Laivo “Lancastria” žūtis - didžiausia visų laikų į katastrofa jūroje

1940 metų birželio 17 dieną vokiečių bombonešis paskandino lainerį „Lancastria“, kuris evakavo britų kariškius ir civilius asmenis iš Prancūzijos. Laive buvo maždaug 9 tūkst. žmonių, tragedijos aukomis tapo 6,5 tūkst. Ši katastrofa laikoma viena iš didžiausių jūreivystės istorijoje.

Britanijos kompanija “Cunard Line”, keleivinių pervežimų per Atlantiką oparatorius, per du pasaulinius karus per vokiečių atakas neteko kelių lainerių. 1915 metų gegužės 7 dieną povandeninis laivas U-20 prie Airijos krantų torpedavo turbolaivį “Lusitania”. Laivas nuskendo per 18 minučių. Žuvo 1198 žmonės iš 1958, buvusių laive. Klastingas taikaus laivo užpuolimas nuteikė daugelio šalių visuomenes prieš Vokietiją ir galiausiai paskatino JAV įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą. Panaši istorija nutiko 1940 metų birželio 17 dieną su laineriu “Lancastria”. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis buvo naudojamas kariuomenei gabenti.

Tų metų gegužės pabaigoje-birželio pradžioje anglų ir prancūzų pajėgos patyrė pralaimėjimą mūšyje prie Diunkerko.

Karinės nesėkmės pasekmė buvo operacija “Dinamo”. Per ją turėjo būti jūra evakuojami sąjungininkų daliniai į Didžiąją Britaniją. Iš viso per La Manšo ir Pa de Kalė sąsiaurius buvo perkelta maždaug 339 tūkst. kariškių, nors iš pradžių admiralitetas planavo išgelbėti ne daugiau kaip 45 tūkst. kareivių ir karininkų. Kad evakuacija būtų efektyvesnė, buvo pasitelkti ir keleiviniai bei privatūs laivai.

Didelių nuostolių čia patyrė anglų karinis jūrų laivynas. Dar gegužės pabaigoje vokiečių torpediniai kateriai paskandino eskadrinį minininką “Wakeful”, o jam į pagalbą atskubėjęs eskadrinis minininkas “Grafton” tapo povandeninio laivo U-62 auka. Prancūzų eskadrinis minininkas “Bourrasque” užplaukė ant minos. Bendrai karališkasis laivynas neteko 71 laivo iš 720, dalyvavusių operacijoje. Nepaisant to, laikoma, kad anglų jūrininkai sėkmingai atliko jiems pavestą nepaprastą misiją. Sąjungininkai sugebėjo išsaugoti žmogiškuosius resursus, o tai ateityje padėjo sutriuškinti Trečiąjį Reichą.

Tarp britų karinių jūrų pajėgų patirtų nuostolių išsiskiria didelio transportinio laivo “Lancastria” žūtis. Tragedija, pareikalavusi daugybės žmonių aukų, nutiko, kai laineris gabeno anglų kareivius iš Sen Nazero uosto Luaros upės žiotyse vakarinėje Prancūzijos pakrantėje, Bretanėje. Tą dieną nugalėtų prancūzų vyriausybė, vadovaujama admirolo Henri Petain, paprašė Vokietijos paliaubų. Paryžių jau buvo užėmę vermachto pajėgos, iki visiškos Prancūzijos kapituliacijos buvo likusios penkios dienos.

Britus ši žinia šokiravo. Dar nespėję evakuotis iš žemyno anglų daliniai pareikalavo skubiai perkelti juos į tėvynę: po Petain pareiškimo jie atsidūrė sudėtingoje situacijoje.

Birželio 17-sios ryto duomenimis, iš 124 tūkst. anglų kariškių, kol kas buvusių Prancūzijoje, išvykti iš ten pavyko 55 tūkst. Vyko didelė jūrinė operacija.

Pagal informaciją, kurią savo knygoje “Antrasis pasaulinis karas” pateikė istorikas Antony Beevor, keleivinis laineris “Lancastria”, priklausęs kampanijai “Cunard Line”, įlaipino daugiau kaip 6 tūkst. žmonių: kareivių ir karininkų buvo 4,5 tūkst., tarp jų -200 ekipažo narių; kiti buvo civiliai: Didžiosios Britanijos pasiuntinybės personalas ir komercinių įmonių darbuotojai. Tikslus laive “Lancastria” buvusių žmonių skaičius nežinomas. Beje, anot kitų tyrinėtojų, bendras evakuojamų žmonių skaičius galėjo siekti net 9 tūkst. Gigantiškas laineris plaukiojo pasaulio vandenynais nuo 1922 metų birželio 19 dienos. Taikos metu jis galėjo priimti 2180 trijų klasių keleivių ir 330 ekipažo narių. Iš pradžių laivas vadinosi “Tirrenia”, tačiau nuolatinių transatlantinių kelionių keleivių prašymu buvo pervadintas “Lancastria”. Iki 1932 metų laivas reguliariai plaukiojo iš Liverpulio į Niujorką, vėliau tapo kruiziniu laivu ir plaukiojo po Viduržemio jūrą ir palei Siaurės Europą.

Tų pačių metų spalio 10 dieną “Lancastria” išgelbėjo belgų krovininio laivo “SS Scheldestad” ekipažą, kuris patyrė avariją Biskajos įlankoje. Antrojo pasaulinio karo pradžia užklupo lainerį Bahamų salose. Didžiosios Britanijos vyriausybės sprendimu laivas buvo rekvizuotas karinėms reikmėms. Nereikalingos laivo detalės buvo pašalintos, sumontuotos patrankos, laivas perdažytas pilkai kaip šarvuotis. Pirmaisiais karo mėnesiais “Lancastria” gabeno žmones ir krovinius tarp Kanados ir Didžiosios Britanijos. 1940 metų balandžio mėnesį laineris dalyvavo operacijoje “Alphabet”, kai buvo evakuojamos sąjungininkų pajėgos iš Norvegijos. Grįždamas atgal, laineris
pateko į bombardavimą, tačiau jam pavyko išvengti rimtų pažeidimų. Tai įtikino vadovybę, kad laivas yra patikimas.

Per birželio evakuaciją lainerį “Lancastria” turėjo lydėti kitas laineris “Franconia”. Tačiau pakeliui iš Lorjano jis pateko į į bombardavimą, buvo gerokai apgadintas ir skubiai išvyko į Angliją remontuotis. Laivas “Lancastria” turėjo išplaukti vienas. Į Sen Nazerą jis atvyko 1940 metų birželio 16 dienos vėlų vakarą. Dėl vietinio uosto ypatybių laivui teko nuleisti inkarą maždaug už 8 km į pietvakarius nuo miesto. Reide dar buvo maždaug 30 įvairaus dydžio prekybinių laivų.

Anksti ryte į laivą “Lancastria” pakilo laivyno atstovai, ketindami įvertinti krovinines laivo galimybes. Kapitonas Rudolfas Šarpas pareiškė, kad jau gabena 2653 žmones iš Norvegijos, todėl gali priimti į laivą daugiausia dar 3 tūkst. keleivių.

Iš jo buvo pareikalauta paimti iš Prancūzijos tiek žmonių, kiek įmanoma, “nekreipiant dėmesio į tarptautinės teisės ribojimus”. Kelias valandas eskadriniai minininkai, buksyrai ir žvejų laiveliai į “Lancastria” ir kitus didelius laivus gabeno kariškius ir civilius.

Pusiaudienį laineris buvo kimšte prikištas.

Žmonės užėmė visas įmanomas vietas, net krovininius triumus.

Vienas iš operacijoje dalyvavusių karininkų minėjo 7,2 tūkst. žmonių. Kapitonas Šarpas sakė, kad buvo 5,5 tūkst.

Tolesni įvykiai parodė, kaip rizikinga naudoti didelius laivus priešo aviacijos veikimo zonoje.

Vokiečių bombonešiai “Junkers Ju 88” atakavo laivą “Lancastria” 15.50 val. Junkersai bombardavo netrukdomi, kaip per mokymus, nes laive zenitinių pabūklų nebuvo. Keturios 250 kg bombos pataikė į lainerį: dvi iš jų išdraskė kairįjį bortą, viena išsprogdino kuro cisternas (dėl to į jūrą išsiliejo 1000 tonų mazuto), o dar viena pataikė tiesiai į dūmų vamzdį ir sprogo katilinės pečiuje. Po šio sprogimo laivas akimirksniu sustojo. Didžiulės skylės laivo šone nepaliko jam jokių šansų.

Per 15-20 minučių “Lancastria” nuskendo už 17 km nuo Sen Nazero.

Kai laineris pradėjo krypti ant dešinio borto, žmonės perbėgo į priešingą pusę, tikėdamiesi atkurti pusiausvyrą. Bet tai nepadėjo. “Lancastria” turėjo 16 valčių ir 2,5 tūkst. gelbėjimosi liemenių. Tačiau dėl korpuso pažeidimo daug valčių nebuvo įmanoma nuleisti ant vandens. J pirmąją valtį susodino moteris ir vaikus. Leidžiant į vandenį, ji apsivertė, todėl teko nuo denio leisti antrą valtį. Už borto šokę vyrai žūdavo, atsitrenkę į laivo korpusą, arba nusilauždavo sprandą į gelbėjimosi liemenę, patekę į vandenį.

Kai “Lancastria” pradėjo verstis, keliems žmonėms pavyko užsikabaro-ti ant laivo dugno. Paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis jie dainavo dainas “Roll Out the Barrel” ir “There’ll Always Be an England”. Laineris galutinai pradingo po vandeniu 16.12 val. Laiko rengti gelbėjimo operaciją, pasitelkiant kitus laivus, praktiškai nebuvo. Daugelis vandenyje atsidūrusių žmonių nuskendo, nes neturėjo gelbėjimosi liemenių, mirė nuo sušalimo ar užduso dėl mazuto.

Vokiečių “Junkers” šaudė į vandenyje besiblaškančius žmones iš kulkosvaidžių.

Kiek vėliau išgyvenusius išgelbėjo į nelaimės vietą atvykę britų ir amerikiečių laivai. Išgelbėti pavyko 2477 žmones. Daug šeimų taip ir nesužinojo savo artimųjų žūties aplinkybių. Tiksliai nustatytas 1738 laivo “Lancastria” keleivių mirties faktas. Manoma, kad aukomis galėjo tapti nuo 3 iki 5,8 tūkst. žmonių. Kai kurie istorikai pateikia dar įspūdingesnį skaičių - 6,5 tūkst.

Nutikusi tragedija atrodė tokia siaubinga, kad Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis, kuriam tą dieną pranešė apie šį baisų įvykį, uždraudė skelbti informaciją apie “Lancastria” nelaimę, pareiškęs, kad “anglai paskutinėmis dienomis gavo per daug siaubingų naujienų, o šita juos galutinai pribaigs...” Ilgai negalvodamas “geležinis Vinis” davė kategorišką įsakymą: viską įslaptinti!

Jokia informacija apie įvykį neturėjo prasisunkti į britų žiniasklaidą. Iš visų išsigelbėjusių buvo paimti pasižadėjimai nieko nepasakoti, o žuvusių kariškių artimiesiems oficialiai buvo pranešta, kad jų vyrai, sūnūs, tėvai ir broliai didvyriškai žuvo mūšiuose žemyne. Kad nekiltų įtarimų, žūties datos buvo nurodomos skirtingos.

Tačiau tokios milžiniškos ylos ilgai išlaikyti maiše nepavyko, kadangi lainerio “Lancastria” žūtį nuo prancūziško kranto stebėjo tūkstančiai žmonių, tarp jų ir daug užsieniečių. Ir jau liepos 25 dieną amerikiečių laikraščiai išėjo su didžiulėmis antraštėmis: “Didžiausia pasaulyje jūros katastrofa”. Laikraščiai nesustodami ir su ryškiomis detalėmis (neretai - išgalvotomis) pasakojo, kaip vokiečių aviacija prieš mėnesį nuskandino anglų transportinį laivą, kuriuo plaukė labai daug žmonių.

Supratusios, kad paslaptis išaiškėjo, britų propagandinės tarnybos nuėjo kitu keliu ir iš visų jėgų stengėsi mažinti aukų skaičių. Netrukus buvo paskelbtas vyriausybės pranešimas, kuriame sakoma, kad, nuskendus laivui “Lancastria”, žuvo maždaug trys tūkstančiai žmonių. Šių skaičių oficialus Londonas laikosi iki šiol, nors nepriklausomi tyrinėtojai yra įsitikinę, kad jis sumažintas daugiau kaip du kartus. Greičiausiai, šis skaičius apima tik kariškius ir “Lancastria” jūreivius, o civiliai pabėgėliai neįskaičiuoti.

Anot vienos iš versijų, laivo “Lancastria” žūtis yra didžiausia pagal žuvusiųjų skaičių jūrinė katastrofa Didžiosios Britanijos istorijoje, savo nuostoliais lenkianti laivų “Titanic” ir “Lusitania” žūtis kartu paėmus. Kapitonas Šarpas išgyveno ir vėliau vadovavo laivui “Laconia”. 1942 metų rugsėjo 12 dieną kartu su laivu jis žuvo prie Vakarų Afrikos krantų po vokiečių povandeninio laivo U-l56 atakos.

Tie laimės kūdikiai, kuriems pavyko išsigelbėti, po karo įkūrė “Laivo “Lancastria” tragediją išgyvenusiųjų asociaciją”. Į ją įstojo ir žuvusiųjų giminaičiai, gelbėjimo darbuose dalyvavę jūrininkai, Sen Nazero gyventojai, priglaudę sužeistuosius. Asociacijos jėgomis Londono Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo įrengtas memorialinis vitražas ir memorialinė lenta. Kasmet paskutinį birželio sekmadienį aukojamos šventos mišios žuvusiesiems atminti.