademonstruoti savo sugebėjimą Leopoldui I ir rūmų komisijai. Nesėkmės atveju vienuolis galėjo netekti gyvybės.

Kol tarnas kurstė ugnį, Zeileris murmėjo savo užkeikimus. Po to virš ugnies pakabino iš vario pagamintą taurę, ją pakaitino, kol ši ėmė tamsėti, pabarstė ją žiupsneliu raudonos spalvos miltelių ir atvėsino vandenyje. Po to auksu spindinti taurė buvo paduota imperatoriui.

Po to vienuolis pareiškė, kad auksu pavers alavą. Jis aplipdė vašku dalį raudonų miltelių ir rutuliuką įmetė į verdantį alavą. Pakilo tiršti dūmai, kurie stebėtojams sukėlė kosulį ir privertė juos trumpam nusisukti. Netrukus Zeileris liepė tarnui skystą lydinį supilti į taurę. Stebuklas vėl įvyko - vėstantis metalas sužibo auksiniu švytėjimu. Imperatorius įsakė jį parodyti rūmų juvelyrui. Šis patvirtino - tai auksas.

Apsidžiaugęs Leopoldas liepė iš tauriojo metalo nukalti monetas su savo portretu, o kitoje pusėje liepė padaryti užrašą: „Padėkos ženklas Venceliui Zeileriui, pavertusiam alavą į auksą“. Keletas tokių unikalių monetų saugoma Vienos Meno istorijos muziejuje bei kitose pasaulio kolekcijose.

Zeileriui buvo suteiktas „karaliaus rūmų chemiko'' titulas, o 1676-ais metais buvo įšventintas į riterius ir paskirtas Bohemijos monetų rūmų obermeisteriu.

Šarlatanų gudrybės

Nežinia, kodėl Leopoldas I, pats užsiiminėjęs alchemija, nedemaskavo šarlatano vienuolio. Tuo metu alchemikų „fokusai‘‘ buvo gerai žinomi. Vieni jų vikriai į lydinį įmesdavo gabaliuką tauriojo metalo. Kiti lydinį maišė tuščiaviduriu mediniu pagaliuku. Jo viduje buvo auksas, o skylė buvo užkemšama vašku. Kai apatinė tokio pagaliuko dalis buvo panardinama į lydinį, ji iš karto sudegdavo ir taip būdavo sunaikinamas įkaltis. Žiūrovų apgavystei taip pat būdavo naudojami tigliai su dvigubu dugnu, kuriuos kaitinant ištekėdavo auksas.

Kartais įminti apgavystę būdavo labai sunku. Pavyzdžiui, šveicarų alchemikas Turneiseras auksine pavertė tik pusę geležinės vinies. Tai įvyko kardinolo akyse, kuris raštu paliudijo šį įvykį. Tai įvyko Romoje 1586-ais metais. Turneiseras pusę vinies pamerkė į kažkokį specialų tirpalą, ir ji ėmė blizgėti kaip auksas. Vėliau paaiškėjo, kad alchemikas iš anksto prie geležinės vinies prilitavo auksinį smaigalį, kurį po to paslėpė po dažais. Rūgštyje dažai ištirpo ir kardinolas prieš savo akis pamatė pusę auksinės vinies.

Pats populiariausias alchemikų tarpe buvo fokusas, kurio metu „auksu" buvo paverčiamas gyvsidabris. Jame iš anksto būdavo ištirpinamas smulkintas auksas, tačiau nuo jo gyvsidabrio spalva nepasikeičia, jeigu tauriojo metalo kiekis neviršija 10-12 %. Iš tokiu būdu paruoštos amalgamos po gyvsidabrio išgarinimo likdavo auksas. Reikėdavo tik panaudoti rankų miklumą ir psichologiškai apdoroti žiūrovus įvairiomis manipuliacijomis ir užkeikimais.

Imperatoriaus medaliono paslaptis

Praėjus dviems metams, t.y., 1677-ais metais, šventojo Leopoldo dieną Zeileris pademonstravo naują eksperimentą. Prieš mėnesį rūmų juvelyras jo nurodymu iš sidabro pagamino didžiulį medalioną, kuris svėrė 7 kilogramus ir buvo apie 40 cm skersmens. Yra žinoma, kad medaliono gamyba atsiėjo 2055 austriškus dukatus. Priekinėje pusėje buvo pavaizduoti gausios imperatoriškosios Habsburgų dinastijos atstovų portretai, pradedant frankų karaliumi Faramundu (V amžius) ir baigiant Leopoldu I. Užpakalinėje dalyje Zeilerio prašymu buvo išgraviruota: „Šis tikras visiško metalų pavertimo auksu eksperimentas buvo atliktas šventojo Leopoldo dieną“.

Zeileris, stebint imperatoriškajai šeimai ir daugybei svečių, iš eilės sidabrinį medalioną pamerkė į keturis skirtingus tirpalus, kurie, jo žodžiais, sudarė „Didįjį eliksyrą". Buvęs vienuolis specialiai laikė medalioną rankoje, todėl jis buvo panardinamas ne visas, o maždaug trys ketvirčiai. Po šių manipuliacijų alchemikas patrynė medalioną iš anksto paruošta vilnone skarele ir pademonstravo pasiektą rezultatą.

Dabartiniu metu šis medalionas saugomas jau minėtame Vienos Meno istorijos muziejuje. Jame aiškiai matoma riba iki kurios Zeileris jį panardindavo į „Didžiojo eliksyro" tirpalus.

Aukščiau šios ribos medalionas yra sidabrinis, o žemiau - auksinis! Tai patvirtino ir to meto karališkieji juvelyrai, ir mūsų dienų tyrinėtojai.

Iš pirmo žvilgsnio Zeilerio eksperimentas primena triuką, kurio dėka lenkų alchemikas Sendigovijus apmulkino imperatorių Ferdinandą II, valdžiusį nuo 1619-ųjų iki 1637-ųjų metų. Sendigovijus tvirtino, kad filosofinio akmens pavyzdį gavo iš garsiojo alchemiko Aleksandro Setonijaus. Norėdamas tai įrodyti, Ferdinandui II padarė monetą, kurios viena pusė buvo auksinė, o kita - sidabrinė. Tačiau ši apgavystė

buvo gana greitai išaiškinta. Pasirodo, kad Sendigovijus paprasčiausiai sulydė dvi plokšteles - auksinę ir sidabrinę. Po to iš plokštės pagamino monetą, kurios auksinę pusę padengė sidabro spalvos amalgama. Bereikėjo tik panardinti monetą į „stebuklingą" tirpalą ir pakaitinti virš ugnies, aiškinant, kad ji tapo auksine tiek, kiek į ją prasiskverbė eliksyras.

Tačiau Zeilerio medalionas nėra sudarytas iš dviejų skirtingų metalų dalių. Jo pakraštyje galima pastebėti daugybę įpjovų. Tai pėdsakai mėginių, įvairiais laikais paimtų analizei. Visos išvados buvo analogiškos: nėra dviejų skirtingų metalų sujungimo pėdsakų, paprasčiausiai vienas jų staigiai pereina į kitą toje vietoje, iki kurios medalionas buvo panardintas į eliksyrą. Dar visai neseniai šio metalų perėjimo nebuvo galima paaiškinti. Tiesa, atlikti tyrimai parodė, kad medalione esančio aukso tankis yra gana mažas - tačiau juk visada alchemikų auksas buvo lengvesnis už randamą gamtoje.

Mįslės sprendimas

Nors eksperimentas su medalionu buvo labai sėkmingas, Zeilerio, kaip rūmų chemiko karjera greitai baigėsi. Panašu, kad baigėsi triukų atsarga, todėl jis nebeturėjo kuo daugiau nustebinti imperatorių
ir jo svitą. Kad ir kaip ten buvo, Zeileris prisipažino, kad išeikvojo stebuklinguosius miltelius ir daugiau metalų nebegali paversti auksu.

Istorikai paskaičiavo, kad alchemikas Leopoldui I atsiėjo 20 tūkstančių guldenų. Be to, Zeileris prisidarė daugybę skolų, skolindamasis pinigus  iš dvariškių. Leopoldas atėmė visus titulus ir išsiuntė Zeilerį atgal į vienuolyną. Daugiau nebuvo jokios griežtos bausmės - priešingai, imperatorius apmokėjo visas jo skolas. To priežastis, žinoma, yra medalionas, kuris keletą amžių tarnavo kaip alchemijos meno įrodymas. 250 metų mokslininkai suko galvas, bandydami įminti jo mįslę.

Medalionas buvo panardinamas į rūgštį, kaitinamas virš ugnies, kad būtų pašalintas gyvsidabris, jeigu toks buvo. XX amžiuje eksperimentai buvo apriboti dėl gaminio istorinės vertės. Ir tik praėjus ketvirčiui tūkstantmečio alchemiko Zeilerio paslaptis buvo įminta.

Tai padarė du mokslininkai chemikai iš Vienos universiteto Mikroanalizės instituto - Šrebingeris ir Raifas. Jie muziejaus vadovybę įtikino, kad bandymams panaudos ne daugiau 10-15 miligramų metalo. 1931-ais metais atlikta analizė parodė nepaprastą rezultatą: medalionas yra visiškai vienodos sudėties. Jį sudaro 43% sidabro, 48% aukso, 7% vario ir nedidelis kiekis alavo, cinko ir geležies.

Tapo aišku, kad Zeileriui pavyko ne pakeisti, o nudažyti metalą. Tačiau kaip jis tai padarė? Kaip sugebėjo sidabrui suteikti tokį atspalvį, kad jis būtų laikomas grynu auksu?

Šrebingerio ir Raifo prašymų Vienos monetų rūmai pagamino lygiai tokios pačios sudėties lydinį. Jo pavyzdžius mokslininkai nardino į pačias įvairiausias rūgštis ir druskų tirpalus, kol pavyko sužinoti Vencelio Zeilerio receptą. Pasirodo, jog norimą auksinį atspalvį sidabro lydiniams suteikia šalta, pusiau atskies azoto rūgštis. Mūsų dienomis toks ėsdinimas arba „geltonasis virinimas" yra įprastinis juvelyrų darbo metodas, suteikiant norimą atspalvį.

Legenda apie stebuklingas filosofinio akmens savybes eilinį kartą buvo paneigta. Nors ir šiandien yra nemažai žmonių, kurie rausiasi po viduramžių knygas, bandydami surasti jo receptą.

Galima tik prisiminti Prūsijos karaliaus Fridriko II Didžiojo (1712-1786 matai) gyvenimo pabaigoje ištartus žodžius: „Alchemija - tai tarsi kokia liga. Atrodo, kad kuriam laikui protu ją pavyksta įveikti, tačiau staiga ji vėl grįžta ir tampa tikra epidemija".