Laivo “Princess Sofia” žūtis

Lino kanale (fiorde) netoli nuo Džuno miesto Aliaskoje jūrų tyrinėtojai tiria patį tragiškiausią laivo sudužimą Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose  - laivo "Princess Sofia" žūtį.

Iki šiol neaišku, ar šimtus žmonių pražudė štormas ar kapitono aplaidumas. Ši istorija panaši į visas kitas, išskyrus tai, kad žūtis nutiko dėl laivo kapitono sprendimo. Kas gi nutiko iš tikrųjų ir kaip kapitonas galėjo taip suklysti?

Lainerio “Princess Sofia” sudužimas 1918 metais visiems sukėlė šoką, tačiau dabar tai mažai kas beprisimena. Tai istorija kapitono, kuris nusprendė sužaisti ruletę su vandenynu ir pralaimėjo, pražudydamas save, komandą ir 350 keleivių. Taip dažnai nutinka laivams, kai jie atsitrenkia j uolas, plyšta laivo apmušai, ir vanduo sunkiasi j vidų, todėl laivas arba nuskęsta, arba jį tiesiog nuneša srovė.

1897 metų aukso karštligė atvijo į Aliaską didžiules minias žmonių. Tais laikais pasiekti Aliaską galima buvo tik Kanados geležinkelių traukiniais. Jie gabeno keleivius ir prekes per nepaprasto grožio Aliaskos kraštovaizdžius iš Vankuverio. Savo kelyje jie pravažiuodavo 130 km ilgio Lino kanalą. Jo vandenyse prie Vanderbilto rifo nutiko siaubinga tragedija. 40 valandų beviltiškai laukę išgelbėjimo laivo “Princess Sofia” keleiviai žuvo visi iki vieno. Nuo tos tragedijos praėjo 80 metų, bet vis dar kyla klausimas - ar buvo įmanoma juos išgelbėti.

XIX amžiuje šiose teritorijose gyveno daugiausia sitchų gentys, bet viskas pasikeitė 1896 metais, kai Aliaskoje buvo rasta aukso ir prasidėjo “aukso karštlige”. Tūkstančiai žmonių plūstelėjo į Aliaską, tikėdamiesi praturtėti. Pakeliui į aukso telkinių vietas pradėjo augti gyvenvietės, net miestai. Aukso ieškotojai ir keliautojai traukė čionai iš visų pusių, ieškodami lengvo praturtėjimo. Tie, kas aprūpindavo juos gyvenamuoju plotu, maistu ir transportu, uždirbo milijonus, bet 1918 metų pabaigoje šiaurės vakaruose “aukso karštinė” nurimo. Regionui prasidėjo sunkūs laikai. Daug Aliaskos gyventojų paliko ją. Spalio mėnesį visada buvo daugybė norinčių išplaukti į pietus, tačiau uostas buvo tiesiog prikimštas žmonių, kurie neketino sugrįžti pavasarį. Jie norėjo palikti šią vietą kuo greičiau, kol Lino kanalas neužšalo, nes žiemos Aliaskoje labai atšiaurios, ir ne visi išgyventų tokiomis sąlygomis.

75 m ilgio ir 2300 vandens tonų talpos pakrančių keleivinis laineris “Princess Sofia” buvo specialiai pastatytas gabenti keleivius ir krovinius į Aliaską. Jis galėjo gabenti pusantros tonos krovinių ir maždaug penkis šimtus keleivių. Korpusas turėjo aukštus bortus, tris aukštus. Tai suteikė jam ypatingo funkcionalumo. Iš pradžių laineris buvo varomas anglimi, vėliau mazutu. Jis galėjo pasiekti iki 14 mazgų greitį. 1918 metų spalio 23 dieną keleivinis laineris “Princess Sofia” buvo ruošiamas į reisą Skagway uoste. Į laivą buvo pakrautos dvi tonos bagažo, įvairūs baldai, asmeniniai reikmenys, taip pat šimtai kalėdinių siuntinių daugiausia kareiviams, kariaujantiems vakarų fronte. Taip pat buvo pakrautos kelios dešimtys aukso luitų, 24 arkliai ir penki šunys. Laive buvo 278 keleiviai, o pora dešimčių žmonių pateko į laivą be bilietų. Tarp keleivių buvo visuomenės ir verslo veikėjai iš viso regiono, taip pat maždaug penkiasdešimt moterų ir vaikų. Keleivinio laivo “Princess Sofia” komanda baiginėjo paskutinius paruošiamuosius darbus, o kapitonas Leonardas Lokas su nerimu žvelgė į dangų. Per savo 66 metus Lokas daug patyrė ir matė šiame pasaulyje ir jau ne vienerius metus plaukiojo iš Aliaskos. Pagal tvarkaraštį tai buvo paskutinis lainerio reisas šiame sezone, todėl bilietų poreikis buvo labai didelis. Tie, kuriems nepavyko gauti bilietų, laikė save nevykėliais, bet iš tikrųjų jiems labai pasisekė. Dešimtą valandą vakaro laivas “Princess Sofia” su 353 keleiviais išplaukė iš uosto. Išplaukiant denyje grojo orkestras. Kai laivas pasiekė atvirus vandenis, keleiviai paliko denį ir nuo šalto vėjo pasislėpė savo kajutėse. Per vieną valandą oras labai pablogėjo, laivą apsupo baisi sniego audra, aplink nesimatė nieko. Kapitonas Lokas tokiomis sąlygomis plaukiojo daug kartų. Jis neketino nukrypti nuo tvarkaraščio, todėl laivas visu greičiu plaukė per štormą. Kajutėse keleiviams buvo šilta ir jauku.

Atėjus nakčiai, oras vis blogėjo, o kapitonas vedė savo laivą visu greičiu pirmyn. Kaip ir daugelis jūrininkų, Lokas orientavosi pagal kompasą ir pagal laivo sirenos aidą. Toje vietoje, kur kanalas susiaurėdavo iki keturių kilometrų, yra kalnų rifas Vanderbiltas. Iš visų pusių jį supo vanduo, ir tik neapšviestas plūduras rodė galimą pavojų. Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip sunku buvo Lokui tą naktį. Jo navigaciniai gebėjimai buvo puikūs, tačiau tą naktį jie nepadėjo. 02.10 val. nutiko katastrofa. Smūgis išvertė keleivius iš lovos. Žmonės, baldai, indai išsibarstė po denį. Garo turbina veikė dar kelias minutes, o paskui nutilo. Korpuso girgždesys, laivui atsitrenkus į uolas, girdėjosi visur laive, bet keleivinis laivas “Princess Sofia” neskendo. Neužilgo keleiviai ir komanda suprato, kad laivas užplaukė ant rifo. Laivo korpusas iš dalies užstrigo ant seklumos, ir laivas savarankiškai negalėjo išsikapstyti. Nenutuokdamas apie neišvengiamą žūtį, kapitonas pranešė apie įvykį į Džuno. Šia naujiena šokiravo visus. Iškart prasidėjo gelbėjimo operacija. Laivų visiems keleiviams išgelbėti nepakako, todėl buvo kviečiami įvairūs laivai, buvę netoliese: keleiviniai, krovininiai, paštiniai, žvejybiniai. Visi skubėjo į pagalbą laineriui “Princess Sofia”. Devintą valandą ryto atvyko pirmasis gelbėtojas - JAV karinis laivas. Jo komanda galėjo matyti keleivius, susigrūdusius denyje, kurie buvo įsitikinę, kad juos tuoj išgelbės. Juk sausuma buvo vos už penkių kilometrų į rytus ir už šešių kilometrų į vakarus. Keleivinio laivo gelbėjimosi valtys buvo nuleistos ant vandens. Dauguma keleiviniame laive buvusių pritarė kapitono nuomonei, kad nerimauti nėra ko, ir tik nedaugelis nujautė nelaimę. Nėra abejonių, kad Lokas buvo sudėtingoje padėtyje. Buvo aišku, kad gelbėjimosi valtys buvo dideliame pavojuje, nes buvo visai šalia laivo “Princess Sofia”. Todėl, remdamasis savo patirtimi, kapitonas priėmė lemtingą sprendimą. Jis buvo įsitikinęs, kad laivui pavojus negresia. Todėl nusprendė palaukti, kol nurims vėjas, ir tada perkelti savo keleivius į didesnį laivą. Būtent dėl to kapitonas ryžosi nepriimti mažos talpos laivų pagalbos, kurie iš visų jėgų skubėjo į katastrofos vietą. Tais laikais laivai dažnai užplaukdavo ant seklumos, o laineris “Princess Sofia” jau du kartus buvo patekęs į tokią situaciją, todėl keleiviai nesijaudino dėl kapitono sprendimo. Jie susirinko denyje ir, persisvėrę per turėklus, stebėjo mažus laivelius, atplaukusiems jiems į pagalbą. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad kapitono sprendimas turės tokių baisių pasekmių.

Įtampa keleiviniame laive augo. Į pagalbą atskubėję laivai dabar greičiau liūdino negu drąsino. Lokas įsakė visiems išduoti gelbėjimosi liemenes ir instruktavo keleivius, kaip elgtis, jei laivas patirtų katastrofą. Kapitonas nusprendė pradėti evakuaciją penktą valandą ryto. Bet ir vėl vėjas suardė visus planus. Labai stiprus šiaurys tapo didele grėsme.

Pasitaręs su kitais karininkais, kapitonas priėjo išvados, kad nuleisti gelbėjimosi valtis tokiomis sąlygomis būtų tiesiog savižudybė. Keleiviams bus saugiau pasilikti keleiviniame laive. Ir vėl žmonėms teko prislopinti savyje baimę ir laukti, o valtys dėl štormo taip ir nebuvo nuleistos ant vandens.

Svarbiausias dalykas kapitonui Lokui buvo teisingai įvertinti riziką. Artėjant pusiaudieniui, vėjas tik stiprėjo. Buvo nuspręsta nepradėti gelbėjimo operacijos, kol nenurims štormas. J pagalbą atvykę laivai atsitraukė ieškodami užuovėjos. Visą dieną kitų laivų kapitonai svarstė, kaip organizuoti gelbėjimo operaciją. 16.50 val. atėjo pranešimas: “Laineris skęsta, skubėkite”. Netrukus atskriejo kitas pranešimas: “Dėl dievo meilės, greičiau, vanduo jau mano kambaryje”.

Kai vanduo prasiskverbė vidų, komanda panikoje nuleido gelbėjimosi valtis ant vandens, bet jas visas nuskandino didelės bangos. Paskui lėtai, girgždėdamas laivas “Princess Sofia” pradėjo slysti nuo rifo į vandenį. Ledinis vanduo plūstelėjo į katilinę, tai sukėlė baisų sprogimą. Keleivinis laivas daugiau nebegalėjo priešintis ir ėmė lėtai skęsti. Vanduo vis labiau skverbėsi į apatinę laivo dalį ir tempė paskui save viršutinę dalį. Viršutinėje laivo dalyje ryšininkas perdavinėjo paskutinius pranešimus su prašymu padėti, jis liko savo poste iki galo. Daugiau kaip 350 žmonių žuvo ledinėje jūroje, nusinešdami su savimi visas viltis ir svajones sulaukti saulėtos žiemos toli nuo snieguotosios Aliaskos.

Kai gelbėjimo laivai atvyko į katastrofos vietą, kapitonai nepatikėjo savo akimis - rifas buvo tuščias. Laivas visai nuskendo, tik stiebo viršūnė kyšojo tarp bangų. Imta ieškoti išgyvenusių, bet kelių valandų paieškos nedavė jokių rezultatų. Ant kranto buvo rasta apsivertusi gelbėjimosi valtis, šalia gulėjo kūnas. Paskui buvo rasti dar keli kūnai. Tapo aišku, kad visi žuvo. Dabar jie ieškojo ne išgyvenusių, o žuvusių. Buvo rasti 180 kūnų. Vienintelis išgyvenęs buvo persigandęs šuo. Siaubingas garsas apie šią katastrofą pasklido po visus šiaurės vakarus. Kompanija “Canadian Pacific Railway” prarado daugiau kaip aštuoniasdešimt savo darbuotojų. Verslininkai, visuomenės veikėjai ir paprasti žmonės, visi žuvo per vieną akimirką, nebuvo kuo jų pakeisti.

Netrukus po katastrofos buvo pasamdyti nardytojai, kad ištirtų laivo žūties vietą. Jie rado seifą ir vieną kūną, per kelis tolesnius mėnesius buvo iškelti dar 86 kūnai. Po maždaug trijų savaičių po katastrofos keleivinis laivas “Princess Alice” atgabeno j Vankuverį dar 156 laivo “Princess Sofia” keleivių palaikus ir perdavė juos žuvusiųjų artimiesiems.

Daug kam ši tragedija taip ir liko nesuprantama, o visuomenė pamanė, kad laivas “Princess Sofia” užplaukė ant seklumos, nes, plaukiant visu greičiu per štormą, kapitonas nepriėmė mažos talpos laivų pagalbos, nes laukė pagalbos iš savo kompanijos laivų. Žodžiu, dėl katastrofos buvo apkaltintas kapitonas Lokas.

Visi buvo įsitikinę, kad Lokas kaltas dėl visko, tačiau tyrimas padarė išvadą, kad keleivinis laivas nuskendo dėl nepalankių oro sąlygų. Kartu buvo nustatyta, kad kapitonas viską padarė teisingai, kad neevakuavo keleivių. Galiausiai kapitonas buvo išteisintas, o taisyklės - pakeistos. Dabar, jei laivas užplaukia ant seklumos, keleivius būtina evakuoti iškart nepaisant nieko. Laivo “Princess Sofia” tragedija privertė pakeisti saugumo taisykles jūros teisėje. Dėl to buvo išgelbėta nemažai gyvybių, bet ar buvo galima išgelbėti “Princess Sofia” keleivius, niekas niekada nesužinos. Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, tai prisiminti šią baisią tragediją, nutikusią 1918 metų spalį ir nusinešusią daugiau kaip 350 žmonių gyvybes. Praėjus kelioms savaitėms po tragedijos, Aliaskos vyriausybė įrengė apšviestą plūdurą prie Vanderbilto rifo. 1921 metais vietoje jo buvo pastatytas 11 m aukščio bokštas. Bokštas iki šiol stovi ant rifo kaip priminimas apie nutikusią nelaimę.

P komentaras: pasaulio naujienos kitaip..., todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...