Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Istorijos paslaptys » Peržiūrų: (164) Komentarų: (0) (07.10.2018 - 11:17)

Tiesa apie Prancūzijos revoliuciją

Didžioji Prancūzijos revoliucija buvo labai svarbi visam pasauliui. “Marselietė” iki šių dienų yra Prancūzijos himnu, o šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė” yra toks pat populiarus, kaip ir prieš 220 metų. Ar ši revoliucija atnešė laimę vienai iš didžiausių Europos šalių? Ar tikrai Robespjeras buvo maniakas ir sadistas, o Liudvikas XVI savimyla ir vidutinybė, kaip juos vaizduoja tradicinė istorija? Pabandykime panagrinėti viską giliau.

istorijos paslaptys, Prancūzija, Prancūzijos revoliucija, Napoleono

Vargšai prancūzai?

1789-ųjų metų išvakarėse Prancūzija buvo viena iš turtingiausių Europos šalių. Prekyba su kolonijomis buvo labai pelninga. Visoje šalyje buvo kuriamos stambios įmonės. XVIII amžiuje buvo ekonominis pakilimas - vystėsi metalurgija ir laivų statyba, pradėtos naudoti garo mašinos. Už valstybės lėšas buvo tiesiami kebai, statomi tiltai, kasami kanalai. Vyriausybės vadovas Brienas stengėsi įgyvendinti kapitalistinę tvarką.

Žmogaus teisių srityje reikalai taip pat buvo neblogi. Prancūzų nusikaltėbų paslaugoms buvo ištisa advokatų armija. Revoliucijos išvakarėse Liudvikas XVI išleido įsakymą, kuriuo buvo uždrausti kankinimai tardymo metu bei kūniškos bausmės armijoje ir laivyne.

Iš kibirkšties įsižiebė ugnis

Kokios buvo priežastys, sukėlusios revoliuciją, pagimdžiusios teroro protrūkį ir pasibaigusios Liudviko XVI giljotinavimu?

Pirma, Brieno reformos sunaudojo daugybę biudžeto lėšų ir dėl to susidarė vidinė ir išorinė skola. Liberaliuose bū-reliuose posėdžiavo visiški nemokšos, kritikavę reformas, todėl nepagrįsta kritika sumenkino karaliaus ir jo ministrų autoritetą.

Antra, 1787-ieji ir 1788-ieji metai buvo nederlingi. Stichinės nelaimės sunaikino iki ketvirčio visų pasėlių. Duonos ir kitų maisto produktų kainos žymiai pašoko. Masinis avių skerdimas atsiliepė tuo, kad tekstilės pramonei ėmė trūkti žaliavos. Ėmė augti nedarbas. Negana to, karalius buvo įkalbėtas pasirašyti Orleano hercogo paruoštą projektą dėl asignavimų, kurių suma sudarė 35 milijonus frankų. Tai sukėlė milžinišką infliaciją.

Spaudžiamas visuomenės monarchas sutiko sušaukti Generalinius luomus, kuriuos sudarė dvasininkijos, bajorijos ir trečiojo luomo atstovai. Buvo paskelbti rinkimai. Liudvikas XVI nusprendė pakeisti atstovavimo sistemą - Generaliniuose luomuose bajorijai b dvasininkams buvo numatyta po ketvirtį vietų, o trečiajam luomui (miestų aukštuomenei) - pusė.

Visoje šalyje prasidėjo rinkimai, kurie vyko bado fone. Spekuliantai supirkinėjo maisto produktus ir sukėlė jų kainas. Patriotinė partija stengėsi išprovokuoti neramumus darbininkų tarpe. Ypatingą rezonansą sukėlė taip vadinama „Reveljono byla“. Jau po rinkimų į Generalinius luomus Paryžiaus priemiestyje Sent Antuane pasklido gandas, kad viename stambaus fabrikanto Reveljono fabrike ruošiamasi darbininkams sumažinti atlyginimus. Kilo maištas, kurio dalyviai sulaužė visą fabriko įrangą. Vyriausybinė armija nuslopino maištą, tačiau po to paaiškėjo, kad tarp maištininkų nebuvo nė vieno darbininko iš Reveljono fabriko, o viskam vadovavo kažkokie vienuoliai. Panašus scenarijus kartojosi ir kitais atvejais, kai kildavo maištai.

Sukilimo paslaptis

Oficiali įvykių versija yra patikima, tačiau kai kurios detalės buvo retušuotos. Kyla klausimas, kodėl dvasininkijos deputatai Generaliniuose luomuose ir beveik trečdalis dvarininkų deputatų prisijungė prie maištauti ėmusių kolegų iš žemesnio luomo? Jie arba nesuprato, kad nesantaikos akmuo yra luominės privilegijos, arba jiems į viską buvo nusispjauti.

Kam reikėjo išprovokuoti konfliktą su Liudviku XVI, kuris ir be to darė didžiules nuolaidas? Formali liepos 9-osios demaršo priežastis yra ta, kad Nacionalinis susirinkimas (buvę Generaliniai luomai) pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, t. y. atstovaujamuoju organu, kurio uždavinys parengti ir priimti Konstituciją, tos dienos ryte deputatai pamatė, kad Rotušė uždaryta remontui. Būtent dvarininkijos atstovai - Mirabas, Orleano hercogas b kiti jų aplinkos žmonės - ėmė rėkti, kad Rotušės uždarymas yra ženklas, jog ruošiamasi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą. Tuo metu karaliui parlamentarai nerūpėjo - ką tik mirė jo sūnus. Beje, jis netrukdė aristokratams sutraukti armiją į Paryžių, o miestiečiams siaubti policijos skyrius. Įdomu tai, kad nė vienas iš 30-ies tūkstančio kareivių neiššovė nė vieno šovinio, o visi ginklai perėjo į sukilėlių rankas.

Pati didžiausia beprasmybė - tai Bastilijos šturmas. Pagal oficialiąją versiją tai buvo atraminis Prancūzijos revoliucijos taškas. 1789-ųjų m. liepos 14 d. Bastilijoje kalėjo tik 8 įkalintieji - du išprotėję vyrai, apkaltinti serijinėmis žmogžudystėmis, penki pinigų padirbinėtojai ir pusprotis aristokratas, patupdytas už sadistinius veiksmus.

Tačiau Bastilijoje buvo parako sandėliai ir daug ginklų. „Kruvinojo režimo simbolį“ saugojo šimtai veteranų ir invalidų. Jie pasidavė po pirmųjų sukilėlių salvių.

Daugelis emigrantų vėliau pasakojo, kad 1789-ais metais kilusi prievartos banga nebuvo panaši į anksčiau kilusius maištus. Atrodo, kad kažkas vadovavo visoje šalyje kylantiems sukilimams. Kas tai darė? Apie Robespjerą ir kitus jakobinų diktatūros vadus tuo metu dar nebuvo nieko girdėti, jie tikrai nevadovavo sukilėliams. Vadovai keisdavosi labai dažnai. Vos tik viena grupuotė užimdavo valdžią, ji tuoj pat susiskaldydavo ir pasitraukdavo nuo scenos.

Visa įvykių eiga rodo, kad buvo siekiama sunaikinti monarchiją. Vieni dvarininkai skubiai paliko šalį, kiti pusvelčiui supirkinėjo konfiskuotas gėrybes ir skatino Steigiamojo susirinkimo deputatus. Revoliucinės valdžios nutarimai dažnai buvo panašūs į kenkimą. Vietoje to, kad stengtųsi sustiprinti savo valdžią šalyje, Nacionalinio gelbėjimo komitetas vienu metu paskelbė karą Prūsijai, Anglijai, Olandijai ir Ispanijai. Užmiršę apie deklaruotas laisves ir krikščionybės atskyrimą nuo valstybės, jakobinai uždraudė ateistinius būrelius ir tuo pačiu metu skatino plėšti bažnyčias.

Maisto krizės paaštrėjimo metu buvo išleistas įsakymas apie laisvas kainas. Vos tik badas ėmė atsitraukti, buvo pradėtas maisto produktų normavimas. Darbininkams buvo uždrausta streikuoti. Idėjiškai artimi Robespjeras ir Dantonas susikivirčijo tarpusavyje. Nuversti kruviną tironą Robespjerą pakako vos dviejų valandų. 1789-ųjų metų revoliuciją tarsi kažkas specialiai nukreipė į siaurus skersgatvius, kur ji prigėrė kraujyje.

istorijos paslaptys, Prancūzija, Prancūzijos revoliucija, Napoleono

Kas žudė revoliucijos didvyrius?

Labai greitai revoliuci-jos vadovais tapo visiškai ne tie žmonės, kurie ją pradėjo 1789-ųjų m. pavasarį ir vasarą. Daugumos Steigiamojo susirinkimo deputatų planai apsiribojo tik konstituciniu monarchijos apribojimu.

Daugelis revoliucijos laikotarpio neramumuose išlikę gyvi deputatai pasakojo, kad link prarajos krašto juos stūmė ne jakobinai, o dvasininkijos ir dvarininkų atstovai. Netgi Orleano hercogas, kuris skelbė, jog badą išprovokavo nemokšiški vyriausybės veiksmai, pats supirkinėjo didžiulius grūdų kiekius. Tiesa, 1793-ųjų m. lapkričio mėnesį jis irgi buvo giljotinuotas. Didžiąją dalį dvasininkijos luomą atstovaujantys deputatai atvirai teigė, kad visos Prancūzijos bėdos kilo dėl Liudviko XVI.
Kai 1791 -ais metais situacija stabilizavosi, ėmė dėtis keisti įvykiai. Deputatas Monžajaras pagrasino paskelbti kompromituojančią medžiagą, tačiau pats iššoko pro langą. Po to deputatų tarpe mirtis tapo dažna viešnia - pakakdavo kokiam nors deputatui išsišokti ir tapti populiariu.

Dėl įvairių priežasčių iki 1794-ųjų m. liepos 27-osios dienos Termidoro perversmo žuvo 112 deputatų (įskaitant Robespjerą ir jakobinus). Iš jų tik 17 buvo giljotinuoti jakobinų vykdomo teroro metu. Kiti iš gyvenimo pasitraukė tarp 1791-ųjų ir 1792-ųjų metų. Iš 49-ių Steigiamojo susirinkimo deputatų, išrinktų į įvairius komitetus, ne savo mirtimi mirė 31, iš kurių 26 - dar iki to laiko, kai valdžią paėmė Robespjeras. Visiškai keista buvo vis didesnį populiarumą įgaunančio Marato mirtis - jį subadė arši respublikonė Šarlotė Korde. Buvo kalbama, kad tai padarė su Robespjerui ištikimų žmonių pagalba.

Paslaptingas ordinas

Visi įvykiai klostėsi taip, tarsi kažkas visą laiką valdė revoliucijos mašiną, griaunančią ne tik valstybę, bet ir pačią save, kol atsirado Direktorija, besiremianti „naujais“ kariškiais, pirmiausia - Bonapartu, ir galinti į karo chaosą įtraukti visą Europą.

Įtariamieji buvo aptikti, kai po revoliucijos buvo praėjęs daugiau nei 100 metų. Masonų judėjimo tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tai, kad dauguma žmonių, kurie padėjo kilti prievartos protrūkiams ir per Direktoriją iškilo į valdžią, buvo išauklėti jėzuitų.

Šis ordinas, kuris katalikų pasaulyje vyravo du amžius, Romos popiežiaus buvo paleistas 1773-ais metais Ispanijos, Portugalijos ir Prancūzijos karalių reikalavimu. Antijėzuitinės kampanijos ideologu tapo būtent Liudvikas XVI, kuris piktinosi nuolatiniu bažnyčios kišimusi į valstybės reikalus.

Dokumentinis filmas. Kaip kūrėsi imperijos. Prancūzija (Napoleono epocha)

Ar tai buvo iš tiesų, ar į paslaptingumą linkę masonai tik sugalvojo gražią legendą, sunku nuspręsti. Tiesa tik tokia, kad po monarchijos Prancūzijoje žlugimo teroras, kaip būdas pasiekti valdžią, buvo įtrauktas į visų šalių revoliucionierių arsenalą.


Taip pat skaitykite:

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


ŽYMĖS: istorijos paslaptys, Napoleono epocha, Prancūzijos revoliucija, Prancūzija

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »


//Taip pat skaitykite »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar