Žemės plutos judėjimo svarba: katastrofiškos pasekmės ir alternatyvos

Žemės plutos judėjimas yra fundamentali geologinė proceso dalis, lemianti mūsų planetos dinamiką. Tačiau, nors tektoninių plokščių judėjimas sukelia tokias katastrofas kaip žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai, mokslininkai teigia, kad jų sustabdymas galėtų turėti netgi baisesnių pasekmių. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip plokščių judėjimas veikia mūsų planetą ir kodėl jo nebuvimas galėtų reikšti visos gyvybės išnykimą.

Mokslininkai teigia, kad Žemės plutos judėjimas gali sukelti katastrofiškas pasekmes, tačiau jos nebuvimas būtų dar baisesnis, rašo focus.

Tektoninių plokščių judėjimas Žemėje sukelia kai kurias mirtinas nelaimes planetoje, tačiau jų judėjimo sustabdymas galėtų būti dar blogesnė alternatyva.

Tektoninės plokštės guli ant skysto uolienų sluoksnio, vadinamo astenosfera. Mokslininkai teigia, kad tai yra viršutinės Žemės mantijos dalis, ir nors tai yra kietos uolienos sluoksnis, iš apačios į jį patenka tiek šilumos ir slėgio, kad jis teka kaip skystis.

Kai išlydyta karšta uoliena iš Žemės branduolio stumiama aukštyn, ji juda astenosferoje priešingomis kryptimis, kol atvėsta ir nusileidžia atgal į branduolį. Šis procesas vadinamas konvekcija, dėl kurios didžiuliai žemės gabalai pasislenka, atsiskiria arba susiduria.

Plokščių tektonika paaiškina, kur dingo senovinis superkontinentas Pangėja. Tačiau tektoninių plokščių judėjimas tebevyksta ir dabar. Plokštės nuolat juda, Atlanto vandenynas plečiasi, o Ramusis vandenynas traukiasi. Maždaug po 250 mln. metų Žemėje vėl gali likti tik vienas žemynas.

Jei bent sekundei įsivaizduotumėte, kad visas šis judėjimas sustotų, galbūt tai būtų visos planetos gyvybės laidotuvės.

Kad tektoninės plokštės nustotų judėti, Žemės mantija turėtų tapti per šalta, kad vyktų konvekcija. Jei taip atsitiktų, tai reikštų, kad išorinis Žemės branduolys greičiausiai sukietėjo.

Paprastai skystas išorinis branduolys perduoda šilumą tarp vidinio branduolio ir mantijos. Tačiau jei šis šilumos perdavimo procesas sutrinka, Žemė tampa arba ledo dėžute, arba ugnies kamuoliu.

Viena vertus, jei šiluma negali pasiekti mantijos ar plutos, visa planeta gali užšalti. Tačiau, kita vertus, plokščių judėjimas padeda mūsų planetai reguliuoti savo vidinę temperatūrą, nes konvekcijos procesas vėsina karštą išlydytą uolieną iš Žemės branduolio. Neturėdamas galimybės atvėsti, vidinis branduolys gali sukelti mūsų planetos gaisrą.

Nesvarbu, ar tai būtų karšta, ar šalta planeta, Žemės topografija taptų daug mažiau įdomi.

Susiliejančios plokštės formuoja įspūdingas kalnų grandines ir bauginančius ugnikalnius. Tačiau be plokščių tektonikos Žemė paprasčiausiai nustotų kurti naujas. Kalnai, kuriuos turime dabar, per kelis milijonus metų išnyktų ir virstų žemomis kalvomis. Galiausiai mūsų planeta suplokštėtų ir vis daugiau sausumos atsidurtų po vandeniu.

Kita vertus, stichinių nelaimių būtų mažiau. Nelikus subdukcijos zonų, kuriose susilieja dvi plokštės, žemės drebėjimai bus reti ir nelabai galingi. Ugnikalniai dažniausiai bus neaktyvūs, nes dėl tektoninės veiklos jie paprastai išsiveržia.

Tačiau jei neveiks ugnikalniai, neveiks ir Žemės magnetinis laukas. Mūsų magnetinį lauką maitina konvekcinės srovės išoriniame geležiniame Žemės branduolyje. Tačiau jei šis procesas sutrinka, netenkame magnetinio lauko. O be magnetinio lauko Žemė nebebus apsaugota nuo mirtino Saulės vėjo. Saulė apgaubs mūsų atmosferą, susiurbs orą, kuriuo kvėpuojame, ir išgarins vandenynus. Tuomet gyvybė Žemėje taps neįmanoma.

Tektoninių plokščių judėjimas gali kelti problemų Žemėje, tačiau jei šio judėjimo nebeliks, mūsų planeta taps tiesiog negyvenama.