Laivo „Waratah“ dingimas

Anglų garlaivis „Waratah“, pastatytas  XX amžiaus pradžioje, tuo metu visiškai pagrįstai buvo laikomas pačiu didžiausiu pasaulyje. 1909 metais garlaivis su 211 keleivių ir ekipažo nariais išplaukė iš Australijos į Angliją. Niekas net negalėjo pagalvoti, jog tai bus paskutinis laivo reisas. Laineris dingo prie Pietų Afrikos krantų. Iki šiol nėra nieko žinoma, nei apie paties laivo, nei apie juo plaukusių žmonių likimą.

Ištaigingas gigantas

1908 metais Škotijos laivų statykla „Barclay Curle“ Didžiosios Britanijos laivyno užsakymu pastatė garlaivį „Waratah“. Jis buvo skirtas tolimiems reisams, pavyzdžiui, į Australiją. Laivo vandens talpa buvo 16 tūkstančių tonų, juo galėjo plaukti keli šimtai keleivių ir galėjo būti gabenama daugiau kaip 10 tūkstančių tonų krovinių. Laivo patikimumą ir apsaugą nuo skendimo užtikrino aštuoni vandens nepraleidžiantys skyriai ir pagal paskutinį technikos žodį sukurta navigacijos sistema. Laive „Waratah“ buvo įkurtos ne tik komfortiškos kajutės, bet ir įrengti kabinetai, banketų salė, rūkomasis ir kitos vietos, skirtos keleivių poilsiui.

„Waratah“ puikiai praėjo bandymus ir išplaukė į Australiją. Kapitonas Džošua Ilberis (Joshua Ilbery) buvo labai patenkintas laivu ir komanda. Australijoje į laivą buvo pakrauta 6,5 tūkstančių tonų krovinių, į jį įlipo 211 keleivių. Laivas išplaukė į Durbano uostą, kur papildė anglių atsargas. 1909 m. liepos 29 d. laivas išplaukė į Keiptauną, o iš ten turėjo plaukti į Londoną. Tačiau nė į vieną paskirties uostą jis neatplaukė. Paskutinis žmogus, kuris matė lainerį, buvo garlaivio „Clan Macintyre“ budintis jūreivis. Abu laivai pasisveikino. Nuo to laiko apie „Waratah“ niekas nieko negirdėjo.

Pirmuosiuose spaudos puslapiuose

Pirmąsias 24 valandas, kai laivas neatplaukė į Keiptauną, jo savininkai labai nesijaudino. Maža kas galėjo nutikti: pavyzdžiui, štormas, dėl kurio teko keisti kursą. O po dviejų parų visi suprato, jog laivui „Waratah“ atsitiko nelaimė. Tačiau niekas nesuprato, kas atsitiko. Jeigu laineris nuskendo, tai kur dingo žmonės? Juk laineryje buvo 17 gelbėjimo valčių, į kurias galėjo tilpti 800 žmonių, taip pat gelbėjimo plaustai, ratai ir liemenės. Tačiau vandenyno paviršiuje nieko nebuvo aptikta.

Spaudoje kilo triukšmas, buvo keliamos įvairios garlaivio žūties versijos. Atsirado pranešimų, kad rugpjūčio 11 dieną kitų laivų jūreiviai vandenyje matė žuvusių žmonių kūnus. Tačiau, patikrinus laivų žurnalų įrašus, paaiškėjo, jog jie nuo katastrofos vietos buvo nutolę ne mažiau nei 100 mylių. Netrukus buvo gautas dar vienas pranešimas: garlaivio „Harlou“ kapitonas tvirtino, kad liepos 27 dieną apie 18 valandą matė „Waratah“, o po dviejų valandų laivo buvimo vietoje buvo pastebėta didelė liepsna, kurią lydėjo tolimas gaudesys. Po to garlaivis dingo. Tačiau netoliese buvusio Hermio kyšulio švyturio prižiūrėtojas nieko panašaus nematė ir negirdėjo.

Po to, kaip dažnai tokiais atvejais būna, pasirodė laikraščių antys apie į krantą išmestus butelius su rašteliais, kuriuos, atseit, parašė garlaivio keleiviai prieš laivo žūtį. Visi radiniai prieštaravo vieni kitiems, nes buvo nurodytos skirtingos koordinatės, žmonių pavardės, datos, priežastys ir t. t. Be to, visi šie rašteliai buvo parašyti vienu raštu. Tačiau žuvusiųjų giminaičiai užkibo ir šiuos radinius pirko už didelius pinigus.

Pranašiškas sapnas

Viename laikraštyje buvo išspausdintas garlaivio „Waratah“ keleivio Klaudo Sojerio pasakojimas. Jis plaukė garlaiviu prekybiniais reikalais. Kai laivas plaukė į Durbaną, Sojeris pajuto kažką negerą. Keleivis savo nerimu dėl blogo laivo stabilumo pasidalino su kapitono padėjėju. Šis keleiviui ne tik nepaprieštaravo, netgi pasakė, jog dėl šios priežasties ketina palikti laivą, kai parplauks į Londoną.

Prieš šį pokalbį keletą naktų iš eilės Sojeris sapnavo tą patį sapną: jis bėgo nuo besivejančio riterio, apsirengusio šarvais, nuo kurių lašėjo kraujas. Įvertinęs pokalbį su kapitono padėjėju, sapną ir tą faktą, kad „Waratah“ buvo 13-asis laivas jo kelionėse, Sojeris suprato - tai ženklas. Jis Durbane išlipo iš laivo. Jo pasakojimas dar labiau paskatino svarstymus apie laivo likimą, tačiau tik tiek.

Darbas be rezultatų

Tris mėnesius paieškų grupės šukavo Pietų Afrikos pakrantės rajoną. Jokių rezultatų. Buvo nuspręsta sustabdyti paieškas. Liūdintys dingusių laive plaukusių žmonių giminaičiai išsinuomojo garlaivį „Wakefield“, kuris 1910 metų vasario 10 d. išplaukė į Durbaną. Pusę metų laivas plaukiojo tuo maršrutu, kuriuo turėjo plaukti „Waratah“, tačiau jokių dingusio laivo pėdsakų nebuvo aptikta.

1910 metų pabaigoje prasidėjo oficialus paslaptingo įvykio tyrimas. Buvo apklausti keleiviai, kurie išlipo iš laivo Durbane, taip pat inžinieriai, laivą statę darbininkai, jūrų ekspertai. Po dviejų mėnesių komisija paskelbė išvadą, po kurios, tiesą pasakius, nė trupučio nepasidarė aiškiau. Protokole buvo rašoma, kad garlaivis „Waratah“ pateko į stiprų štormą ir nuskendo. Tuo, kad laivas buvo puikiai įrengtas, niekas neabejojo, tačiau nebuvo žinoma, ar komanda buvo patikrinusi liukų hermetiškumą.

Kai kurie specialistai laikėsi nuomonės, jog įvyko kažkokia avarija ar sprogimas mašinų skyriuje, dėl to sustojo laivo varikliai. Laivas, būdamas tokios būsenos, negalėjo atsilaikyti prieš štormą. Gali būti, jog milžiniška banga jį apvertė taip staigiai, kad žmonės nespėjo užsidėti gelbėjimo liemenių ir pasinaudoti gelbėjimo valtimis. Be to, „Waratah“ triume buvo gabenamas sunkus krovinys, kuris, kaip manoma, nebuvo pritvirtintas. Bangavimo metu jis ėmė judėti krovinių skyriuje ir taip pakeitė laivo svorio centrą.

Versijos apie laive kilusį gaisrą ar sprogimą, apie kuriuos kalbėjo „Harlou“ kapitonas, buvo pripažintos neturinčios pagrindo, nes vandenyje nebuvo aptikta jokių nelaimės pėdsakų.

Paieškos tęsiasi

Praėjo daug metų, baigėsi ir Pirmasis, ir Antrasis pasauliniai karai. Savaime suprantama, kad garlaivio „Waratah“ dingimas palaipsniui užsimiršo. Tačiau 1955 metais karinio lėktuvo lakūnas, skrisdamas palei Pietų Afrikos krantą, tarp rifų dugne pastebėjo keistą šešėlį, kuris labai priminė didelio laivo kontūrus. Jis nusprendė, kad tai yra beveik prieš pusę metų dingęs laivas „Waratah“. Tačiau kitą dieną, skrendant kartu su žurnalistais tuo pačiu maršrutu, nieko nebuvo matyti. Gal buvo kiek nukrypta nuo kurso, gal jūra nebuvo tokia skaidri arba saulė švietė kitu kampu. Be to, Antrojo pasaulinio karo metu šiame rajone nuskendo daug laivų, todėl negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai buvo „Waratah“.

Dar po trijų metų žvejybos laivo kapitonas netoli Durbano echolotu po vandeniu aptiko didžiulį nuskendusį garlaivį. Kaip tik toje vietoje, kur jį matė lakūnas. Buvo nuspręsta pradėti povandeninius darbus. Ir štai iš dugno buvo iškeltos surūdijęs laivo apkalos lapas. Į vietą atvykę bendrovės „Barclay Curle“ specialistai pareiškė, jog būtent tokia apkala buvo panaudota garlaiviui „VVaratah“ - kaip ir visuose iki Pirmojo pasaulinio karo pastatytuose laivuose. Apkalos lapo forma ir storis, išlikusios kniedės - visa tai rodė, jog iš tiesų aptiktas laivas „VVaratah“.

Liko tik kreiptis į narus, kad jie detaliau apžiūrėtų radinį. Tačiau rifai, srovės, rykliai ir tuo metu turima nardymo įranga neleido tai atlikti.

Ir pagaliau 1999 metais ekspedicijos, kuriai vadovavo daktaras Braunas, PAR nacionalinės povandeninės ir jūrų agentūros vadovas, nariai sugebėjo patekti į nuskendusio laivo triumus.

Pasirodo, laive buvo atsarginės dalys sunkvežimiams, patys sunkvežimiai, kuro talpos ir t.t. Tai reiškia, kad laive esantis krovinys siejamas su Antruoju pasauliniu karu. Ir laivas paskendo 1942 metais, kai į jį pataikė iš vokiečių povandeninio laivo paleista torpeda... Tai buvo ne „Waratah“.

Iki šiol visiškai neaišku, kas atsitiko garlaiviui, kur dingo jame buvę žmonės, kodėl neaptikta jokių katastrofos pėdsakų. Bendrovė, kuriai priklausė laivas, reputacija buvo beviltiškai sugadinta, žmonės nebeplaukė šios bendrovės garlaiviais. Dar kurį laiką ji užsiėmė krovinių gabenimu, o vėliau visiškai nutraukė veiklą.

Garlaivis „Waratah“ ieškomas ir šiandien, tik vis dar nėra aišku, kur jis nuskendo. Istorikas Piteris Hamfris mano, jog laivas nuskendo kiek piečiau Ist Londono (East London). Jo manymu, prasidėjo štormas, kapitonas priėmė sprendimą jo pabaigos palaukti Port Elizabete. Tačiau artėjant prie uosto garlaivis atsitrenkė į povandeninį rifą - tai ir buvo nelaimės priežastis. Okeanologas Džekas Meloris mano, jog „Waratah“ tapo didžiulių bangų, kurių atsiradimo priežastis nežinoma, auka.

P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.