Ką slepia terakotinė Kinijos imperatoriaus armija?

1974-ųjų kovą valstiečiai, kasę šulinį sausros išdžiovintoje Šaansi provincijoje šiaurės vakarų Kinijoje, atkasė molinės figūros fragmentus. Tai pirmasis įrodymas apie vieną didžiausių archeologinių atradimų šiais laikais. Netoli Čino Ši Huangdžio, kuris 221 m. pr. Kr. pasiskelbė pirmuoju Kinijos imperatoriumi, neatkasto kapo glūdėjo nepaprastas požeminis lobis: visa armija natūralaus dydžio terakotinių karių ir žirgų, palaidotų daugiau nei 2000 metų.

Įspūdingas atradimas

Vieta, kurioje kadaise plytėjo senovinė sostinė Sianjangas, yra už pusvalandžio kelio nuo automobilių eismo užkimšto Siano. Tai sausa, vešli žemė, apsodinta persimonais ir granatais – žvarbiai šalta žiemą, o vasarą – karšta, pažymėta niūriomis kalvomis, nusėta urvais. Tačiau viešbučiai ir pakelės suvenyrų parduotuvė, prekiaujanti 1,5 m aukščio keramikos figūrėlėmis, rodo, kad čia ne tik auginami vaisiai. Per pastaruosius 35 metus archeologai 57 km² plote aptiko apie 600 duobių – visą požeminių skliautų kompleksą. Kai kurias sunku pasiekti, tačiau lengvai pasiekiamos trys didelės duobės Terakotinės armijos muziejaus viduje. Šis muziejus pastatytas aplink atradimo vietą ir atidarytas 1979-aisiais. Vienoje duobėje rikiuotėje stovi ilgos terakotinių karių kolonos, surinktos iš sudužusių gabalų. Su kaklaskarėmis, kelnėmis, batais, šarvais kariai atsisukę į Rytus – užkariautus plotus. Antroji duobė atskleidžia jų radybų akimirką: vieni stovi vertikaliai, iki pečių įkasti į žemę, kiti guli nuversti ant nugaros kartu su įtrūkusiais moliniais arkliais.

Istorijos archyvai

Kapavietės statybą 145–90 m. pr. Kr. aprašė istorikas Sima Čianas „Didžiojo istoriko įrašuose“, pirmoje iš 24 Kinijos dinastinių istorijų, parašytų praėjus šimtmečiui po mauzoliejaus užbaigimo. Mauzoliejaus kūrimo darbai prasidėjo 246 m. pr. Kr. netrukus po to, kai į sostą įžengė 13-metis imperatorius Činas, o galiausiai statybose dalyvavo 700 000 įvairių darbininkų. Geografas Li Daoyuanas, rašęs praėjus šešiems šimtmečiams po pirmojo imperatoriaus mirties, teigė, kad kalnas, kuriame rasta terakotinė armija, buvo gera vieta dėl palankios geologijos: pietinė pusė garsėjo nefrito kasyklomis, o šiaurinėje apstu aukso. Pirmasis imperatorius, troškęs puikios reputacijos, nusprendė būti ten palaidotas kartu su rūmais, bokštais, pareigūnais, vertingais artefaktais ir nuostabiais asmeniniais daiktais. Anot legendų, naudojant gyvsidabrį imituota 100 tekančių upių, lubas puošė dangaus kūnai. Istorikai kapo piliakalnio dirvožemyje rado daug gyvsidabrio, todėl šiuo pasakojimu patikėjo. Vėlesni istoriniai pasakojimai rodo, kad kompleksą apiplėšė Xiang Yu, pretendentas į sostą po pirmojo imperatoriaus mirties. Tačiau yra požymių, kad pats kapas galėjo likti nepaliestas.

Kodėl kapas liko neišplėštas?

Terakotinės armijos užduotis, atrodo, buvo apsaugoti Čino Ši Huangdžio mauzoliejų. Šis valdovas – įspūdingas pirmasis Činų dinastijos imperatorius. Nepaisant didžiulės paslapties, imperatoriaus kapas niekada neatidarytas, nors ištirtos nemažos mauzoliejų supančio nekropolio dalys. Tokį sprendimą daugiausia lėmė archeologų nerimas, kad kasinėjimas gali pakenkti kapui ir sunaikinti svarbius istorinius įrodymus. Šiuo metu prie kapo galima patekti tik invaziniais archeologiniais metodais, todėl kyla didelė rizika padaryti nuolatinę žalą. Heinricho Schliemanno kasinėjimai Trojos mieste 1870-aisiais – vienas geriausių to pavyzdžių. Jo skubotas darbas sugebėjo iš esmės nušluoti visus senovinio miesto pėdsakus. Archeologai įsitikinę, kad nenori skubėti ir kartoti tokios klaidos. Tikima, kad atvėrus kapą gali kilti daug tiesioginių pavojų. S. Čianas, senovės kinų istorikas, aprašė, kaip kapavietėje įrengti spąstai, kuriais siekiama nužudyti bet kokius įsibrovėlius. Taip pat pasakojama, kad kasinėjant gresia nuodingo skysto gyvsidabrio potvynis. Tai gali atrodyti kaip menkavertė grėsmė, tačiau gyvsidabrio koncentracija netoli kapo tikrai nemaža.

Nuo eilinių karių iki žirgų

Terakotinės figūros yra žmogaus dydžio, paprastai svyruoja nuo 175 cm iki maždaug 200 cm. Atsižvelgiant į rangą, skiriasi ūgiu ir šukuosena. Atrodo, kad kiekvienos figūros veidas skirtingas, tačiau mokslininkai nustatė 10 pagrindinių veido formų, kurios kaitaliojamos tarpusavyje. Figūras sudaro pėstininkai, kavaleristai, ietininkai, lankininkai, taip pat generolai ir karininkai. Tarp karių figūrų yra ir terakotinių žirgų. Iš pradžių figūros įtrintos maltais brangakmeniais, vėliau įvairiai spalvintos. Baltą spalvą suteikė deginti kaulai, tamsiai raudoną – geležies oksidas, raudoną – cinoberis, žalią – malachitas, mėlyną – azuritas, juodą – medžio anglis, violetinę – cinabaro bario pigmentai ir vario silikato mišinys. Spalvota apdaila ir individualūs bruožai lėmė tikrovišką įspūdį – antakiai ir veido plaukai juodi, o veidai – rausvi. Tačiau, esant sausam Siano klimatui, pašalinus kariuomenę supantį purvą, dauguma spalvotos dangos nukrito greičiau nei per 4 min.

Terakotines figūras dirbtuvėse gamino amatininkai iš vietinių medžiagų. Galvos, rankos, kojos ir liemuo sukurti atskirai, o tada surinkti sujungiant dalis. Baigtos figūros sustatytos rikiuotėmis pagal rangą ir pareigas. Manoma, kad karių kojos gamintos lygiai taip pat, kaip tuometiniai terakotiniai drenažo vamzdžiai. Griežtos imperijos kontrolės laikais kiekviena dirbtuvė privalėjo įrašyti savo pavadinimą ant gaminių, kad būtų užtikrinta kokybės kontrolė. Tai padėjo šiuolaikiniams istorikams išsiaiškinti, kuriose dirbtuvėse gaminta terakotinė armija.

Žiaurus ir paranojiškas imperatorius

Nuo V iki III a. pr. Kr. mažiausiai septynios karalystės kovojo dėl viršenybės Rytų ir Vidurio Kinijoje. Sičuano lygumose įsikūrusi Čino valstija galiausiai nugalėjo 221 m. pr. Kr., vadovaujant negailestingam karaliui Zhengui, kuris vėliau pasivadino Činu Ši Huangdžiu ir tapo pirmuoju Činų dinastijos imperatoriumi. Pasižymėjo žiauriu charakteriu, jungė įvairias teritorijas į vieną Kinijos imperiją, paklusnią jo valiai. Žemes padalijo į 36 vadovavimo sritis, kurių kiekvieną prižiūrėjo gubernatorius, karo vadas ir imperijos inspektorius, visi jam privalėdavo atsiskaityti. Jis perkėlė šimtus tūkstančių įtakingų šeimų iš jų gimtosios provincijos į sostinę Sianjangą, kur galėjo jas atidžiai stebėti. Ginklai buvo konfiskuoti ir ištirpdyti. Išleista nauja imperinė valiuta. Standartizuoti svoriai ir matai. Netgi vežimų ašys konstruotos pagal tam tikrą išmatavimą, kad tilptų Kinijos kelių provėžose. Imperatorius įsakė kinų raštą suvienodinti taip, kad visi tą pačią reikšmę turintys žodžiai įvairiose šalies kalbose būtų vaizduojami tais pačiais rašmenimis.

Valdovas žiauriai slopindavo nesutarimus. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 460 mokslininkų įvykdyta mirties bausmė, o tekstai, kuriais jie kritikavo imperiją, sudeginti. Visi piliečiai buvo skatinami informuoti vieni apie kitus. Šimtai tūkstančių vyrų tarnavo Čino armijoje. Dar šimtai tūkstančių triūsė tiesdami kanalus ir kelius.

Nemirtingumo siekis

Žiaurus imperatorius ne kartą tapo taikiniu trokštantiems nužudyti, todėl, jausdamas mirties alsavimą, buvo apsėstas nemirtingumo idėjos. Jis nutiesė pėsčiųjų takus ir praėjimus, jungiančius rūmus, kad galėtų judėti tarsi nematomas. Neabejotinai pats didžiausias projektas buvo jo milžiniškas kapas ir palaidota terakotinė armija, kurią pastatė keli šimtai tūkstančių šauktinių. Senovės kariuomenė buvo dislokuota tiesiai į rytus nuo nekropolio ir turėjo saugoti imperatorių pomirtiniame gyvenime.

Autorius Monika Budnikienė, priekavos.lt