Fregatos “Dunbar” Tragedija

Apie šią baisią tragedija 1857 metais rašė visi laikraščiai. Tai buvo didžiausia tų laikų jūrų katastrofa. Iš 122 laive buvusių žmonių žuvo visi, išskyrus vieną jūreivį.

Ištaiginga fregata

Pilno takelažo fregata “Dunbar” buvo nuleista j vandenį 1853 metų lapkričio 30 dieną Sanderlendo (Anglija) laivų statykloje. Ją suprojektavo garsus inžinierius Džeimsas Lengas pagal specialų jūrinio keleivių pervežimo flotilijos savininko Dunkano Dunbaro užsakymą. Burlaivis turėjo pervežti turtingus keleivius į Australiją, ten tais laikais klestėjo nepaprasta aukso karštligė. Tūkstančiai britų plūdo į naują kontinentą, tikėdamiesi rasti aukso ir praturtėti.

Burlaivis “Dunbar”, plaukiojęs marštutu Londonas - Sidnėjus, jau turėjo tris brolius - tai burlaiviai “Feba Dunbar”, “Dunbar pilis” ir “Dunkan Dunbar”. Jie visi užsiėmė keleivių pervežimais ir specialiais Britanijos vyriausybės užsakymais. Pavyzdžiui, fregata “Dunbar” dalyvavo Krymo kare 1853-1856 metais, pervežda-ma kariškius prie Juodosios jūros, Sevastopolio, o iš ten atgal į Londoną parveždavo karstus su numirėliais. Todėl pirma laivo “Dunbar” kelionė į Sidnėjų įvyko tik 1856 metais.

Fregata “Dunbar” buvo laikoma elitiniu keleiviniu laivu. Jo talpa buvo 1321 tona, denio ilgis - 62 metrai, plotis - 11 metrų. Laivo kaina buvo rekordinė, palyginti su kitais keleiviniais laivais - 30 tūkstančių svarų sterlingų. Tokia didelė fregatos savikaina buvo dėl labai prabangios pirmosios klasės kajučių apdailos. Tam buvo panaudotos pačios brangiausios medžio rūšys ir furnitūra. Juk kelionė burlaiviu turėjo trukti 2-3 mėnesius. Įsigyti bilietus į pirmos klasės kajutes galėjo sau leisti tik labai pasiturintys klientai - klestintys verslininkai ir kilmingos personos. Fregata tapo pačiu stambiausiu ir greičiausiu burlaiviu, pastatytu Sanderlende. Jam buvo pranašaujama ilga ir sėkminga karjera. Kas galėjo žinoti, kad Australijai ji taps savotišku “Titaniku”.

1857 metų birželio mėnesį “Dunbar” išplaukė iš Londono uosto, veždamas eilinę grupę keleivių. Laive buvo 122 žmonės, tarp jų 63 keleiviai, 58 komandos ir aptarnaujančio personalo nariai. Dvi dešimtys žmonių turėjo aukščiausios kategorijos bilietus. Visa fregatos kelionė tęsėsi 81 dieną, nors ilgalaikių sustojimų burlaivis nedarė.

Kapitonas Grynas

Dėl “Dunbar” likomo niekas nesijaudino, nes jam vadovavo patyręs jūrų vilkas Džeimsas Grynas, kuris jau aštuntą kartą plaukė į Australiją. Štai už prabangios fregatos borto pasirodė Sidnėjus, ir pasigirdo džiaugsmingi komandos bei keleivių šūksniai. 1857 metų rugpjūčio 20 dienos vakare burlaivis jau buvo prie Sidnėjaus uosto (Džeksono uostas). Tačiau Australija sutiko fregatą stipriu štormu, rūku ir liūtimis, tai labai pablogino matomumą. Greičiausiai dėl to Džeimsas Grynas, plaukiodamas palei Sidnėjaus pakrantę, klaidingai palaikė Gapo kyšulį vartais į Džeksono uostą. Jis įsakė sukti vairą dešinėn, o tai turėjo lemtingų pasekmių. Iškart nuo fregatos pirmagalio pasigirdo nerimo pilni šūksniai: “Priekyje rifai! Laivas plaukia tiesiai į uolas!”

Dabar jau visiems aišku, kad Džeimsas Grynas turėjo atidėti įplaukimą į uostą tokiu oru. Kapitonas turėjo išvesti burlaivį į atvirą vandenyną, kur laivui niekas negrėsė. Taip, keleiviai ir komanda būtų praradę parą, tačiau visi būtų likę gyvi... “Dunbar” atsitrenkė į povandeninius rifus, kurie per stiprų štormą nuolat išlysdavo į paviršių, tarsi kraujo ištroškusio žvėries iltys. Pro atsivėrusią skylę kaip mat plūstelėjo vanduo. Nuo baisaus smūgio jūreivis Džeimsas Džonsonas, kuris padavė pavojaus signalus, būdamas burlaivio priekyje, atsidūrė ant rifo. Iš 122 žmonių, buvusių fregatoje, išgyveno tik jis, visi kiti - 121 žmogus - žuvo.

Sidnėjaus gyventojai apie tragediją sužinojo tik ryte iš laikraščio “Sydney Morning Herald”. Iškart buvo pradėti gelbėjimo darbai. Bet štormas ir daugybė ryklių vietinėje akvatorijoje padarė savo juodą darbą. Į krantą pavyko ištraukti tik 22 žuvusiųjų palaikus. O rugpjūčio 22 dieną vienas iš savanorių gelbėtojų nuo aukštos uolos pastebėjo žmogų ant rifo. Tai buvo Džeimsas Džonsonas. Jam per stebuklą pavyko užsikabinti už nedidelio rifo ir taip išsilaikyti, siaučiant štormui, 36 valandas.

Gedulas ir atmintis

Rugsėjo 24 dieną (iki to laiko visi tikėjosi, kad jūra sugrąžins kitų aukų kūnus) vietinėse kapinėse įvyko gedulingas atsisveikinimas su žuvusiaisiais. Išsiaiškinti visų vardų taip ir nepavyko, todėl Sidnėjaus valdžia nusprendė katastrofos aukas palaidoti bendrame kape.

Rugsėjo 24-oji tapo žuvusių keleivių pagerbimo diena. Niutauno miestelyje prie Sidnėjaus buvo pastatyta nedidelė koplyčia, čia kasmet vyksta gedulingi renginiai.

Įdomu tai, kad po 9 metų (1866 metais) prie Niukastlo miestelio (Naujasis Pietų Velsas, Australija) katastrofą patyrė ratinis garlaivis “Cawarra”. Iš 61 keleivio ir ekipažo nario pavyko išgelbėti tik vieną žmogų. Jį leisgyvį iš mirties nasrų ištraukė vietinio švyturio prižiūrėtojas Džeimsas Džonsonas. Tas pats vienintelis gyvas likęs fregatos “Dunbar” jūreivis! Po burlaivio tragedijos jis atsistatydino, nes ėmė paniškai bijoti jūros, ir įsidarbino švyturio prižiūrėtoju.

Ilgą laiką Australijos vyriausybė griežtai draudė vykdyti paieškas fregatos “Dunbar” žūties vietoje. Tik 2000 metais buvo leista atlikti povandeninius archeologinius darbus fregatos žūties vietoje. Įdomu tai, kad jau kitą rytą vietiniame jūros muziejuje pasigirdo keli telefono skambučiai. Narai mėgėjai siūlė muziejui kai kuriuos artefaktus, kuriuos jie rado jūros dugne, kur sudužo laivas. Taip muziejuje atsidūrė burlaivio “Dunbar” inkaras, monetos, buteliai, sagos, akiniai, teleskopas, sekstantas, patranka, asmeniniai jūreivių ir keleivių daiktai. Ir nei už vieną iš šių vertingų eksponatų akvalangininkai nepaprašė nė cento. O kai kurie net siūlė savo pagalbą paieškose.