Išsiaiškino Jupiterio raudonosios dėmės ilgaamžiškumo paslaptį: priežastis ganėtinai „makabriška“

Gali būti, kad ją matė dar Galilėjas. Kaip bebūtų, bent nuo XIX amžiaus Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė stebima reguliariai. Tada ir išsiaiškinta, kad tai yra ilgalaikė audra, kelis kartus didesnė už Žemę.

Pastarąjį pusšimtį metų dėmė traukiasi, bet nepanašu, kad žada pranykti. Kartais ji susiduria su kitais, daug mažesniais, audrų sūkuriais. Naujame tyrime pristatomi duomenys, rodantys, kad tokie susidūrimai didžiąją audrą tik sustiprina.

Tyrime analizuojami Juno zondo duomenys, surinkti šiam skraidant aplink Jupiterį. Nuo 2019 metų užfiksuotos dešimtys susidūrimų tarp Didžiosios raudonosios dėmės ir aplinkinių audrų kasmet. Iš pradžių buvo manoma, kad tokie susidūrimai gali visiškai sunaikinti dėmę, nes jų metu nuo dėmės atplyšdavo ir nutoldavo atmosferos srautai.

Visgi naujieji duomenys rodo, kad nepaisant šių medžiagos netekimų, audros sukimosi greitis kaip tik išaugo. Atspindžiai nuo dėmės ir jos atplaišų atitinka skaitmeninį modelį, pagal kurį atplaišos tėra keleto kilometrų gylio, o didžioji sūkurio dalis susidūrimų metu liko nepažeista. Taigi panašu, kad Didžioji dėmė ilgai išlieka misdama kitais, mažesniais sūkuriais.

Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets. ©NASA / JPL-Caltech / SwRI / MSSS / Roman Tkachenko

Tekstas perpublikuojamas iš Konstanta.lt

Pasaulio naujienas kitaip... skaitykite Paranormal Telegram kanale. Jei manai, kad mano darbas yra naudingas, pasidalink, prenumeruok, padėkok ar paremk...