„Dono Paso“ žūties paslaptis

Filipinų keltas netoli Marindukės salos susidūrė su tankeriu „Vektorius“. Įvyko sprogimas, užsidegė iš tankerio išsiliejusi nafta, abu laivai paskendo vos per 20 minučių. Manoma, kad aukų skaičius viršijo 4300 žmonių.

Buvo 1987-ųjų metų gruodžio 20 d., sekmadienis. Niekas net nenujautė gręsiančios nelaimės. Keleivinis-prekinis keltas „Donas Pasas“ išplaukė iš Filipinų Leitės salos ir pasuko link Manilos. Tai buvo įprastinis kalėdinis reisas. Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių iš daugiau nei 800 Filipinams priklausančių gyvenamų salų švenčių išvakarėse keliauja į sostinę aplankyti savo gimines ir pažįstamus.

Apie 22 valandą laivą supurtė galingas smūgis. Marindukės salos rajone keltas „Donas Pasas“ susidūrė su tankeriu „Vektorius“, kurio vandentalpa buvo 629 tonos. Keleivinis laivas, tarsi sausa šakelė, lūžo pusiau, pasigirdo sprogimas. Užsidegė „Vektoriuje“ gabenama nafta, kurios buvo apie 1,3 milijono litrų. Prasidėjo gaisras. Viskas įvyko vos per keletą minučių.

18-metis kambuzo darbininkas Armėnas Galangas, vos tik pajuto smūgį, ilgai nemąstė ir iššoko per iliuminatorių. Vėliau jaunuolis pasakojo: „Tai atsitiko tiesiog paskutiniu momentu. Aš pajutau, kad už mano nugaros įvyko labai stiprus sprogimas. Ugnis mane tiesiog apakino. Viskas buvo baigta“.

Salvadoras Vaskalas, kelto keleivis, kuriam tiesiog stebuklingai pavyko išsigelbėti degančioje jūroje su savo 18-mete dukra, irgi papasakojo apie nelaimę:

„Netikėtai laivas sustojo, viduje pasirodė dūmai ir ugnis. Pasigirdo sprogimas. Žmonės paprasčiausiai neturėjo galimybės iššokti per bortą į jūrą“.

Liudininkai pasakoja, kad, praėjus 20-čiai minučių po susidūrimo, „Donas Pasas“ dingo po vandeniu. Neužilgo toks pats likimas ištiko ir „Vektorių“. Tačiau susidūrimo vietoje jūros paviršiuje dar ilgai degė nafta ...

Manoma, kad prie Filipinų krantų žuvo daugiau nei 3 tūkstančiai žmonių. Tikslus aukų skaičius niekada nebus nustatytas. Keltas buvo perpildytas. Oficialiai laive buvo užregistruota apie 1500 keleivių, tačiau buvo du sustojimai, kurių metu į laivą įlipo naujų keleivių. Jie bilietus pirko pačiame kelte ir nebuvo registruojami. Tie, kuriems pavyko išsigelbėti šioje katastrofoje, tvirtino, kad „Donu Pasu“ plaukė ne mažiau nei 2 tūkstančiai keleivių, o kai kurie girdėjo, kaip komandos nariai kalbėjo net apie 3 tūkstančius. Tai visiškai įmanomas dalykas, nes Kalėdų išvakarėse norinčių pasinaudoti nebrangiomis keltų paslaugomis žymiai padaugėja.

Vėliau paaiškėjo, kad susidūrimo su tankeriu „Vektorius“ metu „Doną Pasą“ vairavo mokinys, kuris dar tik rengėsi tapti jūreiviu. Laivo kapitonas tuo metu buvo savo kajutėje, kur žiūrėjo filmus. Vyresniojo kapitono padėjėjo ir trečiojo šturmano, kurie tą dieną budėjo, taip pat nebuvo kapitono tiltelyje. Katastrofos metu jie gėrė alų ir negalėjo imtis būtinų priemonių katastrofai išvengti. Tyrimo metu kranto apsaugos tarnybos atstovas K.Kunananas pareiškė, kad kapitonas ir jo padėjėjai, kurie tą tragišką dieną buvo atsakingi už laivo valdymą, neatliko savo tarnybinių pareigų.

Gruodžio 21-os d. ryte laivu „Donas Klaudijus“ į Manilos uostą atplukdė tik 26 išgelbėtus žmones - 24 iš keleivinio kelto ir 2 iš tankerio „Vektorius“. Neoficialiais duomenimis, išsigelbėjo nuo 30 iki 50 žmonių.

Katastrofos priežastys

Keltas „Himeuri Maru“ buvo pastatytas 1963-iais metais Japonijoje laivų statykloje „Onomiti Dzosen“. Laivas, kuriuo galėjo plaukti 608 keleiviai, priklausė kompanijai „Riukiu Kaiun Kaisa“ ir plaukiojo Japonijos jūromis.

1975-ais metais laivas buvo parduotas Filipinų keleivinių keltų kompanijai „Sulpicio Lines“ ir buvo pervadintas į „Doną Sulfiką“, o dar vėliau - į „Doną Pasą“. Likus mėnesiui iki tragedijos keltas buvo remontuojamas.

Pervežimai vidinėmis jūromis yra labai svarbūs Filipinų - šalies, turinčios tūkstančių salų archipelagą - ekonomikai. Jūromis gabenama apie 90% visų krovinių. Kiekvienais metais keltais ir kitais laivais tarp salų keliauja apie 20 milijonų žmonių.

Vidiniams pervežimams naudojama apie 8 tūkstančiai įvairių tipų laivų, tame tarpe ir žvejybiniai bei nacionaliniai mažyčiai laiveliai su pakabinamais varikliais. Iš jų apie 4 tūkstančiai yra komerciniai vidinio plaukiojimo laivai. 700 laivų vandentalpa yra 250 tonų ar daugiau. Yra 49 keleiviniai ir 22 keleiviniai-prekybiniai keltai.

Keleiviniai-prekybiniai keltai dažnai būna labai perkraunami, ypač švenčių periodu, kai dešimtys tūkstančių žmonių keliauja į Manilą ar kitus miestus, o po to stengiasi laiku sugrįžti atgal į namus. Tokiu metu neretai keleivių skaičius 2-3 kartus viršija leistiną normą. Štai kaip aprašomas šis periodas spaudoje: „Likus dar kelioms valandoms iki kelto išplaukimo, prieplauka primena turgaus aikštę. Joje stumdosi šimtai žmonių su dėžėmis, krepšiais, kitu bagažu, laukdami, kol bus įleisti į keltą“.

Nuo Manilos iki Sebu uosto atstumas yra 392 mylios. Laivas į vieną pusę plaukia daugiau nei 20 valandų, o bilietas kainuoja vos 206 pesetas, o tai yra mažiau nei 10 JAV dolerių. } bilieto kainą įeina pusryčiai, pietūs ir vakarienė.

Pigūs bilietai vidinėse jūrų linijose - tai charakteringas Filipinams bruožas. Tam yra savos priežastys. Filipinai yra neturtinga šalis. Kiekvienam šalies gyventojui per metus tenka vos 600 dolerių bendrojo vidaus produkto. Laivai turi būti pigūs, kad jais galėtų pasinaudoti paprasti šalies gyventojai, tačiau tuo pačiu kelionės turi duoti pelną laivų šeimininkams. Vidinius pervežimus kontroliuoja valstybė, todėl jau daug metų dirbtinai, siekiant politinių tikslų, yra palaikomos žemos pervežimų kainos. Po Antrojo pasaulinio karo krovinių gabenimas tarptautinėmis Filipinų linijomis padidėjo 30 kartų, o keleivių bilietai vidinėse linijose per tą laiką pabrango vos 14 %. Tuo galima paaiškinti, kodėl didžioji dalis vietinių laivų yra senesni nei 20 metų, nors išsivysčiusiose šalyse tokie laivai jau seniai būtų supjaustyti į metalo laužą.

Rezultatas dėsningas - pagal jūrų katastrofas Filipinai tvirtai pirmauja pasaulyje. 1987-ais metais po susidūrimo su tankeriu paskendo keltas „Donas Pasas“. Kompanijos, kuriai priklausė keltas, administracija paskelbė, kad laivu plaukė 1583 keleiviai ir 60 komandos narių. Vėliau buvo paskelbti duomenys, kad iš tikrųjų plaukė 4341 keleivis, iš kurių pavyko išsigelbėti vos 24. Nepraėjus nė metams po šios katastrofos, nuskendo keltas „Dona Merilin“. Žuvo daugiau nei 300 keleivių b komandos narių. Praėjus dar 7 savaitėms pasaulis sužinojo apie kelto „Rozalija“ katastrofą, kurioje žuvo apie 400 žmonių. Gana greitai katastrofa ištiko dar vieną laivą, nuskendo apie 50 keleivių. Niekas negali tiksliai pasakyti kiek aplink Filipinų salas iš tikrųjų nuskendo mažų laivelių su jame plaukusiais žmonėmis.

Užsienio spauda pažymi, kad jūrų tragedijos Filipinuose - tai logiška vyriausybės politikos ir šalies verslo požiūrio į vidinį jūrų transportą pasekmė.

Verslininkai, užsiimantys žmonių ir krovinių gabenimu šakes viduje, stengiasi pirkti senesnius laivus, kurių amžius viršija 10 metų. Paprastai tokie laivai perkami Japonijoje, kur jie kainuoja mažiau, nei kitose šalyse. Tačiau laivai, kurie pastatyti tam, kad būtų naudojami gana saugiose jūrose tarp Japonijos salų, patenka į visai kitokias sąlygas - prie Filipinų gana dažnai kyla galingi taifūnai. Naujieji laivų savininkai stengiasi kiek galima labiau padidinti tonažą ar vietas keleiviams, siekdami gauti kuo didesnį pelną. Taip vietoje tūkstančio keleivių į seną laivą sutalpinami 2 tūkstančiai. Laivų modernizaciją laivų remonto įmonėse atlieka suvirintojai ir kiti darbininkai, kurie dar neseniai dirbo krante esančiose įmonėse ir neturi jokio supratimo apie jūrų transportą. Jie nelabai supranta, kaip nereikalingi perstatymai ir antstatai sumažina laivų stabilumą. Be to, visi šie modernizavimo darbai vykdomi be tinkamos patyrusių jūros specialistų kontrolės. Nieko keisto, kad perdirbtų laivų stabilumas vandenyje yra žymiai mažesnis, o tai padidina nelaimingų atsitikimų tikimybę.

Japonijoje parduodamus laivus klasifikuoja kompanija „Nippon Kaiji Kyokai“, tačiau po to, kai laivai patenka į filipiniečių rankas, ši kompanija nebeturi galimybių kontroliuoti laivų saugumo. Laivų, plaukiojančių vidiniais Filipinų maršrutais, techninis aptarnavimas yra labai minimalus. Sugedę siurbliai, radijo ir navigacinė aparatūra paprastai neremontuojama. Gana rimta problema yra laivų ekipažų komplektavimas.

Turintys patirties kvalifikuoti jūreiviai yra verbuojami dirbti užsienio kompanijų laivuose, kur atlyginimas paprastai ne mažiau nei 5 kartus didesnis už tą, kurį gauna laivų, plaukiojančių vidinėmis Filipinų linijomis, kapitonai.

Rimtų trūkumų yra ir krante esančių aptarnaujančių kompanijų veikloje. Speciali vyriausybinė komisija, kuri buvo sukurta tam, kad išsiaiškintų jūrų katastrofų priežastis, nustatė šokiruojančius faktus - iš 310 švyturių neveikė 102, iš 120 bujų 78 buvo neteisingai pažymėtos. Komisija taip pat nustatė, kad ilgai trunkančiame remonte yra abu paieškos-gelbėjimo laivai, kurie buvo pastatyti dar Antrojo pasaulinio karo metais.