Lemtinga Žilio de Rė aistra

Visame pasaulyje žinomas pasakų rašytojas Šarlis Pero "Mėlynbarzdį" kūrė ne tuščioje vietoje. Ši niūroka istorija buvo sukurta liaudies padavimų motyvais, kurie taip pat neatsirado iš niekur. Nors tai atrodo keista, tačiau folklorinių pasakojimų prototipu tapo legendinės Žanos d'Ark bendramintis Prancūzijos maršalas baronas Žilis de Rė.

Dofino draugas

Žilis de Monmoransi-Lavalis, baronas de Rė, grafas de Brienas gimė 1404-ųjų metų rudenį vienos iš turtingiausios ir labiausiai išsilavinusios Prancūzijos šeimos Maškulio pilyje.

Laikai buvo neramu: vyko kruvinas Šimtmečio karas, karaliaus valdžia nusilpo - anglai kartu su burgundais ir maištingais prancūzų feodalais užpuldinėjo daug kančių patyrusios šalies žemes. Tačiau netgi tokiais laikais tėvai sūnui surinko didelę biblioteką ir įskiepijo meilę mokslui bei žinioms. Būdamas 11-os metų amžiaus Žilis tapo našlaičiu, jį globoti ėmėsi senelis iš motinos pusės. Jis vaikinui suteikė puikų išsilavinimą, lepino jį kaip galėjo. Viso to rezultatas - Žilis savo išsiauklėjimu ir intelektu žymiai lenkė bendraamžius iš kaimyninių pilių, be to, puikiai valdė kalaviją, buvo puikus raitelis, domėjosi medžiokle su sakalais ir teatru.

Būdamas 16-os metų amžiaus jaunasis de Rė senelio pageidavimu susituokė su savo pussesere Katerina de Tuar. Šios sąjungos dėka jis susigiminiavo su dofinu - karaliaus sosto įpėdiniu. Tačiau santuoka laimės neatnešė. Žilis su žmona bendravo labai šaltai, jis kur kas maloniau leido laiką su draugais šventėse, žirgų lenktynėse ar fechtavimo pamokose. Užtat jis tapo vienu artimiausiu busimojo karaliaus Karolio VII Nugalėtojo draugu, dar daugiau -jo investuotoju. Iš savo didžiulių lėšų de Rė išlaikė karaliaus armiją, taip pat apmokėdavo nesuskaičiuojamas karaliaus šventes, turnyrus ir medžiokles.
Žilio de Rė dėka niekam nežinoma iš liaudies kilusi mergina Žana d‘Ark sugebėjo priartėti prie sosto įpėdinio.

Maršalas ir jo mūza

Baronas de Rė nuoširdžiai tikėjo dieviškąja Žanos d‘Ark misija. Kartą jis pats matė regėjimą, panašų į tą, kurie lankė busimąją kovotoją. Baronas sugebėjo įkalbėti Karolį atnaujinti kovos veiksmus prieš anglus ir ėmė vadovauti Žanos suburtiems liaudies būriams. Žilis de Rė Orleano mergelei tapo asmens sargybiniu ir mokytoju, o ji, tarsi mūza, įkvėpė jį vis naujoms ir naujoms pergalėms. Jų kariuomenė vis dažniau ėmė nugalėti mūšiuose. Kai 1429-ųjų metų vasarą jie išlaisvino Reimsą, Karolis pagaliau

galėjo oficialiai karūnuotis. De Rė buvo suteiktas Prancūzijos maršalo laipsnis.

Praėjus metams įvyko tragedija. Karalius dėl kažkokių priežasčių Žilį atšaukė iš reguliariosios armijos, o mūšyje prie Kompjenomo Žana pateko į burgundų nelaisvę. Sužinojęs apie savo mūzos nelaisvę, baronas pasiūlė didžiulę sumą jai išpirkti ir karinę pagalbą išvadavimui. Tačiau rūmų intrigantų pastangomis šis kilmingas maršalo pasiūlymas buvo atmestas. Žilis pats pamėgino patekti į Kam de Luvjero pilį, kurioje buvo įkalinta Orleano mergelė, tačiau bandymas baigėsi nesėkme. Galiausiai išpirką už Žaną sumokėjo anglai. Vos tik 1430-ųjų metų pabaigoje burgundai jiems pardavė Žaną, šie perdavė ją inkvizicijos teismui Ruane.

Anglai bažnytiniam teismui vadovauti paskyrė vyskupą Pjerą Košoną, kuriam pažadėjo turtingą Ruano archivyskupiją, jeigu šis teismo procesą įvykdys „kaip priklauso“. Tribunolą sudarė 132 žmonės: kardinolas, vyskupai, teologijos profesoriai, mokslininkai abatai, vienuoliai ir šventikai. Žana d‘Ark buvo apkaltinta raganavimu, kurio pagalba ji iškovojo puikias pergales. Tuo metu ištikimasis Žilis de Rė surinko samdytą kariuomenę ir patraukė į Ruaną, tačiau pavėlavo. 1431 m. gegužės 30 d. inkvizicijos teismo sprendimu Orleano mergelė buvo sudeginta ant laužo kaip eretike. Iš apmaudo de Rė beliko tik nusiaubti kelių anglams simpatizuojančių vietinių didikų dvarus.

Nuo ministerijos - į alchemiją

1433-ias metais Prancūzijos maršalas baronas Žilis de Rė išėjo iš tarnybos armijoje ir apsigyveno Vandėjuje, giminei priklausančioje Tifožo pilyje. Jis gyveno vos ne prabangesnį gyvenimą, nei pats karalius. Jį saugojo 200 riterių, turėjo asmeninę bažnyčią ir 30 kanauninkų, turėjo didelę retų rankraščių biblioteką, kuriai naujus egzempliorius įsigydavo netgi karinių veiksmų dienomis. Daug lėšų de Rė leido Žanos d‘Ark šlovinimui. Jis užsakė „Orleano misteriją" ir dešimt metų apmokėjo jos pastatymą teatruose, kiekvieną kartą mokėdamas po 90 tūkstančių auksinių ekiu. 1436-ais metais atsistatydinęs

maršalas parodė karaliui grandiozinę inscenizaciją „Orleano apgultis“, kurioje dalyvavo apie pusė tūkstančio statistų. Ne vienas pastatyme pastebėjo užuominą apie Karolio VII niekšingą poelgį Žanos atžvilgiu, nes karalius lemiamomis dienomis visiškai neskubėjo į pagalbą liaudies numylėtinei.

Tifožo pilyje vis dažniau ėmė lankytis keisti žmonės: sapnų aiškintojai, magai, stebukladariai, alchemikai. Pirmajame pastato aukšte baronas įrengė didelę alchemijos laboratoriją. Buvo pasakojama, kad išlaidos karaliaus ir savo rūmų išlaikymui de Rė padarė nemokiu. Dalį žemių ir nekilnojamo turto teko užstatyti hercogui Joanui V Bretaniečiui ir vyskupui Žanui de Malestrua. Tačiau ir to buvo maža. Tuomet Žilis nusprendė panaudoti alchemija. Tuo metu šia slapta disciplina domėjosi daugelis aristokratų, kartais netgi karališko kraujo turintys asmenys. Tačiau jeigu paslaptis nustojo būti paslaptimi, tai nežadėjo nieko gero.

Velnio tarnai

Prancūzijos maršalui priklausė beveik 10 pilių, palaipsniui alcheminių laboratorijų skaičius vis didėjo. Retortose buvo virinami kažkokie tirpalai, kampuose stovėjo žmonių skeletai ir egzotiškų gyvūnų, atvežtų iš tolimų šalių, iškamšos. Buvo pasakojama, kad dieną ir naktį verdančiuose katiluose burtininkai ir piktasis baronas virė nekaltus vaikus, visur girdėjosi nežmoniški kankinamųjų klyksmai.

Žilio de Rė patikėtiniai ieškojo patyrusių magų ne tik Prancūzijoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Iš Italijos asmeniniu barono kvietimu atvyko okultinių mokslų magistras Frančeskas Prelatis. Kartu su de Rė jiedu užkeikimais bandė išsikviesti demonus, kurie turėjo padėti išgauti auksą iš netauriųjų metalų.

Būtent Prelatis ir įkalbėjo, jog demonams pamaloninti reikalingos žmonių aukos. Tuomet baronas surinko piktadarių būrį, kuriam vadovavo burtininkė Perina Marten, į Žilio de Rė pilis viliojusi valstiečių vaikus. Šių vaikų nekaltos sielos ir tapo aukomis demonams.

Tačiau neapsakomos piktadarystės negalėjo amžinai tęstis. Nanto vyskupas Malestrua, tas pats, kuriam Prancūzijos maršalas buvo užstatęs dalį savo turto, pradėjo procesą prieš velnio tarną. 1440-ųjų metų rugsėjo viduryje prie Maškulio pilies vartų pasirodė notaras iš Nanto Gijomė, lydimas nedidelio karių būrio. Vyskupo vardu buvo pasiūlyta savanoriškai pasiduoti į valdžios rankas dėl kaltinimo
nors ir labai keista, įsakė atidaryti pilies vartus ir leidosi būti suimamas. Taip pat buvo suimti keletas artimųjų. Panašu, kad jis buvo įsitikinęs savo nekaltumu ar nepažeidžiamumu. Tačiau netrukus inkvizicijos rūsiuose prieš jį ėmė liudyti du jo ištikimi sargybiniai - Anri Griaras ir Etjenas Korilo. Jie papasakojo apie šiurpius kankinimus, kuriuose dalyvavo pats de Rė. Be to, prieš baroną pasisakė ir buvęs jo asmeninis šventikas Žilis de Silis. Viskas paaiškinama labai paprastai - šie žmonės buvo žiauriai kankinami. Vienos apklausos, kurioje buvo naudojamas kankinimas, metu burtininkė Perina Marten atsisveikino su šiuo pasauliu. Netrukus palūžo ir pats niekada ir nieko nebijojęs maršalas, pripažindamas visus kaltinimus.

Pasmaugtas, po to sudegintas

Ankstyvą 1440 m. spalio 26 d. rytą prieš susirinkusią prie Nanto katedros didelę minią Žilis de Rė viešai išreiškė atgailavimą dėl įvykdytų nusikaltimų. Jis atsiprašė bažnyčios, karaliaus, nužudytų vaikų tėvų, pasakė, kad bijo dangaus teismo, ir paprašė visų, kas girdėjo jį tą minutę, melstis už jo sielos išgelbėjimą. Apie 10-ą valandą, stebint miniai, Prancūzijos maršalas buvo pasmaugtas garota. Kartu su

mirusiu Žiliu de Rė ant didžiulio laužo atsidūrė ir Griaras su Korilo. Jie prieš bausmės vykdymą nebuvo nužudyti.

Buvo pasakojama, kad baronas žudė ne tik nekaltus vaikus, bet ir nužudė keletą savo žmonų. Ir tai vyko, nors oficialiai jis buvo vedęs tik vieną kartą. Pilyse ir jų apylinkėse vaikų palaikų nebuvo aptikta, todėl dar viduramžiais kilo pagrįsti klausimai dėl de Rė kaltės. O štai jau mūsų laikais rašytojas Žilberas Pruto, palaikantis nuomonę, kad su de Rė buvo paprasčiausiai susidorota, nes jis daug kam trukdė, niekaip negalėjo suprasti, kodėl maršalas buvo kankinamas ir toliau po to, kai pripažino savo kaltę. Nesuprato, kol archyve aptiko keistą traktatą, kuriame buvo teigiama, kad bedievis baronas savo prakeiktosios magijos pagalba bandė atgaivinti savo draugę raganą. Nesunku suprasti apie ką kalbama. Žana d'Ark buvo pasiusta ant laužo kaip ragana.